| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Pianistą, VŠĮ „CULTURE LIVE“ įkūrėją ir vadovą Darių Mažintą kalbina muzikologė Daiva Tamošaitytė.
Kaip gimė mintis įsteigti viešąją įstaigą „CULTURE LIVE“? Kokie buvo pirmieji žingsniai?
Taip jau susiklostė gyvenimas, jog gimiau skirtingų kultūrų šeimoje. Mano tėvas kilęs iš Lietuvos, o mama ir močiutė iš Sankt Peterburgo. Nuo pat vaikystės su manimi buvo bendraujama ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, tad savaime suprantama, kultūros pažinimo spektras neapsiribojo tik Lietuvos kultūra. Man buvo diegiamas „panoraminis“ pasaulio matymas, skiepijamas susidomėjimas skirtingomis tautomis ir kultūromis. Kadangi, kaip ir mano šeima, susiejau savo gyvenimą su muzika, teko daug keliauti ir matyti, kokios vertybės puoselėjamos kitose pasaulio šalyse. Lankymasis geriausių atlikėjų koncertuose, muziejuose, koncertų salėse formavo mane kaip asmenybę, svajojau apie panašų kultūrinį gyvenimą Lietuvoje. Vėliau tai ir lėmė apsisprendimą įsteigti privačią koncertinę įstaigą, kuri galėtų suteikti galimybę mūsų žmonėms išgirsti pasaulinio garso muzikus ne tik užsienyje, bet ir savoje šalyje.
Bendradarbiaujate su tarptautinėmis koncertų organizavimo įstaigomis, tokiomis kaip „Columbia Artist Management“ ir „Vermont Classics“. Lietuvos publika jau girdėjo tokių pasaulio įžymybių, kaip Ivo Pogoreličiaus, Ingolfo Wunderio, Pierre'o Amoyalio, Aleksejaus Archipovskio, Valerijaus Afanasjevo ir kitų atlikėjų pasirodymus scenoje. Kokiu principu atrenkate kandidatūras?
Visų pirma, vadovaujuosi savo muzikiniu skoniu. Kadangi mūsų įstaiga yra nepriklausoma ir privati, turiu galimybę organizuoti tokius projektus, kokius noriu. Kaip minėjau, mano muzikinis skonis buvo ugdomas nuo pat vaikystės, ir tokius atlikėjus kaip Ivo Pogoreličius ar Valerijus Afanasjevas girdėjau nuo mažų dienų, tad norėjau juos matyti ir Lietuvoje. Na, o su Ingolfu Wunderiu buvo kiek kita istorija. Visas muzikinis pasaulis stebėjo paskutinį F. Šopeno konkursą Varšuvoje, o apie jo rezultatus tarp muzikos kritikų, įvairių leidinių ir paprastų klausytojų sklandė įvairios nuomonės. Didžiausios diskusijos virė dėl pirmosios premijos: vieni manė, jog pirma premija turėjo būti paskirta vienam atlikėjui, kiti – kitam. Daug diskusijų buvo ir mūsų šalyje, tad pamanėme, kad pats laikas jas išsklaidyti. Surengėme I. Wunderio koncertą Lietuvoje, ir turbūt žmonės mintyse viską sudėliojo į savo vietas.
Šiuo koncertu tiesiog norėjome parodyti muzikantą, dėl kurio šiame svarbiausiame pianistų konkurse „virė“ tiek daug diskusijų ir abejonių…
Jūsų organizacija per trejus metus pasiekė neįtikimą populiarumą. Taip pat jos skiriamasis ženklas – prestižas, pasiturinti publika ir visada pilnos salės. Jau suformavote savo klausytojų ratą. Kokiais principais vadovaujatės? Kas padėjo pasiekti tokį lygį?
Pagrindinis principas – niekuomet nedaryti to, kuo netiki. Taip pat rengti tai, kas įdomu ir kitaip, nei įprasta. Žmonės jau pavargo nuo įprastų, masinių, visiems prieinamų dalykų... Dalis visuomenės trokšta kiek kitokių, subtilesnių dalykų. Jei pažiūrėsime chronologiškai, kaip viskas keitėsi Lietuvoje (ne visuomet į gerą) atkūrus Nepriklausomybę, tai pamatysime, kad įvairovė (buitinė ir kitokia) yra tikrai nemaža. Taip pat ir muzikos srityje. Lietuvoje klesti masinės kultūros modelis. Tai verslas – svarbu uždirbti „pinigą“, o turinys lieka antrame plane. Įprasta teigti, kad parduodama tai, ko žmonės nori. Kitaip tariant, yra paklausa – atsiranda ir pasiūla. Šis šūkis tapo toks populiarus, kad kartais galime patikėti, jog taip ir yra. Mano nuomone, viskas veikia kiek kitaip, žmonės vartoja tai, kas jiems yra brukama per įvairius medijos kanalus, „madinga“, „nemadinga“ ir t. t. Bandoma atitolinti žmogų nuo esminių dalykų. Lietuvoje kalbama, kad neverta investuoti į kultūrą, nes tai neatsiperka. Štai čia ir yra problemos esmė… Mes manome, kad viskas turi atnešti greitą pelną. Galbūt, bet tik ne kultūroje. Kultūra yra kaip tikėjimas, viso gyvenimo variklis, kažkas nepaaiškinamai šventa... Kultūra – esminis dalykas, suteikiantis teisę vadintis žmonėmis.
Štai tokiais esminiais principais vadovaujasi mūsų įstaiga, todėl per tokį trumpą laiką ir pasiekėme populiarumo... mūsų salės yra „pilnos“ ir turime savo auditoriją, kuri visuomet lankosi mūsų renginiuose. Mes pasitelkiame naujas technologijas, tačiau pristatome tikrą turinį.
Kas Jums, kalbant konkrečiau, yra svarbiausia?
Aš visuomet sakau, kad Lietuvos kultūrinis palikimas yra milžiniškas. Lietuva turi didžiulį potencialą konkuruoti su svarbiausiais pasauliniais kultūros centrais. Mes neturime naftos, tačiau turime įvairių tautų kultūrinį palikimą. Mes gyvename skirtingų tautų sankirtoje, kuri davė pasauliui M. K. Čiurlionį, Jašą Heifecą ir daugybę kitų meno ir mokslo žmonių. Mes turime išnaudoti šį palikimą, tik tai primiršome. Primiršome, nes taip jau susiklostė situacija: karas, okupacija, gabių žmonių emigracija ir daugybė kitų dalykų, kurie nulėmė visą dabartinę situaciją… Mūsų pareiga prisiminti tai, ką turėjome ir pagaliau ne skaldytis, bet vienytis, sugebėti priimti kitų tautų palikimą ir suvokti, kad tai, ką turime – viskas yra Lietuvos.
Daug dėmesio skiriate labdaros koncertams, kurių lėšos keliauja beglobių gyvūnų organizacijai, o bilietai – vėžiu sergantiems ligoniams. Ar ketinate plėsti labdaros subjektų ratą?
Iš tiesų labdaringi renginiai yra viena iš prioritetinių mūsų įstaigos krypčių. Tikiu, kad menas turi galios gydyti žmogaus sielą. O sakoma, jei žmogaus siela sveika, tuomet ir kūnas neserga. Kai buvau paauglys, maniau, kad rimtosios muzikos sritis yra skirta labai siauram ratui, tačiau laikui bėgant pamačiau, kad muzikos pagalba galima prisidėti prie daugybės probleminių sričių sprendimo. Pavyzdžiui, vykdyti švietėjišką veiklą jaunimui, taip pakeliant jų mąstymo, suvokimo lygį, skirti surinktas iš koncerto lėšas sergantiems žmonėms, taip pat prisidėti prie emigracijos mažinimo, suteikiant jauniems profesionaliems menininkams galimybę realizuoti save, kai jie gauna atlygį už koncertą. Ir dar daugybę dalykų galima nuveikti, pasitelkiant muzikos galią.
Kitas mūsų projektas bus vykdomas kartu su labdaros ir paramos fondu „Saulės smiltys“. Mes nuolat rengsime pasaulinio garso atlikėjų koncertus, vienas jų – The Fine Arts Quartet (JAV) koncertas kovo 21 d. Vilniaus miesto Rotušėje. Už bilietus surinktos lėšos bus skirtos tuberkulioze sergantiems vaikams. Surinktos lėšos bus panaudotos palatoms įrengti, kuriose bus integruota garso aparatūra ir skambės klasikinė muzika. Idėjų yra tikrai daug, reikalingas tik laikas ir sveikata. Tikiu, kad muzika gydo žmones ir suteikia jiems vilties bei optimizmo.
Pats esate ne tik „CULTURE LIVE“ meno vadovas ir įkūrėjas, bet ir pianistas, pasirodantis įvairiuose meniniuose projektuose. Papasakokite plačiau apie juos.
Laikui bėgant, supratau, kad visuomenei galiu labiau būti naudingas vykdydamas savo organizacinę veiklą, o ir pačiam ši veikla labai brangi… Gaunu didelį dvasinį pasitenkinimą, kai matau, kad projektas įvyko aukščiausiu lygiu, taip pat bendravimas su pasaulinio garso atlikėjais suteikia daug patirties… Pažintis su jais, tuo, kaip jie mąsto ir gyvena yra didelė dovana, nes abejoju, ar realizuodamas save tik kaip atlikėjas turėčiau tokią galimybę.
Šiuo metu groju ką noriu ir su kuo noriu, daugiausia – kamerinę muziką. Praėjusiais metais kartu su legendiniu smuikininku Pierre'u Amoyaliu atlikau kamerinės muzikos koncertą, šių metų balandį grosiu kartu su paskutiniojo Elžbietos konkurso nugalėtoju smuikininku Andrejumi Baranovu Vilniaus ir Kauno filharmonijose, taip pat šiais metais kartu koncertuosime Prancūzijoje bei Šveicarijoje. Džiaugiuosi ir projektu su tenoru Rafailu Karpiu. Išleidome nuostabią ir man labai brangią kompaktinę plokštelę – „A Letter from the Past“, kurioje skamba dainos jidiš kalba.
Trumpai tariant, esu patenkintas savo koncertine veikla, galimybe bendradarbiauti su puikiais atlikėjais ir realizuoti save skirtinguose muzikiniuose projektuose.
2010 metais organizavote festivalį „Kalėdos Chodkevičių rūnuose“, kuris tapo tradiciniu ir rengiamas kasmet, 2011-aisiais – koncertų ciklą „Dialogas“. Atskirai reikėtų paminėti edukacinius projektus. Anksčiau organizavote koncertų ciklą „Muzikinio paveldo pristatymas Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklose“, aplankėte 30 Lietuvos mokyklų. Už edukacinį projektą „F. Šopeno muzikos paveldo pristatymas Lietuvos mokyklose“ Lenkijos kultūros ministras apdovanojo Jus garbės raštu. Kaip pavyksta aprėpti tiek daug, vykdyti plačiašakę veiklą? Ar daug žmonių dirba įstaigoje?
Gyvenimas per trumpas tuščiam laiko gaišinimui…. Kaip minėjau, didžiausią džiaugsmą man suteikia veikla. Tikiu, kad žmogus turi nuveikti kažką prasmingo šiame gyvenime, o suprasti, ar tai, ką darai, yra prasminga ar ne, galime tik mes patys. Mes turime galimybę elgtis kaip išmanome, kaip norime, ir tai – savotiška laisvė. Jei gaišti savo gyvenimą dirbdamas nemielą darbą, gyvendamas su nemylimu žmogumi ar elgdamasis prieš savo valią, tuomet, mano manymu, gyvenimą tiesiog iššvaistai. Man atrodo, kad viskas, ką darome – darome dėl savęs, dėl savo norų patenkinimo. Ir jei tai yra nedestruktyvūs veiksmai, tuomet jie naudingi ir kuriai nors kitai visuomenės daliai.
Naujausias mano projektas bus skirtas Lietuvos jaunimui. Jaučiu pareigą viešai kalbėti apie Lietuvos kultūrinį paveldą, jo palikimą ir toleranciją kitoms tautoms. Šio projekto tikslas bus parodyti skirtingų tautų muzikinį palikimą, jo skirtumus bei panašumus. Noriu kalbėti apie visą palikimą, kuris yra didžiausias Lietuvos turtas.
Mūsų įstaigoje dirba vos pora žmonių, tačiau pajėgas visada papildo savanoriai.
Žinome, kad tokios veiklos išvystyti neįmanoma be protingos finansinės politikos, galimų rėmėjų fondų, kitų šaltinių. Kokie Jūsų finansavimo principai, ir ką galėtumėte patarti kitoms koncertų organizacijoms arba muzikantų vadybininkams? Juk Jūsų įmonę galima laikyti sėkmės modeliu?
Nenorėčiau liesti finansinio klausimo. Gaila, kad rimtos mecenavimo politikos pavyzdžių Lietuvoje išties mažai… Nesakau, kad nėra asmenų, remiančių kultūrą. Yra, tačiau labai nedaug.
Nemecenavimo tradicijas lemia daugybė faktorių, vienas jų – „panoraminio“ mąstymo stoka. Jei rimtas verslininkas gali užduoti tokį klausimą: „O kas man iš to, kad aš paremsiu aukščiausio lygio kultūros projektą?“ – tuo viskas ir pasakyta. Manau, toks klausimas neturėtų iškilti, nes tai yra šalies reprezentacija, o juk šalies įvaizdį kuriame mes visi… Nekalbu vien apie muziką, kultūra juk turi daugybę sričių – teatrą, dailę, architektūrą ir t.t. Deja, dažnu atveju remti norima tik labai matomas sritis ir tik tas, kurios gali atnešti greitą pelną – krepšinį, masinius pop renginius ir pan. Mes, menininkai, dažniausiai dirbame iš idėjos, aukodamiesi, norėdami realizuoti save, kurti kitokį šalies įvaizdį. Kartais darome tai, ko negali padaryti net didžiausi diplomatai. Kadangi menas turi galios sutaikyti tautas ir demonstruoja šalies dvasinę galią bei potencialą, sakyti, jog jis tik „ryja pinigus“ yra absurdas. Menas atiduoda investicijas šaliai su kaupu. Turime didžiulį kultūrinį palikimą, kuriuo labai didžiuojamės. Juk jį kažkada sukūrė žmonės. Labai abejoju, ar kažkam tuo metu visa tai kuriant kilo klausimų „o kas man iš to“… Jei viso to nebūtų, koks verslininkas iš Lietuvos būtų įdomus Europos partneriams? Jis sakytų: „Aš iš Lietuvos, kurioje nieko nėra.“ Jis tiesiog nebūtų niekam įdomus, nebent „kioskininkams“, kuriems visiškai nesvarbu, kur tie kioskai stovi...
Taip pat reikėtų atsiminti, kad viso pasaulio pinigų neuždirbsi. Ką ir kalbėti apie valstybinę paramą aukštos kultūrinės vertės projektams. Manau, kad kultūros ministerija šalyje turėtų būti viena svarbiausių, deja, šiuo metu negalėčiau to pasakyti.
O vadybininkams noriu rekomenduoti nesiskaldyti. Ši veikla nėra „verslas“. Jei norisi užsiimti muzikos verslu, tai ne tie pinigai, dėl kurių verta gaišti laiką, yra kur kas pelningesnių verslų… O jei jau nusprendei užsiimti aukštojo meno vadyba, turi tai daryti sąžiningai, atsidavusiai ir su geru skoniu. Jei tik atsiranda noras iš to pasipelnyti – veikla pasmerkta. Reikia suprasti, kad šios veiklos vykdytojas privalo jausti didelę atsakomybę. Juk, visų pirma, jis formuoja jaunų žmonių skonį. Todėl tiesiog nusikaltimas – pateikti vidutinybę ir garsiai rėkti reklamoje, kad jis „genijus“ ar „geriausias“. Jei koks Richardas Claydermanas yra pateikiamas kaip rimčiausias pianistas, o Vanessa Mae kaip geriausia smuikininkė, tiesiog nebežinai ką ir pasakyti…
Įsitvirtinę ėmėte bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, tokiomis kaip Muzikų sąjunga, PIANO.LT., Lietuvos nacionaline filharmonija, Kauno valstybine filharmonija. Tai – labai teigiamas reiškinys, rodantis bendradarbiavimą su kolegomis, tolimų tikslų kėlimą. Kokie tie tikslai ateityje?
Visuomenėje ir taip daug susiskaldymo. Žmonės būtų kur kas laimingesni, jei tam tikri dalykai būtų vieningi. Vieningumo principus labai gerai išmano ir jais vadovaujasi tie, kurių tikslai ir veiksmai visuomenei ne visada patinka, tačiau visuomenė dažniausiai nieko negali pakeisti, nes šiuo principu nesivadovauja. „Blogiečių“ galia – vieningumas, bendrų tikslų siekimas. Šiuo principu žmonija vadovaujasi jau daugybę amžių. Mano ketinimai – Lietuvą padaryti vienu svarbiausių kultūrinių centrų Europoje, todėl visuomet esame atviri pasiūlymams ir bendradarbiaujame su kolegomis vardan bendrų tikslų.
Ką gi, ačiū už dvasingą, įdomų pokalbį ir linkiu Jums kuo geriausios kloties.