Mokslo kalba prototipiškai įsivaizduojama kaip „sausa“ ir beasmenė, kurioje dominuoja faktai, paprastam žmogui sunkiai įkandamos sąvokos ir specifiniai terminai, o pats autorius lieka nepastebimas atliktų darbų ir gautų rezultatų šešėlyje. Tačiau įvairiose šalyse per pastaruosius kelis dešimtmečius atlikti tyrimai išryškino kitokį mokslo kalbos vaizdą. Ji nėra beasmenė: atvirkščiai, mokslinio teksto autoriai nevengia parodyti savo požiūrio į aptariamus dalykus ir kurti ryšio su skaitytoju. Siekdami įtikinamiau ir patraukliau pateikti skaitytojui savo tekstą, mokslininkai griebiasi įvairių kalbinių priemonių – vienus teiginius formuluoja aptakiau, kitus kategoriškiau, išskiria save kaip tyrėją arba kalba žmonijos vardu, atvirai reiškia kritiką arba įvelka ją į įvairiausių sąšvelnių rūbą. Kiek ir kaip mokslinio teksto autoriai pasirenka būti matomi tekste, gali priklausyti ir nuo disciplinos, ir nuo kalbos, kuria kuriamas mokslinis tekstas.
Moksliniai teiginiai: juos švelninti ar stiprinti?
Viena dažniausiai moksliniame tekste tyrinėjamų autoriaus požiūrio raiškos priemonių yra vadinamieji sąšvelniai. Pavartoję galbūt, greičiausiai, tikriausiai, ko gero, atrodo ir kitus panašius žodelius, mokslinio teksto autoriai pateikia savo teiginį kaip įmanomą ar tikėtiną, taip išvengdami kategoriškumo ir palikdami erdvės skaitytojo interpretacijai ir nuomonei. Taip suformuluoti teiginiai taip pat leidžia autoriui apsidrausti, jei vėliau pasirodytų, kad jie nebuvo visai tikslūs ar teisingi. Juk sutiksime, kad teiginys gali būti, kad mokslinis tekstas yra subjektyvus yra ne toks kategoriškas kaip tiesiog mokslinis tekstas yra subjektyvus.
Įdomi sritis yra tarpdalykiniai sąšvelnių vartosenos ypatumai. Įvairių šalių tyrėjų atlikti tyrimai rodo, kad humanitarinių sričių mokslininkai labiau linkę vartoti sąšvelnius nei tiksliųjų mokslų atstovai. Tiksliuosiuose moksluose remiamasi konkretesniais, dažnai laboratoriniais tyrimais pagrįstais duomenimis, juose yra mažiau erdvės interpretacijoms, todėl savo poziciją mokslininkai gali reikšti tvirčiau. Humanitarinių mokslų tyrimuose neretai įžvalgas tenka grįsti ne tokiais konkrečiais rezultatais, nes ne visuomet pavyksta rasti vienareikšmių atsakymų. Šiuose tekstuose dažniau vartojami sąšvelniai, pabrėžiantys svarstomąjį teiginių pobūdį, leidžiantys kurti glaudesnį santykį su skaitytoju, kviečiantys jį pokalbio.
Sąšvelnių dažnis ir vartosena moksliniame tekste labai skiriasi priklausomai nuo kalbinio ir kultūrinio konteksto. Mėgstantys labiau apsidrausti čekų ir vokiečių mokslininkai stoja greta dažnai sąšvelnius vartojančių anglakalbių, o kategoriškesni prancūzai ir suomiai yra įgiję arogantiškų mokslininkų reputaciją. Lietuviai, panašiai kaip ispanų ir bulgarų mokslininkai, yra nelinkę smarkiai švelninti savo teiginių, o štai pagrindinė graikų įtikinimo strategija – pateikti teiginius kaip akivaizdžius ir neabejotinus. Beje, šiam tikslui vartojamos kitos, pasakymą sutvirtinančios priemonės, t. y. tokie žodžiai kaip be abejo, aišku, žinoma, tikrai ir t. t. Turbūt neatsitiktinai tvirtų teiginių pastebima daugiau ispanų ir bulgarų mokslininkų tekstuose negu anglakalbių – juk ir sąšvelnių pirmieji vartoja mažiau, vadinasi, yra linkę kategoriškiau išreikšti savo požiūrį.
Aš, mes ir tyrimas
Aiškiausi autoriaus pėdsakai tekste – asmeniniai įvardžiai aš ir mes. Ar jie vartojami moksliniuose tekstuose? Tai vienas populiariausių pastarojo dešimtmečio tarpkalbinių mokslinio teksto analizių objektų. Pasirodo, kad lietuviai mokslininkai, kaip ir ispanai, italai, vokiečiai, bulgarai, prancūzai, rusai ir danai, asmeninių įvardžių vartoja žymiai mažiau nei jų anglakalbiai kolegos. Nepriklausomai nuo disciplinos, jie mieliau renkasi beasmenes ar pasyvines konstrukcijas arba leidžia tyrimui veikti jų vardu, t. y. jų tekstuose aptiksime tokias frazes kaip tyrimas / analizė rodo, tyrimo rezultatai patvirtina ir t. t. Tuo tarpu anglakalbiai mokslininkai nevengia pabrėžti savojo aš ir paryškinti savęs kaip tyrėjų bei įtraukti skaitytojo į savo argumentaciją. Jų kuriamuose tekstuose nenustebins tokios frazės kaip mes nustatėme, aš įrodysiu, o dabar pažvelkime, kaip matėme ir t. t. Šiuo atžvilgiu į anglakalbius panašiausi norvegai.
Taigi, matome, kad skirtingose kultūrose ir disciplinose galioja skirtingi mokslinio teksto kūrimo principai. Mokslinio teksto tyrimai yra populiari ir įdomi taikomosios kalbotyros sritis. Jie leidžia atskleisti ne tik atskiroms kalboms/kultūroms būdingus bruožus, bet ir pastebėti tam tikrus dalykinius mokslo kalbos ypatumus, nepriklausančius nuo kalbos.
Vytauto Didžiojo universiteto podoktorantūros stažuotoja ir Vilniaus universiteto dėstytoja Jolanta Šinkūnienė tyrinėja lietuvių mokslo kalbos ypatumus ir lygina juos su anglakalbių moksliniais tekstais. Šis tyrimas finansuojamas pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų įgyvendinamą projektą "Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“. Informacija parengta remiantis minėtu podoktorantūros tyrimu ir kitų šalių mokslininkų atliktais mokslinio diskurso tyrimais.