Miestų gyventojų labai daug. Ne tik todėl, kad visi čia esame suplūdę laimingo gyvenimo ieškoti, bet ir kad turime sutilpti su visomis savo problemomis. Kuo jų daugiau, tuo ankščiau, o mūsų problemos pačios didžiausios, nes jaučiamės svarbūs. Taip, mieste esame dideli ir susireikšminę kaip ponai Pomidorai iš istorijos apie Čipoliną. Sėdime savo butuose ar namuose, kur turime visus patogumus, kasdien esame apsupti pažangių technologijų, kurios nori nenori primeta jautimąsi pasaulio viešpačiais. O jau laiko planavimas! Viskas turi būti numatyta ir apskaičiuota. Tad kai nuo to skaičiavimo užkaito smegenys ir tapo labai ankšta nuo savo pačios ir aplinkinių svarbumo, atėjo laikas pabėgti ten, kur supranti, koks esi mažas – į kalnuotąją tolimąją Gruziją.
Ketvirtą ryto su bendražygiais nusileidome į Tbilisio oro uostą, kur mūsų su oranžiniu „Ford Transit“ jau laukė gruzinas vairuotojas. 17 žmonių grupė su visa manta susispietėme nedideliame autobusėlyje. Čia klausimo „ar telpi“ nėra, čia klausia: važiuoji ar nevažiuoji? Kuprinės mikliai buvo sukrautos ant stogo, o mes susirangėme salone. Vairuotojas iškart ėmėsi ir gido vaidmens, pusiau rusiškai, pusiau angliškai pasakodamas apie pravažiuojamus miesto objektus. Vienas iš jų – Mcdonalds. Globalus kaimas po truputį užkariauja ir Gruzijos teritoriją, tad sostinėje neužsibuvome į traukėme toliau.
 |
Kaskart keliaudami į kitą kultūrą, geografinę platumą ir apskritai nepažįstamą erdvę, kaip kad mes dabar, išgyvename ne tik smalsumą ir džiaugsmą, bet ir giliai viduje kartu keliaujančią nestabilumo ir nesaugumo būseną. Gruzijoje mes, save gerbiantys išsilavinę žmonės, suvokėme esantys nepajėgūs perskaityti elementariausio žodžio: vietinės kalbos abėcėlė, atrodo, neturi net tolimų giminystės ryšių su lotyniškąja. Ir tai tik vienas mažytis nusodinimas ant žemės. Jau pirmą dieną pasijutome kaip kalnų upės nešami mediniai šapeliai: nauja pažinti viliojanti kultūra čiupo ir ėmė plukdyti tolyn be Tėvynėje palikto atramos taško, be tos erdvės, kur įsišakniję jaučiamės tokie stiprūs, drąsūs ir „tvirtai stovintys ant kojų“.
Kuo tolimesnė kultūra, tuo mažesnė svarumo būsena ir kartu tuo labiau traukianti pažinti, panirti į tą pašėlusiu greičiu nešantį srautą. Taip ir Gruzija ėmė nešti nuo pirmosios minutės. Jau pradedant vietinių žmonių vairavimo įpročiais, kuriuos vargiai galima pavadinti savita tvarka – tai greičiau visuotinai priimta ir išmokta netvarka, kuri vis dėlto nekelia jokių problemų vietiniams vairuotojams. Lenkti prieš pat priešpriešais važiuojančius automobilius čia normalu – suformuojamos papildomos trečia ir ketvirta juostos, ir visiems kažkaip užtenka kelyje vietos, nepaisant to, kad mums, „europiečiams“, tais momentais gyvenimas prabėga pro akis... Vairuotojai čia be emocijų apvažiuoja ant kelio lūkuriuojančias ar pailsėti įsitaisiusias karves. Galima pagalvoti, kad atvažiavome į antrąją Indiją. Visą dieną iš sostinės dardėjome į Svanetijos regione esančią Mestiją, kalnų miestuką, iš kurio turistai ir alpinistai pradeda savo žygius – kas į viršūnes, kas po nesudėtingus pasivaikščiojimus kalnų takeliais. Kelionė tikrino skrandžių tvirtumą: visur pakelėse masino gražuoliai arbūzai ir melionai bei šilta vietinė duona „lavašai“. Jų privalgius tikrai nelengva siūbuoti kalnų serpantinais...
Galiausiai nuvažiavome ir su kuprinėmis ant pečių išėjome į debesų karalystę. Civilizacijos bruzdesį pakeitė kalnų tyla, šiltus ir erdvius namus – per penkias minutes pastatoma palapinė, karštą dušą – sraunios ledynų tirpsmo upės, o greitą maistą – verdamos košės.
Su šia, atrodytų, nedidele, bet vis tiek porą dešimčių kilogramų sveriančia manta kopiant į viršūnę iš ponų Pomidorų belieka tik skaistus skruostų raudonis: muša karštis grumiantis su didingu kalnu, prieš kurį žmogiška didybė sutirpsta greitai kaip pavasarinis sniegas. Tą labai gerai supratome – įkopdami į viršūnę įveikiame ne kalną, kuris tūkstantmečius stovi ir stovės, o save. Kopdami tampame truputį valingesni, truputį supratingesni, truputį paprastesni, trumpiau tariant – truputį labiau žmonės. Kur nelieka civilizacijos apdarų, visuomenės madų ir normų, išnyra grynas žmogiškumas. Kur mažiau patogu kūnui, atkunta dvasia.
 |
Kalnai, patys būdami aukštai, greitai nusodina ant žemės. Čia žmogaus gyvybė tokia trapi, jis priklausomas nuo oro... priklausomas nuo malonės. Puikybės vietą užima paprastumas: patarnavimas vieni kitiems gaminant valgyti, net jei lauke siautėja šlapdriba ar kruša, dalijimasis naštomis nešant bendrą daiktų svorį ar padedant vienas kitam peršokti pavojingą ledo plyšį, nesijaudinimas nesiprausus ir nesivalius dantų, nes gyvenant ant ledyno šalimais nėra sūkurinės vonios, nesirūpinimas rytdiena, nes kalnai mėgsta pasišaipyti iš ambicingų keliautojų planų.
 |
Tad laikas tartum prisirpo: per daug nesirūpindami rytdiena buvome čia ir dabar, žvelgėme ir kaip nektarą gėrėme į save kalnų vaizdus. Juk čia tik atsibudus prieš akis atsiveria debesų patalais apsikloję slėniai, žemyn garmančios tūžmingos upės, ant ledyno kaip grybai pūpsantys akmenų luitai. Prisirpęs laikas labai tirštas, išgyvenama kiekviena akimirka, todėl visos dienos ilgos ir nepraslysta nepastebėtos, kaip kad būna kasdienybėje, susikoncentravus į reikalus ir problemas... Kalnuose daug laiko galima tiesiog būti – mąstyti, bendrauti, kalbėti – viskas vyksta harmoningai su gamtos laiku. Sutemus veiksmas užleidžia vietą poilsiui, šalimais palapinių puode garuoja karšta kakava, kuri tokia skani būna tik kalnuose. Džiaugėmės pabėgę nuo triukšmo ir žmonių gausos. Nuo trijų kilometrų aukščio pasibaigia net karvių ir arklių palyda, apačioje lieka džigitų trobelės ir atsiveria tylos, uolų, ledo ir debesų karalystė. Kur nepakyla džipai ir gyvuliai, užneša žmogaus kojos...
 |
|
 |
Vaikščiodami debesimis sugrįžome į teisingą santykį su savimi ir pasauliu. Civilizacijos bastionui likus toli apačioje patyrėme savo mažumą ir Dievo bei gamtos didybę. Gyvenimas ten sutirpdė problemų bokštus ir išlaisvino džiaugsmui būti šio didingo pasaulio dalimi. Kai eini debesimis, skendi rūke ir aplink nieko nematyti, tačiau pavaikščiojus jais daug aiškesnis ir skaidresnis tampa gyvenimas. Juk žvelgiant iš perspektyvos, iš aukštai, visos apačioje likusios problemos atrodo tokios mažytės.
Svanetijos regionas, kurio kalnyną aplankėme, užima labai kalnuotas sritis Kaukazo kalnų grandinėje. Tai – aukščiausia žmonių gyvenama teritorija Europoje. Nuo kalnų šlaitų atsiveria nedidelių slėniuose įsikūrusių miestelių panorama. Iš toli jie atrodo romantiškiau: šalia ko ne kiekvienos trobelės stovi X–XI a. reliktai – gynybiniai Svanetijos bokšteliai – į dabartį perkeliantys viduramžių dvasią. Juose šeimos gindavosi nuo priešų antpuolių, laikė maisto atsargas, o kartais ir belaisvius.
 |
Tačiau iš arčiau vaizdas liūdnesnis: daugelis namų apleisti, nušiurę, išdaužytais langais. Didžioji dalis jaunimo, kaip ir Lietuvoje, iš provincijos patraukė į didmiesčius, o vyresnio amžiaus gruzinai gyvena šių vaiduokliškų namelių kaimynystėje. Nusileidę į vieną iš šių miestelių radome po lietaus upe tapusią pagrindinę gatvę, gruziną, be emocijų ja į viršų vedantį rogėmis kinkytą jautį, vaikus, demonstruojančius anglų kalbos žinias žodeliais „hello“ „yes“ ir „no“. Įprastu vaizdeliu tapo patvoryje miegantys paršai ir lentomis paremti virstantys mediniai elektros stulpai. Daug gamtos grožio ir daug žmonių skurdo...
 |
 |
Tad apie žmones. Kad gruzinai myli lietuvius, yra visiška tiesa. Tiesa ir tai, kad jie atlapų širdžių žmonės. Dar tik pradėję kopti į kalnus buvome trumpai stabtelėję prie kaimiečių sodybų. Iškart šalia atsirado šviežių morkų ir agurkų dubuo, o vienas vyras pasisiūlė pabūti gidu. Taip ir vėliau visur, kur užsukdavome, sulaukdavome dėmesio ir rūpesčio, buvome vaišinami vynu ir gruziniška vynuogių degtine „Čiačia“. Jau nusileidus iš kalnų vaikštant po Tbilisį draugei prireikė susiūti nutrūkusį basutės dirželį. Ji užsuko į pakeliui buvusią avalynės taisyklą ir ten už darbą iš jos ne tik kad nepaėmė pinigų, bet dar neišleido neprivaišinę naminiu vynu. Taip ir trijų savaičių kelionę užbaigėme apsvaigę nuo įspūdžių tartum nuo jauno Kachetijos regiono vyno.
Taigi, jeigu jūs pavargote nuo miesto šurmulio, per problemų pilvą nebematote pėdų, nebijote išbandymų ir kartais prisvilusios košės, norite sugrįžti prie paprastumo ir patirti gamtos didybę, įkvėpti tyro oro ir atsigerti iš žemės trykštančio natūraliai gazuoto mineralinio vandens, mėgstate vyną ir bendravimą su svetimų kultūrų žmonėmis, tuomet jus svetingai sutiks kalnuotoji Gruzija.
Remigijaus Launikonio nuotraukos