Tęsiame realiausių kandidatų tapti popiežiumi pristatymą. Daugiausia galimybių turinčius italų kandidatus jau pristatėme. Logiška juos atskirti nuo kitų Europos kardinolų, nes italai išlieka didžiausia rinkėjų grupe, kurią sudaro net 28 kardinolai iš 115 konklavoje dalyvausiančiųjų. Likusiai Europai atstovaus dar 27 kardinolai. Tačiau tikrai verta pabrėžti, jog tai, jog kandidatai pristatomi pagal geografinį principą, neturėtų klaidinti, kad jis esą esminis. Rinkdami popiežių, kardinolai tikrai pirmiausia negalvoja apie jo tautybę. Kita vertus, tautybė gali būti svarbus veiksnys. Pavyzdžiui, tikėtina, kad kardinolai nenorės rinkti antro iš eilės iš germaniškos kultūrinės terpės kilusio popiežiaus.
Sprendžiant iš svarstymų viešojoje erdvėje, daugiausia galimybių tapti popiežiumi turi trys europiečiai, gimę anapus Italijos sienų – tai Budapešto arkivyskupas Peteris Erdo, Vienos arkivyskupas Christophas Schoenbornas ir Madrido arkivyskupas Antonio Cañizares Llovera.
 |
| Kardinolui A.J. Bačkiui tai jau bus antroji konklava.
Evgenios Levin nuotrauka |
Tiesa, lietuviams natūraliai kyla klausimas: kiek realu, kad Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis taptų pirmuoju lietuvių kilmės popiežiumi? Konklava visada nenuspėjama. Tačiau tikrai neteko matyti, jog kieno nors sudarytame realių kandidatų sąraše būtų minimas ir lietuvis. Jis tikrai gerbiamas Vatikane, jau turi ir dalyvavimo konklavoje patirties, tačiau svarbiausias veiksnys, kuris išbraukia jį iš realių kandidatų sąrašo – silpna sveikata ir garbus amžius. Po to, kai Benediktas XVI atsistatydino teigdamas, kad fizinių jėgų išsekimas neleidžia jam visavertiškai vykdyti pareigų, labai tikėtina, jog kandidatų sveikata, energija bus svarbus kriterijus renkantis. Kitas dalykas – nors mūsų kardinolas turi tiek pasotracinės, tiek diplomatinės patirties, yra dirbęs skirtingų kultūrų valstybėse, tačiau jis jau kuris laikas kiek atitrūkęs nuo Vatikano kurijos vidaus gyvenimo.
Pagaliau, A.J. Bačkio galimybes sumažina ir tai, kad Rytų Europa turi kitą labai solidų kandidatą – Budapešto arkivyskupą Peterį Erdo.
 |
| CCEE pirmininkas kardinolas Péter Erdő |
Kardinolas Peteris Erdo – dar vienas popiežius iš Rytų Europos?
1952 metais gimęs vengras kardinolas buvo jauniausias 2005 metų konklavoje. Taip pat ir šių metų konklavoje jis bus vienas jaunesnių, bet jau labai įtakingų kardinolų.
Peteris Erdo buvo pirmasis vaikas daugiavaikėje šeimoje, gyvenusioje Budapešte. Šiane mieste jis baigė kunigų seminariją, taip pat Popiežiškajame Laterano universitete studijavo teologiją ir kanonų teisę. 1975 metais jis gavo kunigo šventimus. Jo pastoracinė veikla buvo daugiausia susijusi su Esztergomo vyskupija. P. Erdo administracinės patirties įgijo, būdamas pradžioje Vengrijos vyskupų konferencijos sekretoriumi, o vėliau ir jos pirmininku. Taip pat penkerius metus buvo katalikiško universiteto rektorius.
1999 metais jis tapo vyskupu augziliaru, o jau po metų tapo Esztergomo – Budapešto arkivyskupu. 2002 metais gavo Vengrijos Primo titulą.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad P. Erdo 2011 metais buvo paskelbtas Navaros universiteto Ispanijoje garbės daktaru. Tai Opus Dei prelatūros įsteigta katalikiška švietimo įstaiga. Nors neteko rasti patvirtinimo, kad pats P. Erdo priklauso Opus Dei, tačiau, kaip teigiama, jis iš visų realių kandidatų į popiežius palaiko su šia prelatūra glaudžiausius ryšius.
2005 metais kardinolas P. Erdo buvo išrinktas Europos vyskupų konferencijos prezidentu, o 2009-aisiais tapo Popiežiškosios kultūros tarybos nariu.
Tai, kad šiuo kardinolu popiežius Benediktas XVI pasitikėjo, rodo ir jam paskirta sudėtinga misija – išspręsti Peru katalikiškame universitete kilusį konfliktą. Beje, būtent po šios sėkmingos misijos jis pelnė Limos arkivyskupo, priklausančio Opus Dei simpatijas. Tikėtina, kad kartu P. Erdo užsitikrino bent vieną tvirtą balsą konklavoje.
 |
| Vengrijos žiniasklaida tvirtina, kad kardinolas P. Erdo nebijo sunkumų. |
Nekelia abejonių, kad vengras gali tikėtis ir kitų kardinolų palaikymo. Jis sėkmingai darbavosi Vyskupų Sinodo Generalinėje asamblėjoje 2012 metų rudenį, taip pat yra pagarsėjęs kaip tvirtas krikščionybės pozicijų Europoje gynėjas. Kardinolas P. Erdo ne kartą viešai antrino Benediktui XVI, kad krikščionybė yra Europos siela, be kurios Senasis Žemynas sunyktų.
Kardinolas P. Erdo turi autoritetą ir tarp Rytų krikščionių bei judėjų, nes nemažai darbavosi ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo srityje.
Popiežius iš Rytų Europos gali atrodyti patraukli idėja tiems, kurie iki šiol su nostalgija prisimena Jono Pauliaus II pontifikatą. Tvirta pozicija moralės ir teologijos klausimais P. Erdo kiek primena Joną Paulių II. Tačiau, skirtingai nuo pastarojo, turi mažiau asmeninės charizmos ir ne visada sugeba tiksliai perduoti norimą žinią per medijas.
Kita vertus, Johnas R. Allenas pabrėžia, kad kardinolas P. Erdo labai vertinamas Afrikos kardinolų, yra palyginti jaunas, energingas, o jo pastoracinė veikla Budapešte, „miesto misijos“, skatinant kunigus ne laukti tikinčiųjų, bet eiti aktyviai pas žmones, rodo nuoširdų kardinolo rūpinimąsi evangelizacija, kas šiuo metu itin svarbu.
Kardinolas P. Erdo nėra itin ryškus kandidatas, tačiau labai tikėtinas kompromisas, jei tokio konklavoje prireiks.
 |
| Kardinolas C. Schoenborn didžiuojasi, jog buvo teologo J. Ratzingerio studentu. |
Kardinolas Christophas Schoenbornas – popiežius aristokratas?
Christophas Maria Michaelis Hugo Damianas Peteris Adalbertas Schoenbornas gimė 1945 metų vienoje iš iškiliausių aristokratų šeimų Bohemijoje. Dar būdamas 18 metų įstojo į dominikonų ordiną. Vėliau pradėjo psichologijos ir teologijos studijas, o 1970-aisiais Vienoje įšventintas kunigu. Nuo 1971 metų studijavo Regensburgo universitete, kur vienu iš jo dėstytojų buvo teologas Josephas Ratzingeris. Regis, būtent čia prasidėjo šių dviejų intelektualų draugystė. J. Ratzingeris vadino C. Schoenborną vienu iš gabiausių mokinių, kuris jau jaunystėje stebino aplinkinius erudicija ir giliomis įžvalgomis. Būdamas 35-erių, C. Schoenbornas tapo Tarptautinės teologinės komisijos prie Šventojo Sosto nariu.
1991 metais jis konsekruotas vyskupu augziliaru Vienoje, o nuo 1995-ųjų tapo Vienos arkivyskupu. Dar po trejų metų jis gavo kardinolo titulą. Dalyvavo 2005 metų konklavoje, kur, beje, buvo minimas kaip rimtas kandidatas.
Jo autoritetą rodo ir tai, kad Vienos kardinolas tapo svarbiausiu Katalikų Bažnyčios Katekizmo redaktoriumi.
2011 metais C. Schoenbornas tapo vienu pirmųjų Naujosios evangelizacijos skatinimo tarybos nariu, o labiausiai padarė įspūdį 2012-ųjų rudenį vykusiame Vyskupų sinode, kai pasiūlė vyskupams ne sakyti kalbas apie problemas, bet dalytis patirtimi. Popiežius palaikė kardinolo pasiūlymą ir, vyskupų tvirtinimu, tai buvo vienas prasmingiausių ir svarbiausių susitikimų, kiek jiems teko dalyvauti.
Vienos kardinolas vadinamas puikiu krizių vadybininku. Kita vertus, jam ir pačiam ne kartą teko atsidurti sudėtingose situacijose. Labiausiai pagarsėjo jo konfliktas su kardinolu Angelo Sodano. Pastarasis, kalbėdamas apie pedofilijos aukų kaltinimus Bažnyčiai, pareiškė, kad tai bjaurios apkalbos, kuriomis siekiama griauti Bažnyčios autoritetą. Vienos kardinolas, kalbėdamas su Austrijos naujienų agentūra Kathpress, tokį A. Sodano pareiškimą pavadino didele klaida ir dar emocingai pridūrė, jog popiežius Benediktas XVI, dar būdamas kardinolas, principingai kovojo už tai, kad kiekvienas kaltinimas būtų nuodugniai ištirtas, bet būta atvejų, kai kardinolas A. Sodano ir kiti tokiems tyrimams kliudė. Vienos kardinolas, kaip aiškino vėliau, buvo įsitikinęs, jog tai privatus pokalbis su žurnalistu, kurio turinys nepasieks viešumos. Tačiau jis buvo paskelbtas, ir kilo skandalas, į kurį turėjo įsikišti popiežius. Galiausiai kardinolas A. Sodano ir C. Schoenbornas buvo susodinti prie vieno stalo ir formaliai susitaikė. Tačiau vargu ar jie tapo draugais. Beje, labai sudėtinga prognozuoti, kokį poveikį šis skandalas gali turėti kardinolų apsisprendimui konklavoje. Kardinolas A. Sodano nėra kitų labai mėgstamas. Tačiau kardinolai paprastai nemėgsta ir skandalų, ypač viešų santykių aiškinimosi tarpusavyje.
 |
| Kardinolas, kuris moka įsiklausyti. |
Vienos kardinolas C. Schoenbornas neabejotinai turi daug privalumų. Jis poliglotas, labai inteligentiškas, turi pastoracinės patirties, daug dėmesio skiria naujajai evangelizacijai. Kita vertus, jis neturi solidesnės darbo Vatikano kurijoje patirties, ir nėra aišku, kiek išmano jos veikimo subtilybes, kurios svarbios, galvojant apie reformą. Kitas dalykas – jis jau būtų antras vokiečių kilmės popiežius iš eilės. Be to, nepaisant jo sėkmingų pastoracinių iniciatyvų ir kūrybiško reagavimo į krizes, jis nesugebėjo išspręsti konflikto su kunigais maištininkais Austrijoje. Gali kilti klausimas: kaip jis ketina tvarkytis Vatikane, jei jam nepavyko Vienoje?
Nepaisant šių kelių abejonių, Vienos arkivyskupas išlieka labai solidus kandidatas.
 |
| Ispanija turi rimtą kandidatą - kardinolą Lloverą. |
Kardinolas Antonio Cañizares Llovera – gal Bažnyčiai pakaktų „mažojo Ratzingerio“?
Tiems, kurie mano, kad popiežiaus Benedikto XVI pertvarka liturgijos srityje turi būti nuosekliai tęsiama, ir liturgija yra Bažnyčios gyvybingumo pamatas, ispanas – Dievo kulto ir sakramentų tvarkos prefektas – gali atrodyti vertas dėmesio kandidatas į popiežius.
1945 metais Ispanijoje gimęs Antonio Llovera baigė seminariją Valencijoje ir Popiežiškąjį Salamankos universitetą. Jo pasirinkta specializacija – katechezė. 1970 metais gavo kunigo šventimus. Netrukus jis buvo pakviestas vadovauti Religijos studijų ir katechezės institutui Madride. 1985-aisiais jis tapo Vyskupijos komisijos doktrinos ir tikėjimo klausimais sekretoriumi ir įkūrė Ispanijos katechetų asociaciją. 1992 metais jis buvo konsekruotas Avilos vyskupu ir netrukus tapo Popiežiškosios doktrino ir tikėjimo kongregacijos nariu. 1996-aisiais jis tapo Granados arkivyskupu. Taip pat jis pradėjo vadovauti religinio Švietimo ir katechezės komisijai Ispanijos Bažnyčioje.
2002 metais A. Llovera tapo Toledo arkivyskupu ir Ispanijos primu. 2006-aisiais Benediktas XVI suteikė jam kardinolo titulą, parodydamas, jog labai pasitiki šiuo ispanu. Tad nelabai kas nustebo, kai Toledo arkivyskupas buvo paskirtas vadovauti vienai iš svarbiausių Vatikane, Popiežiškajai Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijai. Būtent ši pareigybė leidžia ji vadinti solidžiu kandidatu tapti popiežiumi. Tuo labiau kad kardinolas A. Llovera priklauso ir kitoms svarbioms kongregacijoms bei yra vienas iš naujosios evangelizacijos skatinimo tarybos narių. Netrukus ispanas pradėtas vadinti „mažuoju Ratzingeriu“, pabrėžiant, kad jis nuosekliai palaiko popiežiaus poziciją visais klausimais.
 |
| Kardinolas Llovera vadovauja ypatingai svarbiai kongregacijai, kuri rūpinasi liturgijos reikalais. |
Tiems kardinolams, kurie mano, jog Bažnyčia pernelyg linkusi akcentuoti savo klaidas ir gintis, turėtų patikti kardinolo A. Llovera drąsus tvirtinimas, kad tie, kurie kaltina Bažnyčią dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, neturėtų pamiršti, kad didžiausias nusikaltimas yra abortas, ir kasmet taip nužudomi milijonai vaikų, kurių kažkodėl politikai ir žurnalistai nenori ginti. Kita vertus, toks pareiškimas kitiems gali atrodyti nejautrus ir užkertantis kelią autentiškam apsivalymui.
Ispanų kardinolas gali tikėtis Pietų Europos ir Lotynų Amerikos kardinolų palaikymo. Jis turėtų būti patrauklus tiems, kurie Benedikto XVI veikloje pirmiausia matė principingą dialogą, nenuolaidžiaujant pasaulio madoms. Tačiau tokia ispanų kardinolo pozicija jam nepadėjo užkirsti kelią stiprėjančiai Ispanijos sekuliarizacijai. Taip pat jam gali sutrukdyti ir asmeninės charizmos stygius. Jis labiau primena gerą administratorių, bet ne kūrybingą ganytoją.
Parengė Andrius Navickas