Kovo 2 dieną iš Kauno Šv. Jurgio konvento į Vilniaus Bernardinų parapiją gyventi atvyko brolis pranciškonas kun. Tomas Žymantas. Kad geriau pažintume šį sostinėje artimiausius trejus metus tarnausiantį brolį, jis pasakoja apie savo pašaukimo kelią ir mažesniojo brolio kasdienybę.
Gimęs esu Klaipėdos mieste, tačiau niekada neteko pažinti tikrųjų tėvų, tad iki trylikos metų augau valstybinėse vaikų globos įstaigose. Kai buvau trylikos metų, gyvenau Telšių vaikų namuose, ateidavo geros moterėlės, pasaulietės pranciškonės, kurios papasakodavo apie Dievą. Mezgėsi draugystė, mane nusivesdavo namo, kol galiausiai viena moteris mane įsivaikino. Tada ir prasidėjo mano krikščioniškas, katalikiškas ugdymas. Trylikametį mane pakrikštijo Telšių katedroje ir po krikšto dienos buvau tuometinio klebono pakviestas patarnauti šv. Mišioms. Tada susipažinau ir su dabartiniu broliu Algirdu Malakauskiu ir pradėjome patarnauti.
Kai mane įsivaikino, vėliau susipažinau ir su gatvės draugais, kurie ne visai buvo tinkama kompanija, bet prie chuliganizmo. Teko ir tokioje kompanijoje pabūti. Paauglystėje, nors ir pasikrikštijus, niekas neversdavo eiti į bažnyčią, bet buvo Dievo vedimas. Gilesnis santykis su Dievu ir geresnis tikėjimo pažinimas atėjo tik įstojus į Mažesniųjų brolių ordiną. Iki tol tikėjau labiau paviršutiniškai.
O dėl ko pas pranciškonus... Baigiant mokyklą auklėtoja liepė užrašyti, kur stosime ir ką planuojame toliau daryti gyvenime. Nežinojau, ką rašyti, nes ir mokslai nelabai gerai sekėsi, buvau padauža, bet ant lapelio užrašiau, kad stosiu į kunigų seminariją. Vėliau pasirodė, kad su Dievu negalima juokauti, ir jis tai priėmė rimtai. Parašiau nedrąsiai tikėdamasis, kad auklėtoja garsiai neskaitys, o ji perskaitė prieš klasę, ir visi pradėjo juoktis. Nuo to momento prasidėjo Dievo vedimas į jo vynuogyną. Nunešiau dokumentus į seminariją, bet manęs nepriėmė, nes tada Telšių mieste nuskambėjau su savo negražiais poelgiais. Tada po antro bandymo, pakalbėjęs su tuometiniu Telšių dvasios tėvu Jonu Kaunecku, jis man pasiūlė važiuoti į Kretingą ir sakė: „jie tokius priima“.
Pirmą kartą daugiau apie juos išgirdau, kai į mokyklą atvažiuodavo vienas kitas brolis, gal ir pastebėdavau, bet apie šv. Pranciškų nieko nežinojau. Atvažiavau gražiai pasipuošęs, su kostiumu, ir pirmąjį sutikau brolį Antaną Grabnicką, kuris iškart mane ėmė klausinėti tikėjimo tiesų. Pasirodo vieną kitą atsakiau, o kitų nepataikiau, ir man pasakė, kad esu nelabai tinkamas.
Bet tada susitikome ir ilgai kalbėjomės su broliu Benediktu Jurčiu, kuris pasakė, kad jeigu tokia Dievo valia, tavo vieta bus čia. Kadangi nespėjau papulti į grupę, kuri jau buvo paruošta vykti į Italiją, man pasiūlė palaukti metus, o per juos kartkartėmis atvažiuoti.
Nei po to mane kas kvietė atvažiuoti, nei ką, tai aš jau buvau ir pamiršęs. Įstojau į krašto apsaugą, dirbau vienur ir kitur. Besibaigiant vasarai po metų man paskambino ir pasakė, kad jeigu dar noriu, atvažiuočiau į Kretingą pasikalbėti su broliu Astijumi. Tada atsisėdau, geriu kavą ir galvoju: noriu ar nenoriu? Noriu ar nenoriu? Nutariau – pabandysiu. Niekas neuždarys iškart į celę, jei nuvažiuosiu pakalbėti. Pakalbėjau su broliu Astijumi, jis pasakė, kurią dieną atvykti su daiktais. Atvažiavau ir tada prasidėjo mano pranciškoniško pašaukimo ieškojimas: pokalbiai naktimis, maldos, literatūros skaitymas. Užkabino ir iki šiol esu pas brolius.
1998–1999 m. Mariantalyje, Vokietijoje, keturiese atlikome noviciatą, mūsų magistras buvo tėvas Mykolas, o vicemagistras – tėvas Severinas. Nuo 1999 m. pradėjau studijuoti Kauno kunigų seminarijoje ir teologiją Vytauto Didžiojo universitete. 2006 m. baigiau studijas, ir 2007 metais balandžio 14 d. buvau įšventintas į kunigus.
Labiausiai iš šv. Pranciškaus savybių mane žavi paprastumas. Žiūrėti natūraliai ir paprastai į viską, kas vyksta aplinkui, ir būti atvira širdimi. Aišku, kartais tai sudėtinga, bet visada maldoje prašau Dievo, kad būčiau paprastas žmogus, kurio širdis būtų atvira visiems, bet neapleisčiau ir Viešpaties. Kartais, kai save visiems išdalinu, nukenčia santykis su pačiu Dievu. Tada savęs klausiu, ar pakankamai pabūnu vienumoje su Dievu, intymiame santykyje su Juo.
Taip pat jau beveik dvidešimt metų esu skautas. Mėgstu būti gamtoje, fotografuoti, leisti laiką prie ežero. Juk mes gyvename gamtoje, kūrinijos aplinkoje. Nemažai brolių dar prieš įstodami į vienuolyną buvo skautai. Skautija mums artima tuo, kad pasirinkome pirmiausia tarnauti Dievui. Pranciškus visa širdimi ir visu gyvenimu norėjo tarnauti Dievui ir tapti į jį panašus, o skautų įžodis sako, kad tarnausiu „Dievui, Tėvynei ir artimui“.
Man labai prie širdies pastoracinė veikla. Ir su ligoniais, suteikiant jiems paskutinę galimybę susitaikyti su Dievu, ir su kaliniais iki gyvos galvos. Pradėjęs lankytis Pravieniškėse pamačiau, kad ir ten žmonės ieško Dievo ir galiu jiems patarnauti. Tai didžiausia dovana. Tuo tarpu darbas su jaunimu neleidžia man pačiam susenti. Stengiuosi jiems patarnauti ir būti kartu visais būdais, kokiais įmanoma. Man būtų sunkiausia, jei gaučiau administracinius darbus, nesusijusius su pastoracija. Tačiau, ką paveda, tą stengiuosi ir atlikti. Jeigu pradėčiau rinktis, kur man smagiau eiti, tai nebūtų gerai. Reikia turėti atvirą širdį ir patarnauti plačiai, nes tam esu pašauktas, pašvęstas ir pasiųstas.
Artimiausius trejus metus atliksiu vienuolyno ir parapijos vikaro tarnystę, o didžiausia man skirta pastoracinė kryptis yra pranciškoniškasis ir parapijos jaunimas. Tikiuosi, kad žemaitis įtiksiu Aukštaitijoje, bet svarbiausia būti atviriems vieni kitiems, o tada ir Dievas laimins.
Kalbino Monika Midverytė OFS