Netrukus prasidės svarbiausioji 266-ojo Katalikų Bažnyčios popiežiaus rinkimų stadija – kardinolų konklava. Tiesa, kardinolų Generalinės kongregacijos, kurios vyksta jau nuo kovo 4 dienos, taip pat yra sudėtinė naujojo popiežiaus rinkimų dalis. Kongregacijų metu kardinolai ne tik laukė į Vatikaną suvažiuojant visų kardinolų elektroių (Vietnamo kardinolas Jean-Baptiste Pham Minh Man atvyko paskutinis, tik ketvirtadienio popietę), tačiau svarsto dabartinę Bažnyčios situaciją, svarbiausius iššūkius ir bando sutarti dėl svarbiausių būsimo popiežiaus savybių.
Tai, kad kardinolai nesiskubino galvotrūkčiais nustatyti konklavos datos, o paniro į tarpusavio diskusijas ir maldą, liudija, kokia didžiulė reikšmė teikiama būsimam pontifikatui, todėl norima, kad popiežius būtų išrinktas, ne pataikaujant išorės spaudimui, bet pasitikint Šventosios Dvasios vedimu, taip pat suvokiant, kas bebūtų išrinktas kitu popiežiumi, jam reikės bendražygių, bendrakeleivių.
Galima teigti, kad ir toliau telieka stebėtis popiežiaus emerito Benedikto XVI išmintimi. Jo atsistatydinimas tapo galimybe viso pasaulio kardinolams atnaujinti kolegialumo dvasią.
Įdėmiau pažvelkime į populiariausius klausimus, kuriuos dažniausiai tenka girdėti iš žmonių pastarosiomis savaitėmis.
Ar visada Katalikų Bažnyčios popiežius buvo renkamas taip, kaip dabar?
Tikrai ne. Katalikų Bažnyčios popiežius yra Šv. Petro įpėdinis. Pirmasis regimosios Bažnyčios vadovas buvo pasirinktas paties Jėzaus Kristaus. Savo ruožtu šv. Petras, dar prieš kankinio mirtį, spėjo paskirti tris savo įpėdinius: Liną, Kletą ir Klemensą. Palaispniui klostėsi tvarka, kad Romos vyskupas renkamas šios vyskupijos tikinčiųjų, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių.
Tačiau kilo klausimas – ar gerai, kad svarbiausiai Bažnyčios vyskupijai (popiežiaus išskirtinumo prieš kitus vyskupus procesas buvo gana ilgas) vadovauja žmogus, neturintis ganytojiškos veiklos patirties, gal vertėtų popiežiumi rinkti tuos vyskupus, kurie kitose vyskupijose įrodė esantys puikūs tikinčiųjų ganytojai? Net iki 891 metų Romos vyskupu buvo renkamas tik vietinis, paskui ši praktika pakeista, tačiau, jei pažvelgsime į visus pontifikatus, italų popiežiai skaičiumi gerokai lenkia visus kitus kartu sudėjus.
Kitas svarbus klausimas, kuris iškilo labai anksti, kai tik krikščionybė iš persekiojamos tapo privilegijuota religija – kaip atskirti dvasinę ir politinę valdžias, kaip išvengti politikų kišimosi į popiežiaus rinkimus? Sudėtingas siekis išsaugoti politinės ir dvasinės valdžių dialogą ir kartu jų nesuplakti skatino vis naujas popiežiaus rinkimų tvarkos taisykles. Beje, tik 1904 metais popiežius Pijus X oficialiai uždraudė iki tol dažnai taikytą praktiką, kai galingi Europos valdovai turėjo teisę vetuoti jiems nepriimtinus kandiatus į popiežius. Dabar tokia praktika atrodo net kiek šokiruojanti, tačiau prisiminkime, jog ilgą laiką monarchai, kaip šventą savo pareigą, suvokė Bažnyčios politinę ir net karinę globą.
Pirmas svarbus žingsnis, siekiant mažinti politinę įtaką rinkimams, buvo tai, jog pavyko pasiekti, kad popiežių rinktų tik dvasininkai, o politinę galią turintiems kilmingiems pasauliečiams buvo palikta teisė tik tvirtinti rinkimų rezultatus. Labai daug laiko praėjo, kol Bažnyčiai pavyko pasiekti, jog visiškai eliminuoti politinę valdžią iš popiežiaus rinkimų.
Kitas dalykas - daugėjant Romos vyskupijos dvasininkų skaičius ir siekiant pabrėžti popiežiaus tarnystės visuotinumą, buvo apibrėžta, kad popiežių renka tik kardinolai, o 1179 metais įvesta taisyklė, kad popiežius išrenkamas, kai už jį balsuoja 2/3 visų elektorių.
Tiesa, labai ilga laiką, formaliai iki pat 1945 metų, buvo numatytos ir kiti popiežiaus išrinkimo variantai. Pavyzdžiui, aklamacijos (arba įkvėpimo) būdu, kai, neišrenkant popiežiaus balsavimu, kaip tikima, Šv. Dvasios įkvėpti kardinolai vienu metu pradėdavo garsiai kartoti būsimo popiežiaus vardą. Taip pat kartais buvo taikomas delegavimo principas, kai grupės kardinolų deleguodavo savo atstovus sutarti dėl būsimo popiežiaus kandidatūros. Taip pat ilgą laiką kardinolai turėjo teisę, matydami balsavimo tendencijas, perduoti savo balsą kitam kandidatui, kurio galimybės laimėti didesnės.
Popiežiaus rinkimų tvarka per beveik du tūkstančius metų keitėsi, keičiantis politinėms, kultūrinėms, religinėms aplinkybėms, taip pat ir popiežiaus vaidmens Bažnyčios gyvenime supratimui, bei siekiant, kad popiežius būtų išrenkamas, galvojant išskirtinai apie tai, kokio popiežiaus labiausiai reikia, įgyvendinant tuos uždavinius, kuriuos Dievas skiria Bažnyčiai būtent šiuo laikotarpiu, o ne bandant patikti šio pasaulio galingiesiems. Visais laikais akcentuota, kad Bažnyčios tikrasis vadovas yra Jėzus Kristus ir popiežius turi būti pirmiausia Jo vietininkas, o ne regimosios Bažnyčios daugumos interesų atstovas, tik tokiu būdu galima išlaikyti Bažnyčios misiją.
Pagal dabar galiojančią tvarką, popiežius išrenkamas kardinolų elektorių konklavoje, slaptu balsavimu, kai už kurį nors kandidatą balsuoja ne mažiau kaip 2/3 visų konklavos dalyvių. Popiežiumi gali būti išrinktas nebūtinai kardinolas. Tiesa, paskutinį kartą ne kardinolas popiežiumi buvo išrinktas 1378 metų balandį. Deja, anuomet išrinkto popiežiaus Urbono VI pontifikata sbuvo labai nesėkmingas ir vedė prie skilimo Bažnyčioje.
Iki Pauliaus VI pontifikato XX amžiaus antroje pusėje, konklavoje turėjo teisę dalyvauti visi pasaulio kardinolai. Tačiau šis popiežius 1970 metais nusprendė, kad elektoriais gali būti tik tie kardinolai, kuriems dar nėra sukakę 80 metų. Kartu tai buvo būdas išspręsti sudėtingą dilemą, kaip, sparčiai besiplečiant kardinolų kolegijai, išlaikyti neišpūsta konklavos dalyvių skaičių.
Dar popiežius Sikstas V 1586 metais nusprendė, kad konklavos dalyvių skaičius turėtų būti ne didesnis nei 70. Ilgą laiką ši nuostata atrodė tik teorinis apribojimas, nes bendras kardinolų skaičius ir šiaip buvo mažesnis. Tačiau XX amžiuje gerokai suintensyvėjo kardinolų skyrimai. Pirmasis popiežius, kuris nusprendė viršyti 70-ies ribą, buvo Jonas XXIII. Tad jo įpėdinį rinkusioje konklavoje 1963 metais jau dalyvavo 80 kardinolų. Popiežius Paulius VI ne tik apribojo kardinolų elektorių amžių, bet ir nustatė iki šiol galiojančią nuostatą, kad elektorių skaičius neturėtų viršyti 120.
2013 metų konklavoje turi teisę dalyvauti 117 kardinolų, tačiau du iš jų viešai paskelbė, kad neatvyks, tad naują popiežių rinks 115 kardinolų.
(Bus daugiau)