 |
|
Gedimino Kajėno nuotrauka |
Gavėnios laikas krikščionybėje – tai laukimo, akistatos su savimi ir su Dievu laikas. Turime galimybę pristabdyti pašėlusį gyvenimo ritmą ir nors šiek tiek atsiduoti susikaupimui ir apmąstymams: kas aš, kodėl aš čia ir dabar, koks esu ir koks norėčiau/turėčiau būti ir pan.
Šiais metais į Gavėnios laiką įtelpa dar du laikotarpiai: laikotarpis tarp Vasario 13-osios (tai diena, kurią Kinijos okupuota Tibeto tauta mini kaip savo valstybingumo dieną) ir Kovo 10-osios (Tibeto nacionalinio sukilimo prieš Kinijos okupaciją diena), ir laikotarpis tarp dviejų Lietuvos valstybingumo datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Simboliška, kad panašaus likimo į lietuvių tibetiečių tautai reikšmingos datos beveik sutampa su mūsų.
Šios pastarosios datos suteikia galimybę susimąstyti ir apie savo laikyseną viso to, kas vyksta mus supančioje aplinkoje čia ir dabar.
Kinijos okupuotame Tibete per keletą pastarųjų metų protestuodami prieš okupacinės valdžios šiurkščiai paminamas prigimtines žmogaus ir tautos teises į žodžio, spaudos, sąžinės laisves, apsisprendimo teisę susidegino daugiau kaip šimtas tibetiečių. Regis, viskas labai paprasta – tibetiečiai niekam negrasina, nereikalauja nieko, kas jiems nepriklauso – jie tik nori išlikti savimi savo gimtojoje žemėje. Deja, pasaulio bendruomenė, besiskelbianti demokratijos, žmogaus ir tautų teisių gynėja, šiuo atveju, kaip, beje, ir daugeliu kitų – ne teisiųjų, o galingųjų (o gal naudingųjų?) pusėje. Gal teisūs yra tie, kurie tvirtina, kad nūdienos pasaulį užgriuvusios nelaimės – verslo, bankų, valstybių krizės ir jų ekonomikų griūtys – yra visų pirma dvasinių vertybių krizės pasekmė?
Didžiuojamės, kad esame vieni iš nedaugelio, turintys paminklą Frank‘ui Zappa‘i, tačiau ar nesigėdijame, kad praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų po nepriklausomos valstybės atkūrimo savo valstybės sostinėje neturime paminklo nei Kovo 11-ajai, nei deramai įamžinto už Lietuvos laisvę gyvybes paaukojusių mūsų didvyrių – sukilimų kovotojų, pokario kovų partizanų - atminimo, nei paminklų didžiosioms mūsų tautos netektims ar reikšmingiausiems įvykiams paminėti? Datos be paminklų tampa viena iš sujauktų vertybių būvio išraiškų. Sunku kalbėti apie perspektyvas tautos, kuri negerbia nei savo praeities, nei savo didvyrių.
Stebint per televiziją vieną pastarųjų (2013-02-28) „Tautos aikštė“ laidų, skirtą pasitikėjimo Lietuvos teisėsauga problemoms aptarti (Ar pasitikime Lietuvos teisėsauga?), susidarė įspūdis, jog problema, galbūt, ne tiek pasitikėjimas ar nepasitikėjimas tais, kurie turėtų užtikrinti mūsų, piliečių, saugumą, o tai, kad mūsų akivaizdoje – sunkiai sergantis ligonis, beviltiškai besišaukiantis pagalbos ir dalinantis pasižadėjimus, per kiek laiko jis pasveiks. Tačiau jeigu taip – tai, vadinai, kalbame ne apie ligos priežastis, o apie jos pasekmes. Jeigu iš tiesų norime ligoniui padėti – turime visų pirma pašalinti ligos priežastis. Be abejo, su sąlyga, kad pats ligonis norėtų pasveikti. Deja, stebint minėtąją televizijos laidą toks įspūdis nesusidarė. O kai į kritiką ir nurodomus teisės aktų pažeidimus ciniškai pasiūloma eiti į teismą ir tiesos ieškoti teisme – apie kokį pasitikėjimą galima kalbėti? Jeigu pilietis verčiamas gintis nuo savo valstybės teismuose, vadinasi, mūsų valstybėje kažkas ne taip. Kita vertus, dažnai tenka išgirsti, kad ne vienas, bandęs ieškoti teisybės teisme, užuot ją suradęs įgijo skaudžios nusivylimo patirties. Nusivylimo savo valstybės institucijomis, kurios pagal savo paskirtį turėtų jį apginti ir būti jo ir jo artimųjų saugumo garantu.
Po minėtos laidos televizijos kanalai pradėjo mirgėti pranešimais apie pasibaisėtiną vaikų nepriežiūrą ir nederamą elgesį su vaikais valstybiniuose vaikų globos namuose. Kai reikia „imti“ (vyresnės kartos žmonėms, gyvenusiems Tarybų Lietuvoje, gerai pažįstamas šiurpą keliantis terminas) aštuonerių metų vaiką, tiek policija, tiek vaikų teisių apsaugos tarnyba pademonstruoja savo galias, tačiau kai reikia savo piliečius ginti – visuomenės akyse demonstruoja visišką savo neįgalumą. Panašaus pobūdžio savaitės naujienų „puokštę“ sekmadienį (2013-03-03) užbaigė informacinė televizijos laida „Savaitė“, kurios metu buvome informuoti apie atvejį, kai moteris šaukėsi policijos pagalbos, tačiau kol policija atvyko (atvyko praėjus penkioms valandoms po iškvietimo, nors turėjo atvykti per valandą) – buvo jau per vėlu: keturių vaikų motina, penkias valandas laukusi, tačiau taip ir nesulaukusi pagalbos, buvo nužudyta. Pasak siužeto autorių – vyras smurtavo prieš buvusią sutuoktinę penkerius metus, tačiau nei policija, nei vaikų teisių apsaugos tarnyba visus tuos penkerius metus jokių grėsmių neįžvelgė. Ir visa tai vyksta ne kažkur Lotynų Amerikoje ar Afrikoje, o Europos viduryje, nepriklausomoje demokratinėje (?) valstybėje.
Kažkas ne taip 23-aisiais mūsų Laisvės metais, jeigu mūsų Nepriklausomybės akto signatarai, balsavę ir pasirašę už laisvos ir demokratinės Lietuvos atkūrimą, bauginami teismais už bandymus pasinaudoti žodžio, susirinkimų ir kitomis Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis; kažkas ne taip, jeigu už kreidele parašytą žodį TIE-SOS, tą žodį parašę vaikai ir jų tėvai tąsomi po teismus. Kai tokie teismo procesai subliūkšta, piliečiams lieka neaišku, kodėl jie buvo pradėti: ar dėl teisėsaugos atstovų nekompetencijos ir neišmanymo, ar dėl kokio nors kito tikslo – pavyzdžiui, gal tik siekiant įbauginti tuos, kurie drįsta garsiai ištarti, kad karalius – nuogas? Kas galėtų paneigti, kad ir Seimo nare tapusios Neringos Venckienės apkalta susijusi ne su teisingumo, o, geriausiu atveju – teisės įgyvendinimo siekiu? Nenustebčiau, jeigu mūsų piliečiai apkaltos procesą įvertintų kaip apgailėtiną ir nedorą bandymą susidoroti su moterimi, išdrįsusia ginti savo brolį ir našlaite likusią jo mažametę dukrą. Pasitelkus valdžios galias, vieną dieną sutrypiama teisėjos neliečiamybė, o kitą – be jokių skrupulų jau veržiamasi į menininkės namus ir kėsinamasi į kūrybinės raiškos laisvę, o pati kūryba – kriminalizuojama. Laisvoje Lietuvoje nesijaučia saugūs nei suaugusieji, nei vaikai.
Blogis geriausiai tarpsta tarp abejingųjų ir tarp tų, kurių vertybių skalė yra sujaukta. Žmonės su sujaukta vertybių skale tampa beforme, belyte mase, kurią lengva valdyti ir kuria lengva manipuliuoti. Paprastai vertybių hierarchija sujaukiama palengva ir beveik nepastebimai. Atsitokėjame tik tuomet, kai koks nors įvykis sukrečia. Pavyzdžiui, kai išgirstame, kad Gegužės 17-ąją jokio smurto nebuvo, arba kai girdime, kad užuot užtikrinus deramą paramą doroms motinoms, pilnose ir darniose šeimose auginančioms savo pačių pagimdytus vaikus, reikia skirti lėšas imantiems auginti svetimus vaikus ir t.t – panašių pavyzdžių galėtume pateikti daug. Beje, įdomu būtų žinoti ir palyginti, kiek atitinkamos valstybės valdžios institucijos skyrė dėmesio ir lėšų, tarkime, Kristaus veido išniekinimo „akcijai“ ir kiek – mūsų tautos dainiaus Jono Mačiulio-Maironio tais pačiais 2012-aisiais, kurie buvo pavadinti Maironio metais, pagerbimui.
Susidurdamas su tokiais dalykais žmogus gali pasijusti tarsi gyventum kreivų veidrodžių karalystėje.
Manau, kad Gavėnios laikas ir yra brangus visų pirma tuo, kad suteikia galimybę susimąstyti ir susivokti. Susivokti savyje ir savo santykyje su Dievu ir žmonėmis. Kad pasitiktume artėjančią Prisikėlimo aušrą atmerktomis akimis ir kiekvienas pagal savo išgales švaresni.