Tikėjimo kalba yra Šventasis Raštas. Tikėjimo kalba – šv. Mišių auka, tikėjimo kalba – išpažintis ir Komunija. Tikėjimo kalba yra tikinčiųjų pasidalinimas savo patirtimi. Taip galiu savo tikėjimą prakalbinti. Tikėjimas kalba apie Dievą, apie tikėjimu išgyventas patirtis.
Šventasis Raštas – tai yra knyga apie Dievą, apie Jo darbus, Jo viltis žmogaus atžvilgiu. Šventasis Raštas yra konkretus kalbėjimas apie Dievo buvimą. Skaitant Šventąjį Raštą būtinas tikėjimas – kitaip aš jo negalėsiu priimti. Reikia, kad tarp Šventojo Rašto raidžių, pajusčiau Dievo dvasią. Šventasis Raštas tai yra brangus palikimas. Palikimas, kad sustiprėtų tikėjimas. Šventajame Rašte Dievas atsiskleidžia. Čia Jis kalba pats. Čia Jis kalba mano netikėjimui. Šventasis Raštas yra pirmasis palydovas tikėjimo link. Dievo link. Šventasis Raštas leidžia suprasti, kad mano tikėjimas turi pagrindą. Tai Dievo Žodis. Skaitydama Šventąjį Raštą pajuntu trauką lik dieviškųjų apraiškų. Čia gausu peno sielai. Jis nurodo gaires, kaip gyventi, kaip pasitikėti Dievu. Jis labai aiškiai kalba apie Dievo meilę man. Jėzaus Kristaus kryžius apie tai kalba. Jo pergalė prieš mirtį kalba apie Jo visagalybę. Mirtis pavaldi Dievui. Su Dievu mirtimi gyvenimas neužsibaigia. Su Dievu gyvenimas tik prasideda.
Aš atidžiai tyrinėju kiekvieną Šventojo Rašto žodį. Tie žodžiai tik patvirtina mano nuojautas, kad Dievas arti. Jis kalba čia pat. Nuolat. O jeigu nuolat Jo klausyčiausi! Galėčiau susikurti nepaprastą gyvenimą. Šventasis Raštas išsklaido abejones, per jį mane Dievas aplanko, sustiprina, paguodžia. Gilinimasis į Šventąjį Raštą yra lygus kelias dieviškųjų slėpinių link. Šventasis Raštas alsuoja gyvybe. Jis gali prikelti. Skaitydama Šventąjį Raštą išgyvenu Dievo artumą ir noriu visada prie Jo likti.
Ką man reiškia šv. Mišių auka? Čia Jėzus Kristus, kaip dangiškoji duona, pasiliko mūsų bažnyčiose, ir mes ateiname čia pagarbinti Dievą. Semiamės iš Jo jėgų. Jėzus Kristus pasiliko žemėje duonos pavidalu. Tai labai svarbus tikėjimas. Tikėjimas, jog Dievas niekada nepalieka, tikėjimas, kad kukliame duonos pavidale yra visas. Čia yra visa Jo meilė. Šventųjų Mišių pagrindinis akcentas yra duonos ir vyno perkeitimas į Dievo kūną ir kraują. Mano tikėjimas tai priima kaip pagrindinę šv. Mišių tiesą. Čia kaskart išgyvenu stebuklą. Dievo priartėjimą.
Jėzus Kristus duonos pavidalu lieka ir tuščioje bažnyčioje. Todėl bažnyčia niekada nebūna tuščia. Čia tvyro Dievo dvasia. Čia galiu pasilikti vienumoje ir kalbėtis su Dievu. Man leidžia tikėjimas su Juo kalbėti.
Šv. Mišiose svarbu Šventojo Rašto skaitymas ir jo aiškinimas kunigo lūpomis. Šv. Mišios – tai šventė. Šv. Mišių liturgija panardina mane į Dievo slėpinį. Čia aš ilsiuosi. Šv. Mišiose įgaunu jėgų kasdienybei. Šv. Mišios kviečia niekada nepamiršti Dievo. Mano tikėjimas kviečia. Šv. Mišiose mano dvasia ilsisi, ji klausosi Dievo kalbos. Čia mano siela švenčia, ji tikisi, kad tikėjimas atskleis naujų patirčių, pasikeitimų, troškimų. Kad tikėjimas kvies šv. Mišiose būti atvirai. Lyg būčiau ką tik sutverta.
Esu nuodėminga, todėl ateinu kaskart su Dievu susitaikyti. Mano tikėjimas aiškiai pasako, kad Dievas vienintelis gali atleisti mano nuodėmes. Kartais nueiti prie klausyklos reikia valios, laiko, pasitikėjimo. Valia atveda prie susitaikymo. Tikėjimas atveda prie susitaikymo. Aš tikiu Dievo gailestingumu ir Jo galia. Mano tikėjimas leidžia Dievui mane pakeisti. Be tikėjimo nepriimčiau atleidimo dovanos. Per išpažintį Dievas girdi mano verkiančią sielą ir skuba atleisti. Išrišimo metu ir priimant Šv. Komuniją Dievas priartėja ir jau pasilieka kartu. Aš tuo tikiu. Mano tikėjimas leidžia pasirinkti savąją ateitį. Ateitį be dėmės. Išpažintis yra tikėjimo kalba. Ji yra akivaizdi. Čia žlunga mano puikybė. Čia tikiu kaip atgailautoja. Tikiu kaip grįžtanti. Išpažintis išsaugo mane amžinajam gyvenimui. Šv. Komunija yra patvirtinimas, kad Dievas yra su manimi. Mano sieloje. Tikiu Šv. Komunijos galia perkeisti mano sielą. Tikiu, kad Šv. Komunijos pavidalu Dievas priartėja. Ir nebėra jokių ribų. Tas ribas ištrynė Dievo meilė. Artinuosi prie Šv. Komunijos su tikėjimu ir pagarba. Artinuosi prie To, kas teikia gyvybę. Aš pasilieku su gyvuoju Dievu.
Kita tikėjimo kalba yra mano malda. Ja kviečiu Dievą pas mane ateiti, man padėti. Tyli malda, vienumoje sukalbėta su tikėjimu, atgaivina viltį, nuramina. Meldžiuosi su besimeldžiančiaisiais. Tikiu maldos galia. Aš ja visada galiu kreiptis į Dievą. Malda yra ryšys su Dievu. Patvirtintas tikėjimo. Malda nuramina ilgesį ir palydi sielą prie dvasinės patirties. Malda yra mano šauksmas. Dievas atsiliepia į mano vienatvę ir išpildo savo pažadus. Pažadas yra mane nuolat girdėti. Atsiliepti. Padėti išgyventi džiaugsmą ir ištverti skausmą. Malda yra Dievo kvietimas pokalbiui. Šis dialogas gali niekada nesibaigti. Jei to panorėsiu. Be maldos mano gyvenimas būtų tuščias – lyg būtų ne mano. Lyg būtų ne Dievo. Tikiu, kad malda mane veda, kur niekas kitas nuvesti negali. Malda yra kreipinys tiesiogiai į Dievą. Kreipiuosi, nes tikiu. Malda, kai tikėjimo kalba atveria buvimą, atveria mano balsą. Dievas išmokė melstis, nes be to aš likčiau be ryšio ir pasitikėjimo.
Tikėjimo kalba yra tikinčiųjų tarpusavio kalbėjimas. Pasidalinimas apie Dievą. Kiekvienas tikintysis žino, kokie keliai atvedė pas Viešpatį. Ir taip aš sužinau daug kitų kelių. Taip išgyvenu artimųjų patirtis, ir jos mane praturtina. Kitų tikinčiųjų pasiryžimai tampa mano pasiryžimu. Drauge galime daugiau pasiekti. Tikėdami mes turime melstis vieni už kitus. Tai yra artimo meilė.
Visos tikėjimo kalbos yra priartinti Dievą. Turėčiau į visas jas įsiklausyti. Taip įsiklausyti, kad išgirsčiau ateinant meilę. Kiekviena tikėjimo kalba yra išgirsta – aš lieku su viltimi.