Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą:
„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“.
O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“
Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Kiti skaitiniai: Oz 6, 1b–6; Ps 51
Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė
Vaikystėje žaisdavome tokį keistą žaidimą, kuris vadinosi „Aukšta žemė“: vienas žaidėjas gaudo kitus, bet tie, kurie sugeba kur nors užsilipti, įgyja neliečiamybę. Nesvarbu, kas būtų tas „kur nors“ – kėdė, palangė, stalas ar galva... Šie įgūdžiai vėliau labai praverčia gyvenime, kur, atrodo, irgi panašiai esame priversti išsikovoti neliečiamybę, išlikimą, pripažinimą, pagarbą ir meilę.
Na ir kas čia blogo elgtis kaip tam padoriam fariziejui – dėkoti Dievui už tai, kad nesame vagys, žmogžudžiai, prostitutės, narkomanai ar bedieviai? Juk mes einame į bažnyčią, ten atsiklaupiame, kartais atliekame išpažintį, praktikuojame pasninką. Vienas brolis aną sekmadienį pasakė aštrų pamokslą apie tai, kad sekmadieninis ėjimas į bažnyčią gali neturėti nieko bendra su krikščionybe, o būti tik „kažkoks folkloras“. Bet ko dar, Viešpatie, Tu nori iš mūsų? Gal kad mes mažiau savimi, o daugiau Tavimi gėrėtumėmės? Kad neapsigautume pasitikėdami savo nuopelnais, o ne Tavo, gerasis Dieve, gailestingumu.
Nėra nuodėmė džiaugtis gėriu. Nuodėmė – nusavinti Dievo malonę, priskirti sau Jo nuopelnus. Juk visa, ką savyje turime gero ir gražaus, yra Dievo malonė, dovana, Jo prisilietimas. Visa kita, kas liktų, jei iš mūsų Dievo malonę atimtų, būtų mūsų. Ir tai tikrai nebūtų gražu, tuo tikrai nesididžiuotume ir nesidžiaugtume. Bet Tarso Paulius, o vėliau ir Asyžiaus Pranciškus džiaugėsi, jog yra vienas dalykas, kuriuo galime didžiuotis ir girtis. Tai – kryžius. Tas, kuris su meile ima savo kryžių ir seka Viešpatį Jėzų, to kryžius irgi bus pastatytas ant kalno, aukštai.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
