Rytas Staselis. Susipainioję „žaliojoje” migloje

Autorius yra „Verslo žinių” apžvalgininkas

Šią sa­vai­tę vy­ku­sio­je Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­jos (LPK) kon­fe­ren­ci­jo­je vie­nas eu­ro­pi­nės ver­slo or­ga­ni­za­ci­jos „Bu­si­nes­sEu­ro­pe“ at­sto­vas ste­bė­jo­si, ko­dėl ša­lies pra­mo­nė­je dir­ban­tys ver­sli­nin­kai ne­si­i­ma ak­ty­viai ata­kuo­ti Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės ir Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos, ne­rei­ka­lau­ja, kad kon­ku­ren­cin­gu­mą pra­ran­dan­čio­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES) bū­tų baig­ta klie­dė­ti ža­lio­sios ener­ge­ti­kos kli­šė­mis. Kad ide­o­lo­gi­nius žai­di­mus žai­džian­tys po­li­ti­kai (ypač Briu­se­ly­je) pa­ga­liau pa­jus­tų spau­di­mą iš ver­slo apa­čios ir im­tų­si ak­ty­viai da­ly­vau­ti pro­ce­se, ku­rį pa­ma­žu ima­ma va­din­ti Eu­ro­pos rein­dust­ria­li­za­vi­mu.

 Ta­sai at­sto­vas, ma­tyt, ne­ži­no­jo, kad už­per­nai ir per­nai Lie­tu­vo­je ki­lu­sia­me sau­lės ir vė­jo ener­gi­jos plėt­ros va­ju­je ak­ty­viai da­ly­va­vo ir kai ku­rie tai pa­čiai LPK pri­klau­san­tys aso­ci­juo­ti na­riai. Ir kad jų įta­ka vie­šam žo­džiui vi­sų ša­lies pra­mo­ni­nin­kų var­du bu­vo to­kia di­de­lė, jog net prieš rin­ki­mus LPK ne­su­ge­bė­jo su­for­mu­luo­ti aiš­kių nuo­sta­tų įvai­rioms po­li­ti­nėms jė­goms. Per rin­ki­mų kam­pa­ni­ją aiš­ku bu­vo tai, kad pra­mo­ni­nin­kai skep­tiš­kai ver­ti­na Vi­sa­gi­no ato­mi­nės elek­tri­nės pro­jek­tą, ta­čiau jų po­žiū­ris į ža­li­ą­ją ener­ge­ti­ką bu­vo ma­žų ma­žiau­siai neut­ra­lus. O ka­dan­gi mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gais sub­si­di­juo­ja­ma ža­lio­ji ener­ge­ti­ka bu­vo da­lies pra­mo­ni­nin­kų ver­slas, tai ta jų ko­le­gų da­lis, ku­ri ja­me ne­da­ly­va­vo, tu­rė­jo su­si­tai­ky­ti, kad, dėl šios prie­žas­ties brangs­tant ener­gi­jos iš­tek­liams, jų ver­slo kon­ku­ren­cin­gu­mas mąž­ta. Pas­ta­rie­ji da­bar ga­li kram­ty­ti mu­ses.

 Ka­da iš­rink­to­ji Lie­tu­vos val­džia tu­ri tre­jus su pu­se me­tų ra­my­bės – šaukš­tai po pie­tų.

 Nors, ži­no­ma, ge­riau vė­liau ne­gu nie­ka­da. Ne­pra­ėjo nė vie­ni me­tai po to, kai Eu­ro­pos Ko­mi­si­jo­je im­ta rim­tai kal­bė­ti apie tai, kad sub­si­di­jos ža­lia­jai ener­gi­jai tam­pa ne­pa­ke­lia­mos ES eko­no­mi­kai ir var­to­to­jams (kiek­vie­nas vo­kie­čių na­mų ūkis, su­de­gi­nęs 1 ki­lo­vat­va­lan­dę elek­tros ener­gi­jos, vien sub­si­di­jų su­mo­ka dau­giau nei 5 eu­ro cen­tus). Ma­ža to, tos sub­si­di­jos at­si­nau­ji­nan­čių iš­tek­lių plėt­rai se­niai ne­be­ska­ti­na jo­kios pa­žan­gos, grei­čiau ta­po ma­sy­viu in­ka­ru, stab­dan­čiu ne tik šios sri­ties pro­gre­są, bet ir vi­są eko­no­mi­ką. Pra­si­krapš­ty­ti akis ta­da, kai apie pro­ble­mą kal­ba vi­si, kas tik ne­tin­gi, dar ne­vė­lu.

 Pra­re­gė­ji­mas ne tik Lie­tu­vo­je, bet vi­so­je Eu­ro­po­je bus la­bai skaus­min­gas. Ne tik dėl to, kad apie pa­vo­jų ES ūkio „ža­lu­mui“ iš­kreip­tais bal­sais cy­pia Se­no­jo že­my­no ža­lie­ji. Šis simp­to­mas kaip tik ir su­pran­ta­mas. Ir vel­niop po­li­ti­nio ko­rek­tiš­ku­mo kau­kes: ža­lie­ji – į po­li­ti­nių pa­ra­zi­tų rū­šį pa­vir­tęs ka­dai­se bu­vęs ide­a­lis­tų ju­dė­ji­mas, ku­rio ak­ty­vis­tai sa­vo ide­o­lo­gi­ją sie­kia įgy­ven­din­ti vi­sų mo­kes­čių mo­kė­to­jų są­skai­ta. Lie­tu­vo­je tai aki­vaiz­du kaip nie­kur ki­tur Eu­ro­po­je.

 Nė­ra jo­kių ga­ran­ti­jų, kad Eu­ro­pai pa­vyks iš­si­va­duo­ti iš tos ide­o­lo­gi­nės mig­los. Kliu­vi­nys: „ža­lio­ji“ są­mo­nė yra vie­na iš ke­lių va­di­na­mo­jo Eu­ro­pos iden­ti­te­to ban­gi­nių. Prieš ke­le­tą me­tų, iki pra­si­de­dant kri­zei, ES pa­rei­gū­nai skel­bė iš­mo­ky­sią vi­są pa­sau­lį gy­ven­ti šva­riai ir tei­sin­gai. Pa­sau­lio šie šū­kiai ne­įti­ki­no, nes ne­ga­lė­jo įti­kin­ti. Net JAV pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma, pir­mo­sios sa­vo ka­den­ci­jos me­tu puo­lęs ža­liais po­tė­piais gra­žin­ti Ame­ri­kos eko­no­mi­kos, re­gis, lai­ku su­sto­jo. Ką jau kal­bė­ti apie Ki­ni­ją, In­di­ją, Piet­ry­čių Azi­ją, kur re­a­guo­jant į kal­bas apie šva­rų pa­sau­lį bu­vo ne­si­var­gi­na­ma net šyp­so­tis. Da­bar Eu­ro­pos pa­si­rin­ki­mas pa­pras­tas: jei­gu dar ne­vė­lu (ši iš­ly­ga kon­ku­ruo­jan­čia­me glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je la­bai svar­bi) – at­si­to­kė­ti. Ar­ba, kaip kaž­kas sa­kė, tap­ti pa­sau­lio mu­zie­ju­mi.

 Man la­bai pa­tin­ka vė­jo jė­gai­nės ir, ki­taip nei da­lis ben­dra­pi­lie­čių, aš ma­nau, kad jos ne­dar­ko ne­pa­kar­to­ja­mai uni­ka­laus Lie­tu­vos kraš­to­vaiz­džio. Man at­ro­do, vė­jo jė­gai­nė ša­lia na­mų yra ge­riau nei juo­dus dū­mus spjau­dan­tis ka­mi­nas. Aš gerb­čiau keis­tuo­lius, ku­rie bent jau sa­vo va­sar­vie­tė­se są­mo­nin­gai at­si­jung­tų nuo elek­tros skirs­to­mų­jų tin­klų, iš­kel­tų vė­jo ma­lū­nė­lius, o sto­gus nu­klo­tų sau­lės ele­men­tų ei­lė­mis. Ir gy­ven­tų sa­vo puo­se­lė­ja­mos gam­tos ge­ro­vė­je. Ta­čiau spė­ju, kad Lie­tu­vo­je to­kių gal vie­ne­tai. Bent man ne­te­ko pa­žin­ti.

 Ta­čiau ka­da vi­suo­me­nės ge­ro­vės są­skai­ta pa­ra­zi­tuo­jan­tys rėks­niai ima rei­ka­lau­ti, kad su­si­mo­kė­čiau už jų ide­o­lo­gi­nius pra­si­ma­ny­mus, man ky­la no­ras prie­šin­tis.

 Aš pa­žįs­tu ke­le­tą idė­ji­nių ža­lių­jų ke­lio­se Eu­ro­pos ša­ly­se, ku­rie ne tik pro­pa­guo­ja ati­tin­ka­mus gy­ve­ni­mo prin­ci­pus, bet ir prin­ci­pin­gai jų lai­ko­si. Tar­ki­me, iš skirs­to­mų­jų elek­tros tin­klų ben­dro­vių rei­ka­lau­ja jų na­mų ūkiams tiek­ti iš­skir­ti­nai ža­li­ą­ją ener­gi­ją, ta­čiau ir mo­ka jos tik­rą kai­ną. Lie­tu­vos ža­lie­ji pro­tes­tuo­ja dėl kiek­vie­no ma­ži­na­mo sub­si­di­jos at­si­nau­ji­nan­tiems iš­tek­liams cen­to, bet sub­si­di­jų są­skai­tas ty­liai ir kuk­liai de­le­guo­ja vi­siems ša­lies mo­kes­čių mo­kė­to­jams.

 Ir dis­ku­si­ja su po­li­ti­ne kryp­ti­mi man at­ro­do vis be­pras­miš­kes­nė. Be­veik kaip su Al­gir­du Pa­lec­kiu be­igi jo ben­dra­žy­giais apie 1991-ųjų sau­sio 13-osios įvy­kius. Tik p. Pa­lec­kio kai­ruo­liai – aki­vaiz­dūs mar­gi­na­lai. O at­si­nau­ji­nan­čių iš­tek­lių apo­lo­ge­tai Lie­tu­vo­je tu­ri ne­pa­ly­gi­na­mai di­des­nę įta­ką, ver­slo in­te­re­sų ir prem­je­ro Al­gir­do But­ke­vi­čiaus ap­lin­ko­je, at­ro­do, jau kryp­tin­gai pro­jek­tuo­jan­tys sa­vo biu­ro­kratiją.