Pirmąjį gavėnios sekmadienį girdėjome Evangeliją apie Jėzaus išėjimą į dykumą. Ten akcentuojamas ne tik pasninkas, kad jis ten nevalgė ir negėrė, bet ir dvasinė kova. Jėzus susidūrė su blogiu, su piktąja dvasia ir buvo gundomas. Tas buvimas dykumoje yra pavyzdys mums, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo iššūkiais ir gundymais. Jėzus mums palieka pavyzdį, kuris kviečia neišsigąsti, nenustebti, kad vis dėlto blogis ir iššūkiai niekur nedingsta.
Kartais žmonės klausia, kur tas Jėzaus atpirkimas ir prisikėlimas, kur tie vaisiai ir gėris, kuris turėjo nugalėti. Kai kas netgi atmeta krikščionišką tikėjimą ir apskritai tikėjimą Dievu, kai mato tiek blogio, tiek kančios, kurią išgyvena nekalti žmonės. Tai tikrai svarbus filosofinis klausimas, apie tai prirašyta daug knygų ir daug kalbėta. Čia visko neaprėpsime, bet atsakymas būtų paprastas – problema ne Jėzus Kristus arba Evangelija, kurią jis mums perdavė, bet problema yra mes arba žmonės, kurie nesiryžta išbandyti Evangelijos mokymo ir pagal jį gyventi.
Evangelijos užtaisas turi visus elementus, kurie įgalintų tiek mūsų širdyse, tiek aplinkoje, tiek pasaulyje skleistis gėriui. Tačiau ir po Kristaus prisikėlimo žmogus neprarado laisvės rinktis vieną ar kitą dalyką. Laisvės dovana, kuri suteikta Dievo žmonijai nuo pat žmonijos atsiradimo išlieka. Tai vienas iš atsakymų, kodėl dar yra blogio ir kančios. Skirtumas tik tas, kad mes turime priemonių ir galimybių, galime į ką nors atsigręžti, kas mus padeda toje kovoje ir netgi toje kančioje įžvelgti prasmę.
Kai skaitome Naująjį Testamentą ir apaštalų darbus, randame pasakymą, kad mūsų ginklas yra būtent Jėzaus atneštas gėris, Jo Evangelija, kaip šv. Paulius sako: „nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“. Pats žodis „nugalėk“ jau suponuoja tam tikrą kovą. Paprastai, kai girdime žodį „nugalėti“, atrodo, kad tai gali būti pasiekta kitus žudant ir naikinant. Bet žiūrėdami į Naująjį Testamentą suprantame, kad paliktos kitos priemonės įveikti blogį ir siekti gėrio. Daugelis sako, jog Jėzus žmonijos istorijoje padarė galingą revoliuciją, bet Kristaus revoliucijos esmė yra ne tai, kad Jis kitus naikino įvesdamas kažkokį gėrį, bet save sunaikino, atidavė save už kitus. Tai vienas iš būdų, kaip galima nugalėti blogį.
Žmogus kartais nori staigaus rezultato, ir visos revoliucijos, giljotinos, sovietiniai lageriai norėjo viską greitai nušluoti ir sutvarkyti. Tuo tarpu krikščionybė sako, kad tikri dalykai, o tai reiškia ir gėris, gimsta ne per dieną, tam reikalingas laikas ir kantrumas, dieviškoji išmintis. Jeigu tik žmogiškomis pastangomis ir gera valia bandome kai ką daryti, galiausiai patiriame, kad be dieviškos pagalbos žmogaus valia bus ribota. Tuo tarpu dieviška pagalba neturi ribų, ir su ja žmogus išties gali pasiekti tikslą ir teisingą progresą.
Pasaulyje ir Europoje per ES struktūras tikrai pasiekta daug gėrio, bet jaučiame, kad kartais kažkas lyg ir stringa, vėl kažkas atsitinka, visuomenės nyksta. Kažkada teko skaityti, jog olandai apskaičiavo, kad po 150 metų paskutinį olandą palaidos musulmonas. Per televiziją, internetą, radiją diskutuota, ką daryti, bet paskui viskas nurimo. Nes iš tiesų ką padarysi? Žmogiškų resursų neužtenka, o negi gręšiesi į dieviškus...
Jau žvelgdami į Šventąjį Raštą, į pirmuosius Biblijos puslapius atrandame blogio ištakas ir, galima sakyti, tam tikras priemones, Dievo pastangas, kaip tą blogį sustabdyti. Daugelis žinome Adomo ir Ievos istoriją, kalbama apie uždraustą medį, nuo kurio negalima skinti vaisių. Per ją bandomas paaiškinti blogio įžengimas į žmoniją. Adomas ir Ieva, žmonijos simbolis, nepaklūsta Dievui ir renkasi kažką kita. Čia kalbama apie nuodėmės įžengimą į žmogaus gyvenimą ir tarpusavio santykius.
Po to iškart seka kita istorija apie Kainą ir Abelį, Adomo ir Ievos palikuonis. Vienas brolis iš pavydo užmuša kitą. Nuskynus obuolį dar, atrodo, nieko tokio baisaus neįvyko, kraujas nepralietas, bet po to jau seka žmogžudystė. Pradžios knygos 4 skyriuje rašoma, kad Viešpats Kaino, nužudžiusio savo brolį, klausė: „ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės“ (Pr 4, 10). Ir čia reiktų pabrėžti, kad tai yra pirmoji malda Šventajame Rašte. Malda, kuri ištarta ne kokioje nors sinagogoje, bet iš žemės. Toliau rašoma, jog Viešpats paženklino Kainą žyme, kad kas nors jį užtikęs neužmuštų. „Tada Kainas paliko Viešpaties artumą ir apsigyveno Nodo krašte, į rytus nuo Edeno“ (Pr 4, 16). Sakyčiau, labai svarbus dalykas, kad Dievas, kuris Senajame Testamente kartais atrodo toks pykstantis, Kaino nenubaudžia, bet paženklina. Dievas deda pastangas, kad sustabdytų blogį. Jeigu blogis nesustabdomas ir nėra pažymimas arba leidžiama su juo ką nori daryti, tada blogis gimdo blogį. Jis paženklina Kainą, kad jam nieko neatsitiktų, nors žinome, kad Senajame Testamente kitose knygose rašoma: „akis už akį, dantis už dantį“. Tai reikštų, kad jeigu ką nors užmušei, pats turi būti užmuštas. Jeigu kam nors išmušei akį, tai ir tau turi būti tik akis išmušta. Bet pačioje pradžioje taip nebuvo ir, nors pirmoji nuodėmė jau įžengusi, Dievas parodo savo gailestingumą.
Po to Dievas sako, kad jei kas užmuštų Kainą, už jį būtų atkeršyta septynis kartus. „Atkeršyta“ nereiškia, kad pats Dievas keršys, bet tai, jog jeigu nebus sustabdytas blogis, pagreitis įsibėgės septynis kartus ir įsijungs grandininė reakcija. Ir išties toliau skaitydami matome, kad Kaino giminėje tas blogis toliau skverbiasi. Pats Kainas nėra užmušamas, bet jų giminėje įvyksta kita žmogžudystė. Rašoma, kad Lamechas sako: „Užmušiau žmogų už žaizdą, bernioką už įdrėskimą. Jei už Kainą atkeršijama septyngubai, tai už Lamechą – septyniasdešimt kartų septyngubai“. Lamechas kažkokiam berniukui už tai, kad jam įbrėžė, atėmė gyvybę. Lamechas suvokia, kad tas pagreitis didėja. Prieš tai buvo septynis kartus, o dabar jau septyniasdešimt kartų septyngubai. Tai simboliniai Senojo Testamento hebrajiški skaičiai, kurie nurodo padidėjimą. Evangelijoje Petras klausia Jėzaus, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, ar iki septynių kartų? Ką atsako Jėzus – ne septynis kartus, bet septyniasdešimt kart septynis. Vėl pakartojami tie patys skaičiai, bet jau visiškai naujame kontekste, perkeičiant blogą tradiciją. Aiškiai parodoma, kad blogis nenugalimas blogiu ir einant tokiu keliu pralaimima. Po Kaino žmogžudystės įsijungia grandininė reakcija, kuri ateina iki mūsų dienų.
Čia vėl reikia prisiminti Pradžios knygoje aprašomą Adomo ir Ievos nuopuolį. Ten pasirodo vienas veikėjas – žaltys arba piktoji dvasia. Tačiau jai niekada nebuvo suversta visa atsakomybė. Nors ji daro mums įtaką, bet nepaisant to žmogus visada yra laisvas rinktis, negali sakyti, kad yra aukštesnės blogio jėgos, ir aš esu nekaltas. Po pirmos nuodėmės Dievas kreipiasi į Adomą ir Ievą. Dievas sako Adomui, kad tu dirbsi liedamas prakaitą, o Ievai sako – tu gimdysi skausmuose. Paskui Viešpats kreipiasi ir į žaltį: „Tu kirsi jam į kulną, o jis kirs tau per galvą.“ Kas yra tas „jam“, kuriam žaltys kirs į kulną ir kuris žalčiui kirs per galvą? Pradžios knygoje sunku atrasti kokį nors veikėją, bet pirmųjų amžių krikščionys ir dabartinė Bažnyčia aiškiai įžvelgia, kad tai pirmoji pranašystė apie mesiją, naująjį Adomą, kuris ateis ir kirs piktajam per galvą. Tačiau žaltys kirs tam palikuoniui į kulną. Žinome, ką simbolizuoja galva: ji apibūdina mąstymą ir gyvybę, o galvos nebuvimas reiškia žūtį. Būtent tokiu simboliu pasakoma, kad Ievos palikuonis sunaikins blogį. O kas yra kulnis? Tai pažeidžiamiausia kūno dalis, vadinasi, blogis ateina iš pasalų. Čia vėlgi graži simbolika, kad žaltys gali kirsti tik į kulnį. Jėzus miršta, bet po trijų dienų prisikelia. Žaltys neturi galios kirsti per galvą, negali sunaikinti gėrio.
Kita vertus, tai parodo, kad blogis vis dėlto yra už nugaros, kad jam nėra suteiktas paskutinis žodis ir kad jis nėra priekyje. Tai gražiai išreiškia ne tik krikščionybė, bet net ir šiuolaikiškos kultūros, mažai ką turinčios bendro su tikėjimu. Pavyzdžiui, pažiūrėkime įvairius filmus, kuriuos kuria Holivudas ir kitos pasaulinės kompanijos. Paprastai visi filmai, taip pat ir koviniai, baigiasi „happy endu“. Žmogaus širdis jaučia, kad visgi triumfuoja gėris. Net ir senovės pasakos ar kiti literatūros kūriniai išreiškia, jog giliai žmogaus širdy įrašytas prigimtinis suvokimas, kad gėris turi paskutinį žodį. Tai svarbus momentas, padedantis mums neprarasti vilties. Kai kovojame ir vis suklumpame, tai mums priminimas, kad šiuo metu negalime visko įžvelgti ir suprasti kančios bei skausmo prasmės.
Austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis, bandydamas atsakyti į blogio problemą, pateikė elementarų, bet vaizdingą palyginimą, kodėl nesugebame įžvelgti blogio prasmės. Jis sako: paimkime pavyzdį iš gyvūnijos pasaulio. Žmogus namuose augina šunį, ir tas naminis gyvūnėlis suserga. Žmogus veža jį pas veterinarą, šuneliui leidžiami vaistai, jis kenčia ir gailiomis akimis žiūri į šeimininką niekaip negalėdamas suvokti, kodėl jam dabar skauda, o šeimininkas tą leidžia. Mūsų suvokimas viršija gyvūnų suvokimą, taip pat panašiai ir dieviškasis suvokimas viršija mūsų žmogiškąjį lygmenį. Mums taip pat reikalingas nuolankumas ir nusižeminimas prieš Kūrėją, kuris yra aukščiau mūsų ir kuris mato praeitį, dabartį ir ateitį. Nepaisant to, kokie esame išsivystę, kiek pažengęs mokslas, vis dėlto tai, ką mes galime matyti yra, pripažinkime, gana ribota.
Evangelijoje yra dar viena svarbi ištrauka, kai Jėzus kalba apie rauges ir kviečius. Tame palyginime sakoma, kad šeimininkas išėjo, pasėjęs dirvoje kviečius. Po kažkiek laiko tarnai ateina ir sako, kad ten kviečių lauke auga ir raugės bei siūlo jas išnaikinti. O šeimininkas sako: nedarykite to, kol ateis pjūtis.
Manau, šiame palyginime yra du apmąstytini momentai. Pirma, tai nuoroda, kad mes neturime teisės tą blogį naikinti, nes Viešpats visada turi vilties, jog tas blogis gali tapti geru grūdu. Be abejo, realybėje žemdirbiai nėra išradę tokių priemonių, kurias panaudojus piktžolės rudenį taptų kviečiais. Tuo tarpu žmonių istorijos dirvoje matome ir turbūt patys esame sutikę žmonių, kurie buvo nutolę nuo tikėjimo į blogį, kiti net kalėjime sėdėjo ir ten galiausiai atrado Dievą. Įvyko perversmas, ir tie žmonės tapo kviečiais. Deja, būna ir atvirkščiai – žmogus iš gero gali tapti blogas.
Kita vertus dabar galime pereiti iš išorės į vidų. Žinome, kad yra ne tik makropasaulis, esantis išorėje, bet ir mūsų vidinis pasaulis, kurį vadiname siela ar širdimi. Pastebime, jog mūsų širdis taip pat yra tam tikra dirva, kad ten irgi auga ir kviečių, ir piktžolių. Nuo to, koks yra mūsų vidus, priklauso ir mūsų aplinka. Juk vienas lašas užteršto vandens nepadaro švaresnio telkinio, į kurį pakliūna. Ir atvirkščiai – vienas lašas švaraus vandens padaro švaresnį ir skaidresnį visą telkinį. Tad dvasinė kova vyksta mūsų širdyse.
Naujajame Testamente kalbama apie dvasių skyrimo dovaną. Pavyzdžiui, Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius išvardija įvairias Šventosios Dvasios dovanas, iš kurių viena yra dvasių atpažinimas. O pirmajame Jono laiške sakoma: „mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite, ar ta dvasia iš Dievo, nes pasklido pasauly daug netikrų pranašų“ (1 Jn 4, 1). Biblijoje yra minimos tik dvi dvasios – Šventoji Dvasia ir piktoji dvasia – apie trečią dvasią neužsimenama. Žinoma, jos labai skirtingos – Šventoji Dvasia yra Kūrėja, o piktoji – tik kūrinys. Tada galima sakyti, kad bet kurios mintys yra tik dviejų rūšių – arba jos veda Dievo link, arba tolina nuo Jo. Atrodytų labai paprasta, bet problema ta, kad mes esame nepaprasti, ir dvasių atpažinimas darosi sudėtingas. Ypač kai nutolstame nuo tikėjimo ar nuo Dievo.
Netgi Evangelijoje vienoje vietoje Jėzus sako – žmogaus namiškiai taps jam priešais. Bažnyčios tėvai sako, kad namas yra žmogaus egzistencija, galima sakyti, širdis. Taigi „namiškiai“ yra ir žmogaus mintys, kurios gali tapti priešais. Dvasių skyrimas padeda mums atpažinti, kokia mintis yra iš Dievo ir kokia ne.
Bažnyčios tradicija pateikia tris pagrindinius kriterijus, kaip įvertinti mintį. Tai troškimas, sugebėjimas ir moralumas. Tad pirmiausia atėjus minčiai galvoju, ar aš to trokštu, ar manoji širdis to nori. Jeigu sakau „taip“, galiu klausti savęs kito klausimo – ar aš turiu pakankamai fizinių ir dvasinių jėgų tam dalykui atlikti. Kaip Jėzus vienoje Evangelijos vietoje sako, statytojas prieš statydamas bokštą pirmiausia apsiskaičiuoja, ar turi pakankamai lėšų užbaigti statybas. Jeigu ir į šį klausimą atsakau „taip“, tada turiu savęs klausti, ar tai, ką noriu daryti, yra moralu? Ar tai yra gera, ugdo mane ir kitus?
Tai didelis iššūkis ir kartais būna nelengva susigaudyti. Šis punktas dar yra skirstomas į kitus tris, kurie mums padeda susigaudyti: tai sąžinė, Šventasis Raštas ir Bažnyčios mokymas. Pirmiausia žiūriu į sąžinę, nes ji man pasako, ar tai yra gera ir moralu. Tačiau vien sąžinės nepakanka, nes ji gali būti skrupulinga arba liberali. Taigi sąžinė turi būti ugdoma ir puoselėjama. Čia mums į pagalbą ateina Dievo Žodis, ypač Evangelija. Sakome, kad sąžinė yra Dievo balsas, bet Dievas apsireiškia ir užrašytu žodžiu. Skaitydami Evangeliją į savo vidų įnešame tam tikros šviesos, sugebėjimo atpažinti ir susigaudyti, kas yra gera, nenuklysti į kraštutinumus, kurie nutolina nuo Dievo ir artimo. Tačiau vien to taip pat nepakanka. Žvelgdami į 2000 metų krikščionybės istoriją matome, kad Šventasis Raštas dažnai būdavo skirtingai interpretuojamas. Todėl Jėzus sakė apaštalams – kas klauso jūsų, klauso manęs. Jėzus perdavė sugebėjimą skirti dvasias ir siuntė Šventąją Dvasią apaštalams ir jų įpėdiniams vyskupams, kurie formuoja Bažnyčios mokymą – magisteriumą. Jį mes randame Katalikų Bažnyčios katekizme. Viena iš svarbių sąlygų, kad galėtume susigaudyti, kas gera, o kas bloga, yra Katalikų Bažnyčios katekizmo pažinimas.
Identifikavus dvasią prasideda kova. Neužtenka atpažinti, kad tai nuodėminga mintis ar troškimas, bet svarbu žengti antrą žingsnį – kovoti ir tą mintį eliminuoti. Kokios priemonės galėtų mums padėti įvykdyti tą užduotį? Tam gali padėti vadinamosios „strėlinės maldos“, kurias žmogus gali kalbėti bet kada – eidamas gatve ar skusdamas bulves – kas kartą, kai ateina bloga mintis. Tai du–trys žodžiai kaip, pavyzdžiui: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ arba „Mergele Marija, melski už mus“. Galbūt po kurio laiko įkyri mintis vėl lenda į galvą. Tada vėl atmetu ją tardamas laiminimo ar maldos žodžius.
Visais atvejais svarbu prisiminti, kad tai nėra vien tik neigiamas dalykas, bet ir pozityvus. Kai žmogus negali atleisti ar turi asmeninių problemų, jis tai vertina kaip neigiamą dalyką. Kita vertus, kodėl į tą nepasižiūrėjus teigiamai? Juk per tai auga mano vidinis žmogus ir stiprėja dvasinis imunitetas. Jeigu viskas einasi lengvai, silpstu viduje. Tad galiu iššūkius priimti kaip Dievo malonę ir žinodamas ginklus stoti į kovą. Tada su Viešpaties pagalba išeinu iš situacijos kaip laimėtojas ir sustiprėjęs vidumi.
Pagal pranciškono kun. Ramūno Mizgirio OFM paskaitą parengė Monika Midverytė OFS