Nė viena tauta nėra praėjusi tokius kryžiaus kelius dėl savo raštijos išlaikymo, kaip lietuviai. Ir Knygnešio reikšmės niekas pasaulyje nesupras taip, kaip ją suprantame mes.
Kovo 15-ąją „Lietuvos Knygnešio“ dieną atsiverčiu archyvuose surinktos medžiagos kopijas apie savo senelį Knygnešį Martyną Survilą, kuris pats (kiek tai daug, kai pagalvoji) išmoko skaityti ir rašyti.
Senelio sodyba priklausė Gaurės parapijai, per kurią tiesėsi Garšvų knygnešių kelias - patogi geografinė vietovė knygnešystei. Tą patvirtina prof. Antanas Tyla studijoje „Garšvų knygnešių draugija“, kur įdėtas ir to kelio žemėlapis.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Knygnešys Martynas Survila ir Ona Survilienė (apie 1899 m). |
Trisdešimtmetis Martynas Survila ėmėsi pavojingo, tačiau Lietuvai reikalingo darbo - gabenti iš Prūsų lietuviškas knygas. Pirmasis rašytinis šaltinis, kurį Lietuvos archyvuose radau, jog mano Senelis minimas kaip knygnešys – buvo J. Sakalausko prisiminimai apie škaplierninką Stanislovą Neteckį. Autorius rašė: „... paskui knygas ir ką tik jis reikalavo Neteckiui ėmė nešioti knygnešys Martynas Survila...“
J. Sakalausko prisiminimuose sudomino kiti iškalbūs faktai: „1886 metų rugsėjo mėnesį su Neteckiu užsukome Tilžėje į Otono Mauderodės spaustuvę, spausdinusią lietuviškas knygas lotyvišku šriftu Didžiajai Lietuvai... Neteckis prisipirko maldaknygių, o aš už 25-kis rublius visokių knygučių ir laikraščių. Visą savo pirkinį nusiuntėme į Viešvilę pas kunigą, iš kur Martynas Survila, gyv. Varnaičiuose, Gaurės parapijoje visas knygas pernešė per sieną...“
Mažosios Lietuvos patriotas Martynas Jankus savo prisiminimuose rašė: „Apie 1884 metus, kuomet man pasisekė maldų knygas papiginti, tai pasirodė pas mane kaip pirmi knygų „kontrabandininkai“ Bieliakas (J. Bielinis), M. Survila, Kazanauskas...“
Iš Senelio bendražygių prisiminimų matyti keliai, kuriais pėsčias ar važiuotas su daraša kumelike jis keliaudavo ir kokie pavojai lydėdavo. Suradau bylas apie Senelio areštus už draudžiamos lietuviškos literatūros gabenimą.
Pirmą kartą Senelis caro žandarų buvo sulaikytas Tauragės muitinėje 1887 metų lapkričio mėnesį ir teisiamas Kauno gubernijos teisme. 1893 metais balandžio 19 d. Lietuvos pasienyje, areštavus bendražygį A. Diksą, buvo išaiškinta, jog 45-kios lietuviškos knygos buvo nešamos M. Survilos užsakymu. Aprašytas epizodas, kad M. Survilos ryšuliuose rastas Adomo Žeimio leidinys, išleistas Tilžėje: „Maskolių nedorybės Kražiuose 1893“. Tai jau pavojingi politinio pasipriešinimo ženklai, už ką režimas Seneliui atleisti negalėjo! Daugiausia M. Survilos kuprinėje gulėjo mokymui skirtos knygelės: „Naujas lementorius su abrozėliais (Tilžė,1899“), maldaknyges, „Varpas“, „Baltasis erelis“ ir kt.
1894 metais žandarai pradėjo Kauno gubernijos teisme šešias bylas. Viena iš jų – M. Survilai, nuteisiant jį atsėdėti Archangelsko kalėjime...
Tuo tarpu caro kareiviai nedavė ramybės. Prie Prūsijos sienos tankiai sustatyta sargyba buvo žiauri, knygnešių namuose nuolat daromos kratos.
„...1899 m. spalio 8 dieną Pasienio žandarmerija darė kratą knygnešio M. Survilos namuose ir surado 20 lietuviškų knygų... Survila buvo suimtas, o 1899 gruodžio 1 d. įvykęs teismas nubaudė pinigine bauda ir areštu. 1900 metų liepą caro paliepimu M. Survila ištremtas...į Rygą.“
...Byloje Nr. 382. atskleidžiamos M. Survilos arešto aplinkybės. Joje 189 puslapiai su užrašais: „slaptai“. Pirmame puslapyje sukreivotas muitinės žandaro protokolas: „1895-tų metų spalio 28 dieną buvau nedideliame pasienio poste už 20 varstų nuo Jurbarko. Pasienio apsaugos valdininkai pastebėjo žmones einančius nuo Prūsijos. Susidūrę su pasieniečiais... palikę šešis ryšulius jie pabėgo atgal į Prūsiją...“
Buvo išaiškinta, kas buvo tie žmonės ir kokį turtą (apie 2000 įvairiausių lietuviškų leidinių ) nešėsi. Byloje užfiksuota, kad visi šie vyrai spaudą iš Prūsų nešė aktyvaus knygnešio M. Survilos vadovaujami. 1901 metais liepos 7 dieną knygnešį Survilą vėl areštavo.
Namuose padarė kratą, tardė Tauragės daboklėje, po to perkėlė į Kauno kalėjimą. 1899 m. M. Survilos bylos Tauragės tardymo daboklės protokoluose rašoma: „Martynas Survila, Adomo, 42-jų metų amžiaus, gimęs Varnaičių kaime,.. Ten pat ir gyvena. Žemdirbys... Raštingas. Turi tris sūnus ir tris dukteris. Įvykdytas grupinis nusikaltimas... apklaustas kaipkaltinamasis, Survila savęs kaltu nepripažino...“
1902 m. vasario 13 d. iš Justicijos ministerijos ypatingųjų bylų kanceliarijos atėjo žinia: „M. Survila nuteistas šešis mėnesius kalėti, o baigus bausmę, uždrausta dvejus metus gyventi sostinėje Sankt Peterburge bei gubernijoje:
1902 m. spalio 23 d.
p. Vilniaus teismo prokurorui,
„...turiu garbės pranešti Jūsų didenybei, kad kaltinamasis valstybiniu nusikaltimu M. Survila, reikalaujant vyriausiajai kalėjimo valdybai (š.m. kovo 10 d. Rašto Nr, 287 ), 1902 m. birželio 1 d. iš Kauno kalėjimo etapu išsiųstas Sankt Peterburgo miesto komendanto dispozicijon, į Sankt Peterburgo miesto vienučių kalėjimą...“
Taigi, atlikęs bausmę, Survila buvo ištremtas į Jakaterinoslavsko guberniją.
1902 m. Survilos tremtis paskutinė. Susumavus kalėjimų laiką, mano Senelis caro kalėjimuose praleido 7 metus. Neatsistebiu senelės Onos Survilienės pasiaukojimu vienai su 6 vaikais dirbti visus ūkio darbus...
Šiandieninėje Lietuvos politinėje kultūroje pirmosios Lietuvos valstybės kūrimo reikšmė yra neatskiriamai susijusi su 1863-jų metų sukilimu, kurio jubiliejų šiais metais švenčiame, ir pasiaukojančia Lietuvos Knygnešių veikla.
Kaip rašo Petras Ruseckas fotoleidinyje „Knygnešys“, „Lietuvių spaudos draudimo metai (1864-1904) į mūsų istoriją įėjo kaip tautinės priespaudos įvaizdis, o knygnešiai – kaip pasišventusių kovotojų dėl savosios demokratinės kultūros sintezė ir simbolis.