 |
| Šokėjai Agnė Augulevičiūtė ir Marius Pinigis. Jono Petronio nuotrauka |
Agnė Augulevičiūtė, VDU anglų filologijos bakalaurė, viešosios komunikacijos magistrantė. Ji taip pat yra ir viena iš „VDU akademinio judesio teatro“ įkūrėjų ir šokėjų. Dar vienas VDU šokio bendruomenės narys – šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėjas, VDU Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistras Marius Pinigis. Apie universitetą, šokį, ir šokius universitete su jais ir pasikalbėjome šokių salėje.
Kaip tavo gyvenime atsirado šokis?
Aš pradėjau šokti modernius šokius, nes Lietuvoje bene vienintelis ir stipriausias teatras, išlaikantis šiuolaikinio šokio tradicijas, yra Kauno šokio teatras „Aura“. O visa kita, kas yra matoma – tai modernus šokis. Dar besimokydama mokykloje lankiau modernaus šokio ir baleto užsiėmimus. Į šiuolaikinio šokio atstovų gretas įsiliejau visai neseniai.
O kaip apsisprendei studijuoti VDU, o ne Muzikos ir teatro akademijoje?
Dar būdama moksleive mažai galvojau apie ateitį – gyvenau čia ir dabar, užsiėmiau mėgstama veikla. Vėliau, po kelių metų studijų universitete, norėjau keisti specialybę ir realizuoti save kaip šokėją. Vis dėlto, jeigu kažką pradedu, noriu pabaigti. Vytauto Didžiojo universitete įgyjau anglų filologijos diplomą, vėliau pradėjau studijuoti integruotą komunikaciją. Ateityje neplanuoju dar pradėti šokio studijų – lankysiu seminarus. Aš nekeliu aukštos profesionalo kartelės, man įdomūs ir kiti dalykai: pavyzdžiui, pedagoginė veikla. Mėgstu dirbti su žmonėmis – jie skatina mane tobulėti, įgyti naujų žinių, kurias galėčiau perduoti kitiems. Kita vertus, noriu būti ir scenoje. Vieną kartą į ją žengęs, nori tai daryti vėl ir vėl.
Ar universitetas yra ta erdvė, kurioje gali realizuoti šias veiklas?
Taip, iš tiesų. Universitete mes galime eksperimentuoti. Mums suteiktos visos galimybės: turime salę ir sutinkame daug žmonių, kurie nuolat nori kažką veikti, išbandyti. Džiaugiuosi tuo, nes ne visur tokios galimybės suteikiamos.
Gal gali papasakoti plačiau apie VDU „Akademinis judesio teatrą“? Kokia teatro įkūrimo istorija?
„Akademinis judesio teatras“ buvo įkurtas studentų iniciatyva prieš trejus metus. Visi universitetai turi tautinių, sportinių šokių kolektyvus, o mes nusprendėme, kad reikia išbandyti ir kitas šokio praktikas. Tuomet ir pasiūlėme Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai ir choreografei Linai Puodžiukaitei dirbti kartu. Pradžioje repetavome VDU patalpose (K. Donelaičio g. 52, 101 auditorijoje), šalia kurių, už stiklinės sienos, yra kiemelis. Jame pertraukų metu būdami studentai mus ir pradėjo pastebėti, susidomėjo teatro veikla. O rinkosi įvairių fakultetų atstovai: tiek menų, tiek humanitarinių mokslų. Šokti atėjo ne tik studentai, bet ir dėstytojai. Beje, dabartinė mūsų repeticijų salė (Vytauto pr. 71) taip pat lyg akvariumas – sulaukiame nemažai žiūrovų.
Kokia yra dabartinė teatro sudėtis?
 |
| Šokėja, „VDU akademinio judesio teatro“ įkūrėja Agnė Augulevičiūtė. Jono Petronio nuotrauka |
Beveik visi esame Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenės nariai, išskyrus vienos universiteto dėstytojos dukrą, kuri yra moksleivė. Kolektyvo šokėjai – skirtingi ir jie nuolat keičiasi. Dažniausiai teatro veikloje dalyvauja 8 šokėjai, nors pastaruoju metu narių skaičius mažėja. Universitete žmonės pirmenybę teikia mokslams, o šokis – tik papildoma veikla, pomėgis. Mūsų darbo specifika – kitokia nei kitų šokių kolektyvų, kadangi nariai nuolat kinta – ateina vis naujų studentų. Kiekvieną kartą juos supažindiname su šiuolaikiniu šokiu ir pradedame iš naujo.
Ar esant nuolatinei šokėjų kaitai rengdavote pasirodymus? Kur jie vykdavo?
Nuo pat veiklos pradžios, kai teatro vadovė buvo L. Puodžiukaitė, spektaklius rengdavome netradicinėse erdvėse. Pirmąjį pasirodymą surengėme V. Putvinskio gatvėje ant tuometinės kavinės „Ketvirtą valdžia“ laiptų. Antrą kartą pasirodėme jau ankščiau minėtame VDU kiemelyje Donelaičio gatvėje. Dar vienas spektaklis – „Paltai“ – buvo surengtas universiteto didžiosios salės rūbinėje, vėliau – gamtoje, laukuose. Nors esame šokę ir tradicinėje scenoje, labiausiai mėgstame neįprastas erdves. Čia jaučiamės laisvesni, turime daugiau raiškos galimybių.
Ar po trejų metų teatre nenori kažko keisti, užsiimti kita veikla?
Teatras niekada neatsibosta: jis nuolat kinta – niekada nebus taip, kaip buvo pirmaisiais ar antraisiais metais – žmonės išeina, juos keičia nauji. Negalime būti prisirišę prie to, ką darėme veiklos pradžioje. Keičiasi ir pati teatro koncepcija. Tik šiais metais kartu su kolega Mariumi ėmėme vadovauti teatrui. Todėl kol kas vedame pamokas, paskaitas, rengiame filmų peržiūras ir nepuolame statyti spektaklio. Jei nenorėsime, teatras niekuomet netaps rutina.
Kaip jūs supažindinate su moderniu šokiu naujai į teatrą atėjusius žmones?
Apie šiuolaikinį šokį pasakojame: pristatome ne tik jo, bet ir baleto istoriją, aptariame, kaip jis vystėsi, kito. Šiandien žmonės šiuolaikinį ir modernų šokį suvokia ne kaip du skirtingus, o kaip vieną žanrą. Šiuolaikinį šokį sunku pristatyti tik judesiu, reikia apie jį kalbėti.
Kuo skiriasi modernus šokis nuo šiuolaikinio?
Šiuolaikiniame šokyje dažnai laužomi standartai, nėra jokių rėmų. Jame gali būti pritaikomi įvairūs stiliai nuo hip hop‘o iki kapueiros. O modernaus šokio atsiradimą smarkiai veikė klasikinis baletas: kojos turi būti gražiai patemptos, atitinkamos pozicijos. Modernus šokis yra daugiau klasikinis žanras, tuo tarpu šiuolaikinis gali būti ir „negražus“, ir šiurkštus – čia neegzistuoja tabu.
Ar pavyksta suderinti visą veiklą? Ar, pavyzdžiui, nesunku grįžus vakare ruoštis egzaminams ir atlikti namų darbus?
Mano dienotvarkė gana intensyvi: iš namų išeinu 9.00 ir grįžtu 22.00 ar 22.30 val. Ir taip kiekvieną dieną, nes repeticijos vyksta 3–4 kartus per savaitę. Esu pripratusi, nes man patinka mano veikla. Pastebiu, kad kuo daugiau darbų turiu, tuo labiau spėju viską padaryti. Galiu suderinti šią veiklą ir su mokslais. Kartais šokis man netgi padeda, nes į tam tikrus dalykus galiu pažvelgti kitu kampu.
Marius Pinigis, VDU diplomatijos ir tarptautinių santykių magistras – vienas įvairiapusiškiausių VDU bendruomenės narių. Jis tuo pat metu geba būti politologu ir menininku – vienintelio Lietuvoje šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėju. Su Mariumi kalbamės apie tai, kaip šie iš pažiūros labai skirtingi užsiėmimai atsirado jo gyvenime, kaip šiuo metu jie persipina ir kokį vaidmenį jo gyvenime turėjo universitetas.
Pirmiausiai atskleisk, kuo svajojai tapti užaugęs būdamas vaikas?
 |
| Šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėjas Marius Pinigis. Jono Petronio nuotrauka |
Vaikystėje svajojau tapti policininku arba kaubojumi, vėliau užsimaniau tapti mokslininku. Visada norėjau juo būti! Vis dėlto esu labai dėkingas mamai, kad ji nuvedė mane į teatro mokyklą, kurioje dvylika metų sąžiningai pasimokiau ir įgijau ne tik akademinių žinių, bet ir teatrinį išsilavinimą. Deja, tokių mokyklų yra nedaug. Po dvyliktos klasės abejojau, kur pasukti. Norėjau tapti aktoriumi, bet mokslai neblogai sekėsi. Dėl to atsidūriau čia, įstojau į politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Drąsiai galiu teigti, jog sprendimo nesigailiu, o įgytos žinios yra labai naudingos. Visgi net studijuodamas universitete giliai širdyje norėjau savo likimą susieti su menu. Po poros metų mano gyvenime atsirado Kauno šokio teatras „Aura“. Panašiu metu pradėjau dvejoti, svarstyti, ar neverta pamėginti įgyti profesionalaus menininko diplomą, bet nusprendžiau, jog šiais laikais diplomas ne visada yra būtinas mene, nes ne jis žmogų menininku padaro.
Mokykloje mokeisi ne tik šokio, bet ir apskritai aktorystės?
Taip, mokykloje turėjome ir judesio, ir vadinamojo dramos teatro pamokų. Teatro suvokimas buvo gana kompleksiškas. Aš esu iš Panevėžio ir mums profesionalias pamokas vesdavo Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai, būdavo tarsi stabai, mistiniai personažai, kurie ne vieną moksleivį paskatino siekti menininko kelio. Manau, kad mano buvusi mokykla yra ypatinga ir jos sistemą galėtų įsidiegti nemažai kitų mokyklų. Ne tam, kad ruoštų menininkus, bet kad įvestų kultūrinį lavinimą, kuris labai praplečia akiratį. Nesvarbu, ką tu darytum – ar mokytumeisi meną, ar politikos mokslus – esi atviresnis.
O kaip tavo gyvenime atsirado politikos mokslai? Ir kodėl ne fizika, chemija?
Visų pirma, man visada patiko istorijos pamokos. Taip pat turėjau labai gerą pavyzdį – mūsų mokyklos direktorius buvo politologas. Mažas vaikas, pamatęs pasitempusį ir labai protingai šnekantį žmogų, susipranta, jog tai yra idealas, kurio jis norėtų siekti. Be to, politikos mokslas – labai platus, tai nėra kažkokia specialybė. Dar besimokydamas mokykloje supratau, kad šios studijos man suteiks geriausią galimybę suvokti, kas yra aukštasis mokslas. Juk universitete negauni tik kokių nors labai konkrečių žinių, bet sužinai bendrų dalykų apie pasaulį, visuomenę, gali įgyti labai platų žinių spektrą. Galiausia, septintoje ar aštuntoje klasėje kilo ambicija tapti Lietuvos Respublikos prezidentu.
Ar po šešerių metų universitete nepakeitei nuomonės apie politikos mokslus?
Universitetas tave suformuoja kaip asmenybę, ir aš labai džiaugiuosi, kad mano asmenybę suformavo šiame fakultete. Aišku, visada tikiesi aukštesnės kokybės arba ypatingų dėstytojų, bet iš to, ką gauni, stengiesi pasiimti teigiamus dalykus ir atmesti neigiamus, kurių, be abejo, visur pasitaiko.
Kaip prisistatai, sutikęs naujus žmones? Kaip šokėjas, kaip politologas ar kaip šokėjas – politologas?
Manau, jog esu šokėjas – politologas. Nors šiuo metu mano pagrindinė veikla yra šokis, giliai širdyje žinau, kad aš nesu tik šokėjas. Man norisi daugiau ir aš vis tiek neatsisakau vaikystės svajonės – tapti mokslininku. Juo labiau, kad net ir mene politikos mokslai man visiškai netrukdo, priešingai – jaučiu, kad labai padeda. O meniškumas savo ruožtu padeda moksle. Platus mąstymas atsispindi visose mano gyvenimo srityse ir mane asmeniškai teigiamai veikia. Aišku, kartais būna labai sunku, pavyzdžiui, kai egzaminų sesijos metu statom spektaklį – ruošiuosi egzaminui, bet galvoje spektaklis, o per repeticijas galvoje arba bakalauro arba magistro baigiamasis darbas. Pasitaikydavo, kai nuo visko tiesiog pervargdavau ir nenorėdavau nei vieno, nei kito.
Tačiau, kiek pamenu, neatrodė, jog teatras Tau trukdo mokytis.
Aš kaip tipiškas lietuvis darbininkas – kuo ankščiau keliuosi, tuo daugiau padarau, kuo daugiau veiklų turiu, tuo labiau save motyvuoju geriau jas padaryti. Žinau, kad neturiu daug laiko, todėl tą akimirką turiu maksimaliai susikaupti ir viską padaryti gerai. Manau, jog auklėjimas turėjo didelę įtaką. Tėvai neversdavo mokytis, tačiau įdiegė atsakomybės jausmą, kad viską daryčiau iki galo. Būdavo nesvarbu, ar tai spektaklis, ar repeticija, tačiau prie mokslų visada sėdėdavau iki tol, kol žinodavau, jog būsiu gal ir ne ramus, bet tikrai garantuotas dėl savęs.
Agnė pasakojo, jog jūs mokote, kas yra šiuolaikinis šokis. O praėjusį semestrą mokei, kas yra politologija. Ar galima šiuos dalykus palyginti? Veikiausiai yra ir skirtumų, ir panašumų?
Iš šokio pasaulio į akademinę veiklą aš atsinešiau kūrybiškumo – laisvesnį bendravimą, dėstytojo-studento santykį pakeičiau vyresnio kolegos, bandančio perteikti žinias, vaidmeniu. Stengdavausi įsigilinti į kiekvieną žmogų
Aš negaliu tiksliai pasakyti, kas yra šiuolaikinis šokis ir kuo jis skiriasi nuo modernaus šokio, nes tai yra labai neapibrėžtos sąvokos. Modernus šokis yra labiau sustatytas, jame kūnas yra taisyklingesnis, taip pat yra tam tikros technikos, nuo kurių tu atsispiri. Šiuolaikiniame šokyje irgi kartais naudojam tas pačias technikas, tačiau esminis skirtumas yra tas, jog tu ne tik gali, bet ir turi atsisakyti to, ką esi išmokęs – laužai linijas, standartus, mokaisi kitų dalykų; net panaudoji teatro elementus, nuimi juos, nebelieka scenos; arba nebėra spektaklio, yra performansas, akcija kažkur gatvėje, be žiūrovų, be nieko. Šiuolaikinio šokio spektras labai platus.
Kiekviena valstybė turi savas šiuolaikinio šokio mokyklas, stilistikas, kurios kas dieną kinta. Kaip ir visur kitur, taip ir šiuolaikiniame šokyje yra mados. Sakykime, prieš vienerius ar dvejus metus vienas nuogumas buvo labai madingas. Buvo žengiama iki pačių vulgariausių, gašliausių scenų. Ar tai gerai ar blogai – ne man spręsti.
Regis, Tavo gyvenimo ritme puikiai dera fizinė ir protinė veikla.
Kartais juokaudamas sakau, jog vadovaujuosi antikiniu posakiu „Sveikame kūne – sveika siela“. Duodu šiek tiek ir kūnui, ir sielai. Man patinka meniškas mąstymas, bet traukia ir analitiški, gilesni pamąstymai, tyrinėjimas, pasaulio, visuomenės suvokimas. Dažnai ir moksle, ir mene analizuojamos tos pačios temos, tik kitu kampu. Žiūrėjimas į tą patį dalyką keliais pjūviais – dar vienas būdas suvokti, kas tu esi. Mano atveju – per šokį, tai yra per meną, arba per mokslą, politologiją.
