2011 m. spalio 11 d. Šv. Tėvas popiežius Benediktas XVI paskelbė, kad 2012 m. spalio 11 d. prasideda Tikėjimo metai. Šventasis Tėvas parinko šią datą dviejų jubiliejų proga: spalio 11-ąją sueina 50 metų nuo Vatikano II susirinkimo paskelbimo ir švenčiame 20 metų nuo Katalikų Bažnyčios katekizmo išleidimo. Šios dvi sukaktys paskatino Šv. Tėvą pamąstyti, kad verta minėti ne tik patį jubiliejų, bet ir visus metus paskelbti Tikėjimo metais.
Tikėjimo metus Šv. Tėvas paskelbia savo apaštališkajame laiške „Porta Fidei“ (liet. – tikėjimo vartai). Tai jau nebe pirmieji Tikėjimo metai, tačiau jis labai gražiai apibūdina, kodėl tai daro. Popiežius šiuo metu savo rūpestį apibrėžia taip: „Šiandien neretai pasitaiko, kad krikščionys labiau rūpinasi savo įsipareigojimo socialiniais, kultūriniais ir politiniais padariniais ir toliau laikydami tikėjimą savaime suprantama bendrojo gyvenimo prielaida. Iš tikrųjų ta prielaida ne tik nebeegzistuoja šiuo pavidalu, bet dažnai net yra neigiama. Anksčiau buvo įmanoma įžiūrėti vieningą kultūrinį audinį, paremtą tikėjimo turiniu bei jo įkvėptomis vertybėmis ir kaip tokį plačiai pripažįstamą, tačiau šiandien dėl daugybę žmonių apėmusios gilios tikėjimo krizės daug kur visuomenėje to, regis, nebėra.“ Mums tai labai aktualu ypač todėl, kad mes patys būtent ir gyvename tokioje aplinkoje.
Apie Naująją Evangelizaciją pradėjo kalbėti Paulius VI, o šiais laikais ją įvardijo Jonas Paulius II. Benediktas XVI kviečia Vyskupų sinodą, kuris prasideda spalio 11 d. Jo tema: „Naujoji Evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perduoti“. Naujosios Evangelizacijos būtinybė būtent ir išreikšta popiežiaus paaiškinime, kodėl skelbiami Tikėjimo metai. Tai labai aktualu mums, nes pagal Naujosios Evangelizacijos apibrėžimą ji kalba apie evangelizaciją tuose kraštuose, kurie ir taip yra laikomi tradiciškai katalikiški: Vakarų pasaulis, ypač Europa. Čia katalikybė laikoma savaime suprantama, bet aktualiai neįgyvendinta. Štai čia ir kyla iššūkis – būtinybė vėl evangelizuoti.
Pasiruošimas Sinodui nėra trumpas procesas. Popiežius paskelbia ir sukuria komisiją (tuo rūpinasi dikasterija Romoje). Parengiama schema, vadinamoji „Lineamenta“, kuri išsiuntinėjama visiems vyskupams pasaulyje. Perskaitę ir išanalizavę Vyskupų konferencijos siunčia savo pastabas ir įžvalgas. Ta pati darbo grupė parengia darbo dokumentą Sinodui. Procesas dabar yra šioje stadijoje. Neseniai išleistas tematiką apibūdinantis „Instrumentum laboris“. Šioje Darbo priemonėje yra dalis, kurioje aiškinama, ką reiškia Naujoji Evangelizacija. Sinode susirinks pasisakyti Vyskupų konferencijų delegatai vyskupai, proporcingai atstovaujantys viso pasaulio vyskupams. Benediktas XVI, apibrėždamas Naująją Evangelizaciją, pažymi, kad tai yra atnaujintas misionieriškas darbas, išreiškiantis naują, dosnų atvirumą Malonės dovanai. Apibendrinus pasisakymų išvadas, popiežius dažniausiai išleidžia apaštališkąją adhortaciją – visuomenei pristatomą laišką, skirtą konkrečiai temai gvildenti. Tikėjimo kongregacija papildė, patikslino ir įvardijo tris evangelizacijos etapus:
- Tradicinė evangelizacija, vadinamoji „Ad gentes“ (lietuviškai – tautoms). Tai evangelizacija, kuria Bažnyčia užsiėmė pirmaisiais šimtmečiais ir vėliau: skelbti Gerąją Naujieną tiems, kurie jos dar nepažįsta, kurie nepažįsta Kristaus.
- Kongregacija taip pat įvardija, kad Evangelizacija yra ir įprastinis sielovados darbas. Tai, ką mes darome parapijos gyvenime, taip pat yra Gerosios Naujienos skelbimas. Savo tikėjimo liudijimas reikalingas ir toje aplinkoje, kur Kristus jau žinomas, bet ne visi jį pažįsta.
- Taip pat Šventasis Tėvas įvardija Naująją Evangelizaciją kaip sielovadinį siekį tų, kurie nebepraktikuoja savo krikščioniškojo tikėjimo. Tokių savo aplinkoje turime daug. Lietuvą vadiname katalikišku kraštu, tačiau pagal pastarąsias apklausas Lietuvoje tik 14 nuošimčių katalikų dalyvauja šv. Mišiose kas savaitę. Vadinasi 86 procentai katalikų Mišių kas savaitę nelanko. Turbūt didžiausia grupė yra tų, kuriuos galima įvardinti kaip „2+3“, aplankančių bažnyčią per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas bei pagrindiniais gyvenimo momentais – per krikštą, santuoką ir laidotuves.
Benediktas XVI akcentuoja, kad Naujoji Evangelizacija siekia padėti žmonėms palikti savo vidinę dykumą. Šia „vidine dykuma“ Šv. Tėvas vadina dabartinę žmogaus padėtį pasaulyje, kur iš akiračio beveik pašalinta bet kokia diskusija apie Dievą. Mūsų aplinka darosi vis nepalankesnė Dievo įvardijimui, Dievo veikimui, jo pripažinimui ir net kalboms apie Dievą. Tokie tad yra reliatyvizmo, globalizacijos ir sekuliarizmo padariniai.
Bažnyčioje Naujoji Evangelizacija nėra visiškai naujas reiškinys. Iš Pauliaus laiško efeziečiams: „Aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jūs ne šito išmokote apie Kristų! Juk jūs apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“
Efeziečiai jau buvo krikščioniška bendruomenė. Jie jau aktyviai gyveno krikščionišką gyvenimą, bet savo aplinkoje grįžo į pagonišką gyvenimą. Jų aplinka vis dar buvo pagoniška. Efeziečiai bandė rasti sutarimą tarp šių dviejų visuomenių. Tai štai Paulius juos kviečia vėl atsiversti Kristuje. Ir šiandien Naujoji Evangelizacija kviečia mus, kad atsinaujinimas būtų iš tikrųjų gilus. Esame plėšomi tarp dabartinės sekuliarios visuomenės ir tikro katalikiško, krikščioniško gyvenimo.
Į ką mes einame, gali padėti suprasti tai, į ką ėjo Jėzus ir pirmoji Bažnyčia. Taip galėsime aiškiau matyti savo kelią. Jėzaus misija visada buvo surišta su jo Tėvo valios vykdymu. Marija ir Juozapas pabara mažąjį Jėzų, pasilikusį šventykloje, o šis atsako: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo tėvo reikaluose?“
Evangelistas Jonas primena, kad Dievo misija buvo jo Tėvo misija. „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį sūnų, kad kiekvienas kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ Jėzus nuolat kartoja, kad jis vykdo ne savo, bet savo Tėvo valią. Jis yra Siųstasis. Evangelijos pagal Joną 6 skyriuje jis kartoja: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu, nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą. Todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 37–40).
Jėzaus misija yra jo Tėvo jam suteikta misija, kuri turi tikslą – mus nuvesti į Dievo Karalystę, amžinąjį gyvenimą. Pažvelkime į jo mokymą. Pakanka Palaiminimų ir maldos „Tėve mūsų.“ Iš jų tampa aiški Jėzaus orientacija – kelionė į Dievo Karalystę.
Visi palaiminimai skirti apibūdinti Dievo Karalystę. Palaiminti turintys vargdienio dvasią, – jų yra Dangaus Karalystė, palaiminti liūdintys, – jie bus paguosti. Dievo Karalystė yra paguodos šalis, ten kur būsime paguosti. Palaiminti romieji, – jie paveldės žemę. Pabandykite klausyti Evangelijos žodžių žydų ausimis. Kas yra paveldėta žemė? Tai Dievo pažadėtoji žemė, kurioje teka pienas ir medus. Dievo Karalystė yra tas rojus, į kurį mes sugrįžtame.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, – jie bus pasotinti. Ten nebebus alkio, nes ten laukia Dievo puota. Tai yra ta dangiškoji puota, kurią švenčiame kasdien. Palaiminti gailestingieji, – jie susilauks gailestingumo. Gailestingumas – Dievo meilės karalystėje. Palaiminti tyraširdžiai, – jie regės Dievą. Dangaus Karalystėje, kur nereikia šviesos (plg. Apr 18, 53), todėl kad Jis pats savimi viską apšviečia, visada esame Dievo akivaizdoje.
Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais, kurie gyvens kartu savo dangiškojo Tėvo namuose. Palaiminti persekiojamieji dėl teisumo – jų yra Dangaus Karalystė. Pagrindinis Jėzaus mokymas mus visus kreipia į tą kelią, į Dangaus Karalystę.
„Tėve mūsų“ maldoje meldžiame tos karalystės, prašome, kad jo valia gyvuotų mumyse. Jėzus visu savo mokymu mus kreipia į dangaus karalystę. Vėliau tai tampa ir visos Bažnyčios misija - Tikėjimo įgyvendinimu.
Ta kelionė apibūdinama Vatikano II susirinkimo dokumente „Lumen Gentium“ aštuntajame skyriuje, kuris cituojamas „Porta Fidei“: „Bažnyčia atnaujinama ir tikinčiųjų gyvenimo liudijimu: juk krikščionys pašaukti savo egzistencija leisti suspindėti pasaulyje Viešpaties mums paliktam tiesos žodžiui. Būtent tai dogminėje konstitucijoje „Lumen Gentium“ patvirtino Susirinkimas: „Kristus, šventas, nekaltas, tyras (Žyd 7, 26), nepažino nuodėmės (2 Kor 5, 21), bet atėjo vien tam, kad permaldautų tautos nusikaltimus (plg. Žyd 2, 17), o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu. Bažnyčia, pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Tačiau prikeltojo Kristaus galia ją stiprina, idant kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus, tiek vidinius, tiek išorinius, ir tegu netobulai, bet ištikimai apreikštų pasaulyje jo slėpinį, iki šis bus atskleistas visa savo šviesa amžių pabaigoje.“
To mokė Jėzus. Mūsų aplinka, apie kurią kalba popiežius, siūlo šiek tiek kitokias mintis, kurių kartais mes nebepastebime. Jėzus nesakė nusidėjėliui: eik ir bandyk būti geras. Jis sakė: eik ir nenusidėk. Jis nesakė: ieškok, kaip save realizuoti. Jis sakė: sek paskui mane. Jaučiamas asmeninis santykis ir asmeninis kvietimas. Jėzus žydams nesakė: gyvename okupuotame krašte, todėl jums nereikia mylėti savo priešų, kovokite prieš juos, kad turėtumėte savo laisvę. Jis sakė: mylėk savo priešus ir melskis už savo persekiotojus. Jis nesako mums: eik ten, kur patogu, ieškok savo laimės, apsiribok, kiek gali pajėgti. Jis savo mokiniams sako: eikite į visą pasaulį ir padarykite mano mokiniais visus žmones.
Jis taip pat pasakė, kad nepaliks mūsų vienų ir kad atsiųs užtarėją, kuris mums pasakys, ką mums reikia sakyti. Jėzus evangelizavo eidamas iš vienos vietos į kitą. Jis kalbėjo ne tik bažnyčiose, bet ir ten, kur žmonės gyvena, dirba. Jis kalbėjo ir laukuose, ir dažnai pietaudamas prie stalo. Jėzus mokė su draugais ir ne su draugais.
Tuometė visuomenė buvo religingesnė už mūsiškę. Vis dėlto buvo ir daug susikirtimų bei priešpriešų. Apaštalai leidosi į visą pasaulį, tačiau tai kilo iš jų asmeninio ryšio su Jėzumi: „Aš jus padarysiu žmonių žvejais.“ Jie mokė žodžiu ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Amžių tėkmėje krikščionys gyveno jiems priešingame pasaulyje. Apaštalų gebėjimas skelbti ir liudyti kilo iš Sekminių – iš gautos Šventosios Dvasios galios. Tuomet ir prasidėjo evangelizacija. Su Sekminėmis apaštalai, Šventosios Dvasios vedami, nešė Gerąją Naujieną visam pasauliui.
Žvelgiant į Tikėjimo metus, jeigu mes priimame tą misiją Naujajai Evangelizacijai, kuriai mus kviečia popiežius, kyla klausimas, kaip mes įsivaizduojame katalikišką Lietuvą? Kokia ji? Dažnai nesusimąstydami minime, kad Lietuva – katalikiškas kraštas. Kaip iš tiesų ją matome katalikišką? Kokią katalikišką ją norėtume matyti? Koks mūsų lietuviško katalikiškumo matas?
Pirmiausia reikia pradėti nuo asmens, nuo kiekvieno kataliko. Katalikas turi pažinti Kristų, pažinti jį asmeniškai. Jis turi būti paliestas Šv. Dvasios, kurią gauna per krikštą, ir turi atverti savo gyvenimą, kad Dvasia veiktų per jį ir jame. Katalikas turi pažinti savo tikėjimą ir tikėjimo tiesas. Deja, dauguma mūsų, pakrikštytųjų, pažįsta tikėjimą tik tiek, kiek ruošėsi Pirmajai Komunijai, galbūt – Sutvirtinimui. Jeigu mūsų žinios ir kitose srityse būtų tokio lygio, kaip mūsų tikėjimo žinios, mes neišgyventume. Pagalvokite apie mitybą, mediciną. Nesame daktarai nei mitybos ekspertai, bet žinome pakankamai, kad galėtume išgyventi. Ar mūsų tikėjimo žinios yra tokios, kad mes iš tikrųjų galėtume gyventi pilnai ir sveikai?
„Porta fidei“ popiežius apibūdina tikėjimą: „Taigi tikėjimas auga ir stiprėja tik tikint; nėra kitos galimybės būti tikram savo gyvenimu, kaip tik nuolat vis labiau perleisti save meilei, kuri patiriama kaip vis didesnė, nes kyla iš Dievo.“ Iškyla raumens įvaizdis. Jei jo nėra, nesvarbu, ką darysi, jo neišauginsi. Jeigu jūs turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, jis gali augti. Jei dirbi, naudoji tikėjimą, kaip naudoji raumenį, jis auga. Reikia ir malonės, – tokios, kaip kūnas prisideda prie raumens augimo. Bet svarbu pažinti savo tikėjimą ir juo gyventi. Teorija ir praktika turi būti kartu.
Katalikas negali būti vienas. Kaip ir Trejybėje reikalinga bendrystė. Katalikai pirmiausia turi bendrauti su Kristumi, su Tėvu, su Šv. Dvasia, bet ir vieni su kitais. Būtinas aktyvios bendruomenės reiškinys. Reikalingos aktyvios bendruomenės parapijose. Tačiau labiau nei parapijos savimonės, mums trūksta visuotinės Bažnyčios suvokimo. Užsidarome savyje.
Tai, ko trūksta mums Lietuvoje, ir yra tas pirmosios, ne Naujosios Evangelizacijos suvokimas. Net tarybiniais laikais Rusijoje, Sibire, buvo daugiau misionierių nei šiandien. Ką jau kalbėti apie misijas į Afriką?! Greičiausiai tai paveikia mūsų visuotinės Bažnyčios savimonę, nesijaučiame Bažnyčios dalis, galinti duoti, ne tik gauti. Prieš veiksmus reikalinga malda. Gal turime žinių apie vienintelį misionierių Hermaną Šulcą Afrikoje, kuris kartais atskleidžia, ką veikia, ir galbūt yra maldų, bet tai mumyse turi tobulėti.
Jei norime įvertinti, kaip įsivaizduojame katalikišką evangelizuotą Lietuvą, svarstykime, kaip mes įsivaizduojame sekmadienio šventimą. Kaip jis turėtų atrodyti? Kiek nuošimčių gyventojų katalikų dalyvautų sekmadienio Mišiose katalikiškoje Lietuvoje?
Jei sekmadienį švenčiančių katalikų būtų dukart daugiau, mūsų būtų 25 nuošimčiai, – maždaug tiek, kiek Mišiose kas sekmadienį dalyvauja amerikiečiai. Kunigai turėtų žymiai daugiau darbo. Tai paminėjus dvasininkams, kyla pirma reakcija: jeigu būtų dvigubai daugiau žmonių, tuomet reiktų dvigubai daugiau Mišių; o ką darytume per Kalėdas ir Velykas, kai būtų dvigubai daugiau išpažinčių?
Atsakymas paprastas. Jeigu iš tikrųjų evangelizuojame, turėtų atsirasti ir žymiai daugiau pašaukimų. Tai yra Bažnyčios augimo procesas. Pasikeitimas negali būti tik kiekybinis. Dalyvavimas Mišiose turi tapti ne tik Mišių išklausymu, bet sąmoningu Mišių aukos išgyvenimu, prasmės išgyvenimu, kuriam reikia dvasiškai pasiruošti.
Sekmadienio šventimas turėtų būti ne tik „paukščiuko uždėjimas“, „Atlikau ir galiu sau keliauti namo“, bet ir bendruomenės šventė. Būtina gyvoji bendruomenė, kuri turi tarpusavio kontaktą. Būtinas ir sekmadienio šventimas, kaip Dievo poilsio – šabo šventimas. Pamąstykime, kaip atrodo visuomenė, kuri iš tikrųjų geba sustoti?
Jei sekmadienio šventimas taps gyvybingesnis, atsinaujins ir parapijos gyvenimas. Taip bendruomenė iš tiesų tampa šeima. Aktyvus katalikas prisideda prie bendruomenės gyvavimo ir augimo savo laiku, talentais, finansais, bet ir gyvu pamaldumu, ne tik dalyvavimu šv. Mišiose ir susitaikinimo sakramentu, bet ir Šventojo Rašto skaitymu, savišvieta.
Reikalingas tikėjimo tiesų žinojimas, į kurį Šv. Tėvas mus ypač kviečia. Literatūros šiuo metu įvairiomis kalbomis ir formomis yra apsčiai. Stoką buvo galima justi prieš 20 metų, tačiau šiandien laisvai galima studijuoti tiek Katalikų Bažnyčios katekizmą, tiek Bažnyčios, ypač II Vatikano Susirinkimo, dokumentus. Šiandien gausu ir knygų, ir internetinių šaltinių.
Tikiuosi, kad į vieną iš Tikėjimo metų projektų aktyviai įsijungs ir ateitininkų kuopos. Katalikai kviečiami katechetinėmis temomis kurti vaizdo klipus „youtube“: 3 – 8 minučių atsakymus į vieną klausimą, padedančius žmonėms suvokti esmę. Aktyvūs katalikai kviečiami kurti ir taip dalytis savo tikėjimu. Šių priemonių pagalba tikėjimas taps prieinamas ir kitiems.
Atsiradus parapijoje dalijimuisi, rasis ir daugiau galimybių pasauliečiams jungtis prie parapijos gyvenimo ir jos darbo. Tai rodo kitų šalių patirtis ir kai kurių Lietuvos parapijų augimas.
Kas dar turėtų pasikeisti katalikiškoje, evangelizuotoje Lietuvoje? Katalikiškų šeimų gyvenimas. Kaip sekuliarizmas, reliatyvizmas daro įtaką šeimos gyvenimui, santuokai, jei pusė jų baigiasi skyrybomis? Kaip atrodo tikra katalikiška santuoka? Kaip auklėjami vaikai? Egzistuoja šeimų grupės, šeimų būreliai, kuriuose tėvai vieni kitiems padeda.
Amerikoje, atsidarius pirmajam internetinių pažinčių portalui, netrukus atsidarė krikščioniški, katalikiški pažinčių portalai katalikams, kurie ieško antrosios pusės. Lietuvoje vienas populiariausių bendravimo portalų – supermama.lt. Jame mamos dalijasi informacija apie visas gyvenimo sritis: nuo puodų iki sauskelnių, daktarų. Gal tai galėtų būti evangelizacijos sritis – šioje erdvėje turėti ir katalikišką balsą? O gal reikalinga „katalikiška mama“?
Sekuliariosios ir katalikiškos visuomenės narių mąstymas turėtų skirtis. Jeigu tikrai gyvename tuo tikėjimu, turėtume semtis informacijos iš specifinių šaltinių, kad tai negalėtų pakenkti mūsų katalikiškam gyvenimui. Ar visa, kas ne katalikiška, yra bloga? Ne. Tai sakė ir Vatikano II Susirinkimas. Bendruomenės, šeimos gyvenimas, vaikų auklėjimas, santuoka.
Kaip atrodo ta katalikiška visuomenė? Vatikano II Susirinkimo dokumento „Gaudium et Spes“ 31 skyriuje rašoma apie katalikų atsakomybę ir dalyvavimą visuomeniniame gyvenime: „Idant pavieniai žmonės tiksliau atliktų sąžinės diktuojamas pareigas ir sau, ir įvairioms grupėms, kurioms priklauso, jiems turi būti rūpestingai ugdoma aukštesnė dvasios kultūra, panaudojant gausias šiandienei žmonijai prieinamas priemones. Svarbiausia taip auklėti jaunuolius, kad jie, kad ir kokia būtų jų visuomeninė kilmė, taptų ne vien apsišvietusiais, bet ir didžiadvasiais vyrais bei moterimis, nes tokių mūsų laikams nepaprastai reikia.“
Rodos, šie dokumentai skamba ateitininkiškai. Kaip ir mūsų ateitininkiška veikla, šie barai apima labai plačiai: šeimą, kultūrą, švietimą, mūsų darbovietes, mūsų visuomeninį gyvenimą ir politiką, visuomenės informavimo priemones, taip pat ir Bažnyčią, kurią esame kviečiami reevangelizuoti – naujai evangelizuoti. Naujoji Evangelizacija pirmiausia yra kreipiama į Bažnyčios narius.
Kitas Tikėjimo metų projektas, kuriame jau dalyvauja ateitininkai, yra programos, tapusios knyga, „Catholic Voices“ pritaikymas ir platinimas Lietuvoje. Idėja parengti jaunus katalikus kilo Anglijoje apsilankius popiežiui. Programa siekiama rengti jaunus katalikus, kad šie turėtų žinių apie aktualius katalikiškus klausimus, turėtų argumentų, gebėtų juos pristatyti ir tai darytų. Paliečiamos įvairios sritys, kurios ypač dažnai randamos žiniasklaidoje: Bažnyčia ir politinis gyvenimas, santuoka, šeima, homoseksualumas, lyties keitimas, eutanazija, abortai, lygybė ir tolerancija.
Dialogas su šiandienine visuomene yra Naujosios Evangelizacijos dalis. Nemaža dalis katalikų, kuriems reikalingas tikėjimo gilinimas, yra paveikti sekuliarių reliatyvistinių argumentų ir neturi pakankamai žinių apsiginti. Jie dažnai net negali eiti į dialogą.
Pirmasis žingsnis, kuriam popiežius mus kviečia, yra gerai pažinti tai, ką tikime. Tikėjimo tiesų gynimas Bažnyčioje vadinamas apologetika. Ypač svarbu šiandienius klausimus gebėti perduoti sekuliariai visuomenei suprantama kalba, kad galėtume eiti į dialogą. Turim Bažnyčioje katalikų, kurie yra politikai, teisininkai, medikai, biologai ir chemikai, kurie pažįsta šią kalbą iš kasdienybės. Taip pat turime žurnalistų ir viešųjų ryšių specialistų. Jei turiu bet kurią iš šių specialybių ir esu katalikas, savo srityje turėčiau galėti ne tik apginti, bet ir padėti kitiems, katalikams ir ne katalikams, suprasti tą klausimą. Būtent tai ir yra ta sritis, į kurią mus kviečia Tikėjimo metai, Naujoji Evangelizacija.
Kaip tai daro Bažnyčia? Pirmiausia, pažinti Kristų. Kiek yra katalikų be asmeninio santykio su Jėzumi? Mes, kaip ir apaštalai, be Šv. Dvasios nieko negalime padaryti.
Gyvenime reikia siekti šventumo. Katalikas be šventumo neina Dangaus Karalystės link. Evangelizacija, o ne politiniai mesijai, yra kelias, kuriuo eidami mes rasime išganymą. Tai buvo erezija ir Jėzaus laikais: Uolusis Jėzuje ieškojo politinio gelbėtojo. Tik tikrasis mesijas sutvarko politiką, o ne politikas – išganymą.
Iš tiesų visa tai apima ateitininkijos gyvenimą. Jei mes sugebėsime sąmoningiau išgyventi Tikėjimo metus ir gilinti savo tikėjimą, Naujoji Evangelizacija ateitininkijai bus labai natūrali. Būtent tai mes ir pasižadame savo Credo: jam gyventi ir jam gyvenimą palenkti.
Lenkime. Į tai šiais metais kviečia ir popiežius.
Ateitis, 2012 Nr. 10
