 |
| Vatikano II Susirinkimas |
Benediktas XVI Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“ paskelbė pratarmę, parašytą knygai, kurioje surinkti jo pasisakymai Vatikano II Susirinkime, tuomet dar jauno teologijos profesoriaus, atvykusio į Romą kaip Bonos arkivyskupo kardinolo Fringso patarėjas. Apie tai praneša Vatikano radijas.
Buvo puiki diena, kai 1962 metų spalio 11 dieną daugiau nei 2000 Susirinkimo tėvų įžengė į šv. Petro baziliką, pradėdami Susirinkimą. Ši konkreti diena pasirinkta todėl, kad 1931 metais Pijus XII ją dedikavo Marijos dieviškajai motinystei, paminint 431 metų Efezo Susirinkimą, kuriame Marija buvo pripažinta Dievo Motina, taip išreiškiant neišardomą ryšį tarp Dievo ir žmogaus Kristuje. Susirinkimą sušaukęs Jonas XXIII tokiu būdu norėjo pavesti jį Marijos gerumui ir globai.
Tai buvo nepaprastų lūkesčių metas, turėjo nutikti dideli dalykai, rašo Benediktas XVI, primindamas, kad beveik visada Susirinkimai buvo sušaukiami dėl konkretaus klausimo, į kurį turėjo atsakyti. O Vatikano II Susirinkimo atveju tokio klausimo nebuvo. Bet būtent todėl ore sklandė bendras pojūtis: krikščionybė, kuri kūrė ir teikė formą Vakarų pasauliui, atrodė vis labiau prarandanti savo jėgą, nuvargusi. Atrodė, kad ateitį lemia kitos dvasinės jėgos. Šis pajautimas, kad krikščionybė pasitraukė iš dabarties momento ir iš to kylančio uždavinio suvokimas gerai apibendrinamas žodžiu „aggiornamento - atnaujinimas“. Krikščionybė turi būti dabartyje, kad suteiktų formą ateičiai. Kad krikščionybė vėl taptų jėga, kuri kuria rytojų, Jonas XXIII sušaukė Susirinkimą nenurodydamas konkrečių klausimų ar programų. Toks buvo didumas ir tuo pat metu sunkumas uždavinio, kuris teko bažnytinei asamblėjai.
Ore sklandė bendras pojūtis: krikščionybė, kuri kūrė ir teikė formą Vakarų pasauliui, atrodė vis labiau prarandanti savo jėgą, nuvargusi. Atrodė, kad ateitį lemia kitos dvasinės jėgos.
Be abejo, pavieniai episkopatai į didįjį sambūrį vyko su skirtingomis idėjomis. Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos episkopatai turėjo labiausiai ryžtingas idėjas. Nors akcentų buvo daug, buvo keletas bendrų prioritetų. Viena iš pagrindinių temų buvo ekleziologija. Kita tema – liturgijos atnaujinimas, pradėtas jau Pijaus XII. Vokiečių episkopatas ypatingai pabrėžė ekumenizmą: bendras nacistinio persekiojimo iškentėjimas suartino katalikus ir protestantus, tai turėjo būti suprasta ir išskleista visoje Bažnyčioje.
Prancūzams itin rūpėjo Bažnyčios ir modernaus pasaulio santykis arba vadinamoji „XIII schema“, iš kurios vėliau gimė Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią moderniame pasaulyje. Čia buvo paliesta Susirinkimo lūkesčio širdis. Bažnyčia, kuri dar baroko epochoje, plačiąja prasme, formavo pasaulį, nuo XIX amžiaus įžengė į vis akivaizdžiau negatyvų santykį su modernia era, ką tik prasidėjusia.
Taip ir turėjo likti? Bažnyčia negalėjo žengti pozityvaus žingsnio naujais laikais?
Už plataus išsireiškimo „šiandieninis pasaulis“ yra klausimas apie santykį su šiuolaikine era. Norint atsakyti būtinai reikia geriau apibrėžti tai, kas yra esmingo ir steigiančio modernioje eroje. Tai XIII schemai nepavyko. Nors Pastoracinėje konstitucijoje pasakoma daug svarbių dalykų „pasaulio“ supratimui, nepavyko duoti esminio išaiškinimo.
Netikėtai didžiosios modernybės temos buvo sprendžiamos ne Pastoracinėje konstitucijoje, o dviejuose mažesniuose dokumentuose, kurių svarba iškilo po truputį. Pirmiausia, tai Deklaracija apie religijos laisvę, rūpestingai paruošta daugiausia amerikiečių episkopato. Tolerancijos doktrina, kokia buvo išvystyta Pijaus XII, nebebuvo pakankama priešais filosofinės minties ir modernios valstybės savęs supratimo evoliuciją. Buvo kalbama apie laisvę pasirinkti ir praktikuoti religiją, taip pat ją keisti kaip teises, pamatines žmogaus laisvei. Giliąja prasme tokia samprata negalėjo būti svetima krikščioniškam tikėjimui, kuris pasaulyje pasirodė su siekiu, kad valstybė negali apspręsti tiesos ir reikalauti kokio nors kulto. Krikščioniškas tikėjimas reikalavo religinio įsitikinimo ir kulto praktikos laisvės, tuo nepažeidžiant valstybės santvarkos ir teisės: krikščionys meldėsi už imperatorių, tačiau jo negarbino. Šiuo požiūriu galima pasakyti, kad krikščionybė su savo gimimu įvedė pasaulyje religinės laisvės principą.
Už plataus išsireiškimo „šiandieninis pasaulis“ yra klausimas apie santykį su šiuolaikine era.
Kitas dokumentas, palaipsniui atskleidęs savo svarbą Bažnyčios santykiui su moderniu pasauliu, buvo Deklaracija apie Bažnyčios santykius su nekrikščioniškomis religijomis. Iš pradžių ji buvo sumanyta kaip deklaracija apie žydų ir krikščionių santykius, kas buvo būtina po holokausto siaubo. Tačiau tada Susirinkimo tėvai arabai pasiūlė pridėti keletą žodžių apie santykius su islamu, dar kiti – apie induizmą ir budizmą. Deklaracijoje kalbama apie dialogą ir bendradarbiavimą su religijomis, kurių dvasinės, moralinės ir kultūrinės vertybės turi būti pripažįstamos. Kita vertus, palengva šiame tekste išryškėjo vienas jo silpnumas: apie religiją kalbama tik pozityviai, ignoruojant sergančias ir sutrikusias religijos formas, kurios istoriškai ir teologiškai turi didelių atgarsių.
Vyskupai, stodami Šventosios Dvasios mokyklon ir bendradarbiaudami tarpusavyje, negalėjo ir nenorėjo sukurti naujos, skirtingos Bažnyčios. Neturėjo nei tokio mandato, nei uždavinio. Susirinkimo tėvai turėjo balso teisę tik kaip vyskupai, sakramento dėka ir sakramentinėje Bažnyčioje. Todėl jie negalėjo ir nenorėjo sukurti skirtingo tikėjimo ar naujos Bažnyčios, tačiau juos suprasti giliau ir taip iš tikro „atnaujinti“. Todėl lūžio hermeneutika yra absurdiška ir prieštarauja Susirinkimo tėvų nusiteikimui ir valiai, pažymi popiežius.
"Šią dieną, prieš 50 metų, ir aš buvau Šv. Petro aikštėje"
Tikėjimo metų atidarymo vakarą 40 tūkstančių žmonių susirinko į šv. Petro aikštę. Juos sukvietė Romos vyskupijos Katalikų akcija, pakartodama panašų susibūrimą, surengtą lygiai prieš penkis dešimtmečius, Vatikano II Susirinkimo atidarymo dienos vakarą.
Tąkart, 1962 m. spalio 11 d. vakarą žmonės į Šv. Petro aikštę susibūrė spontaniškai. Susitikimas nebuvo iš anksto numatytas, o tiesiog tą pačią dieną po Romos miestą buvo paskleistas raginiams vakare su žvakėms ateiti į aikštę priešas Vatikano baziliką. Tąkart palaimintasis Jonas XXIII pasakė kalbą, užbaigtą plačiai po pasaulį pasklidusiu raginimu parnešti į namus Popiežiaus palaiminimą, jo vardu apkabinti vaikus.
Šįkart, nuo Vatikano II Susirinkimo atidarymo ir spontaniško tūkstančių žmonių susibūrimo tos dienos vakarą praėjus penkiems dešimtmečiams, šio ketvirtadienio vakarą vykusį susitikimą rengė Romos vyskupijos Katalikų akcija, iš anksto pranešdama apie būsimą įvykį ir paskelbdama jo programą.
Jau šeštą valandą po pietų žmonės pradėjo rinktis prie Angelo pilies, už gero puskilometrio nuo šv. Petro aikštės. Kas minutė vis didėjanti minia ramia maldinga eisena atėjo į Petro aikštę, kur perpinti giesmėmis ir maldomis, susitikimo dalyviai išklausė kelių liudijimų. Jiems taip pat buvo parodyti du vaizdo įrašai – visų pirma garsioji Jono XXIII kalba, pasakyta šv. Petro aikštėje 1962 m. spalio 11 d. vakarą ir arkivyskupo Loriso Capovillos, buvusio Jono XXIII asmeninio sekretoriaus, kuriam šį sekmadienį sukaks 97 metai, dabartinis liudijimas apie aną penkių dešimčių metų senumo įvykį.
Galiausiai, susitikimas baigėsi Apaštališkųjų rūmų lange pasirodžiusio popiežiaus Benedikto XVI sveikinimu ir palaiminimu. Štai Popiežiaus žodžių vertimas:
Šią dieną, prieš 50 metų, ir aš buvau čia, šv. Petro aikštėje. Ir aš pakėlęs akis žiūrėjau į šį langą, kuriame pasirodė Gerasis Popiežius palaimintasis popiežius Jonas ir ištarė mums neužmirštamus žodžius, kupinus poezijos ir gerumo, žodžius iš širdies. Džiaugėmės, sakyčiau – buvome pilni entuziazmo. Didysis visuotinis Susirinkimas buvo pradėtas; buvome tikri, kad prasidės naujas Bažnyčios pavasaris, ateis naujos Sekminės su nauja galinga išlaisvinančia Evangelijos malone.
Džiaugiamės ir šiandien. Mūsų širdys kupinos džiaugsmo, bet, sakyčiau, santūresnio, nuolankaus džiaugsmo. Per pastaruosius penkis dešimtmečius išmokome ir patyrėme, kad gimtoji nuodėmė yra ir kad ji pasirodo asmeninėmis nuodėmėmis, kurios gali tapti ir nuodėmės struktūromis. Pamatėme, kad Viešpaties laukuose gali augti ir raugių. Pamatėme, kad Petro tinkle yra ir pašvinkusių žuvų. Pamatėme žmogiškąjį tarpumą Bažnyčioje, Bažnyčios laive, plaukiančiame prieš vėją, per audras ir kartais pagalvojome: „Viešpats miega, mus užmiršęs“.
Tai dalis mūsų išgyvenimų per šiuos penkis dešimtmečius, tačiau kartu mes ir iš naujo jautėme Viešpaties buvimą, jo gerumą ir jėgą. Šventosios Dvasios ugnis, Kristaus ugnis, nesudegina ir nesunaikina. Tai tyli ugnis; gerumo ir tiesos liepsna, kuri perkeičia, teikia šviesą ir šilumą. Matėme, kad Viešpats mūsų neužmiršta. Taip pat ir šiandien, savaip, nuolankiai, Viešpats yra ir sušildo širdis, parodo kelią, sukuria gerumo ir meilės charizmas, kurios nušviečia pasaulį ir liudija apie Dievo gerumą. Taip. Kristus yra gyvas. Jis yra su mumis ir šiandien. Galime džiaugtis, kad jo gerumas neblėsta, kad jis tvirtas ir šiandien!
Pabaigoje drįstu kreiptis į jus Popiežiaus Jono žodžiais: „grįžkite į namus, pabučiuokite savo vaikus ir sakykite, kad tai nuo Popiežius“.
