Jau iš seniau įvairiais kanalais atklysdavo žinia, kad po pal.J.Matulaičio metų švęsime Tikėjimo metus, bet vis nesurasdavau laiko arba paprasčiausiai neprisimindavau apie tai su vyru ir vaikais pasikalbėti, kaip gi mes tuos metus norėtume gyventi.
Taigi tą pačią spalio 11 d., kai vyko šių metų paskelbimas, popiečiais skambinu vyrui į darbą ir sakau: „Žinai, šiandien prasideda Tikėjimo metai...“ „Kas?“- išgirdau silpną savo vyro balsą staklių ūžesio fone. „Kokie metai?“- nesuprato jis. Sakau jam, kad šiandien popiežius paskelbia Tikėjimo metus visai Bažnyčiai, II Vatikano susirinkimo dieną. „Kad mano tikėjimas visiškai tvarkoje“. „Žinau, kad tvarkoje, bet, jei popiežius kviečia, gal mums reikėtų kažkaip giliau apie tai pamąstyti?“- nenusileidau aš. „Na, tai ką? Ko nori, sakyk aiškiai?“ „Gal tu šiandien iš darbo galėtum grįžti apie septintą, galėtume tuos metus kažkaip pradėti, švęsti...“- mėginau aiškinti. „Gerai jau gerai“,- juokėsi vyras- „jei tik tiek...“
Taip ir buvo. Susirinkome po septynių prie stalo, kaip kasdien palaiminom, valgėm, dalinomės mokyklos, darželio, namų ir darbo rūpesčiais, o fone negarsiai skambėjo radijas, mat, kol gaminau vakarienę, klausiausi Marijos radijo, kuris transliavo Tikėjimo metų atidarymą iš Kauno arkikatedros.
„Kokių čia gedulingų giesmių klausais?- paklausė vyras, tiesdamas ranką link radijo imtuvo, norėdamas paieškoti ko nors linksmesnio. Kai paaiškinau, jis vis tiek pasuko rankenėlę ir ėmė klausytis Lietuvos Radijo transliuojamų politinių priešrinkiminių debatų, teisindamasis: „Tu tik paklausyk, choras gieda charizmatines giesmes, o taip gedulingai, nors apsiverk. Tai kokia čia šventė? O ir šiaip, jei jau šventė, tai kodėl šiandien vakarienei paprasčiausios dešrelės, salotos ir košė? Turėtų būti kas nors skanesnio, na, bent jau pyragas koks nors“.
Taip, šventiškos nuotaikos stulpelis smuktelėjo keliais laipsniais žemyn, per vakarienę Tikėjimo metų idėjos užkabinti nepavyko. Po jos pasiūliau sukalbėti vakaro maldą, sakydama, kad kažkodėl retokai mes pastaruoju metu meldžiamės, kas seniau buvo kasdienybė. O dabar vis daugiau kasdienių rūpesčių išstumia maldą iš mūsų namų. Gal tai ir galėtų būti pirmas mūsų žingsnelis Tikėjimo metų link. Ir čia nesisekė, nes reikėjo išjungti televizorių, o kai tik tai padarau, tampu „liaudies priešu”.
Pakviečiau visus susėsti aplink stalą, ant kurio padėjau degančią žvakutę - dar viena nesėkmė, išjudinau visus iš patogių susirangusių pozicijų ant minkštos lovos. Paskui užklykė mūsų mažiausiasis - paėmiau jį ant rankų maitinti. Vyras garsiai persižegnojo, ir tarsi turėjo prasidėti malda, o įsivyravo tyla. Man akyse kaupėsi ašaros: nejaugi visiškai žlugo Tikėjimo metų nuotaika, apie kurią svajojau visą dieną? „Na, tai mes melsimės ar ne?“- klausė vyras žiūrėdamas į mane. Šiaip taip prarijau nevilties gniužulą ir pasidalinau, kaip svajojau, kaip norėjau, kad mes savo mažoje šeimos bažnyčioje irgi pradėtume Tikėjimo metus. Visi tyloje mane išklausė, tada sukalbėjome maldas ir išsiskirstėme ruoštis miegui.
Taip, galvojau, mūsų šeimai tikrai labai aktualūs Tikėjimo metai. Ir žinoma, mano klaida, kad bent jau prieš dieną su visais neaptariau šio vakaro. Demokratiška ta mūsų šeima – neprimesi jai, nepavadovausi, kam nėra pasirengusi.