Spalio 14 dieną Bažnyčia mini šv. Kalikstą, popiežių ir kankinį.
Kalikstas I (m. 222), popiežius. Gimė 155 m. Romoje, buvo didiko Karpoforo vergas. Pasikrikštijęs jis įgijo savo pono pasitikėjimą ir netgi tapo jo ūkvedžiu, bet nepavykus kažkokioms piniginėms operacijoms, buvo nubaustas ir priverstas sukti girnas. Atgavęs laisvę, dalyvavo žydų pogrome Romos sinagogoje ir už tai buvo nuteistas sunkiesiems kasyklų darbams Sardinijoje. 190-aisiais ar 192 m. grįžo, bet vėl buvo ištremtas. 200 m. naujasis popiežius Zefirinas jį atšaukė į Romą, paskyrė diakonu bei katakombų prie Via Appia prižiūrėtoju (todėl šios katakombos gavo Kaliksto vardą). 217 m. jis buvo išrinktas popiežiumi, savo namuose, Užtiberyje, įrengė koplyčią ir įvedė šeštadienio pasninką pjūties, alyvų ir vynuogių rinkimo metu – taip atsirado ketvirčio pasninkai. Kalikstas ginčijosi su antipopiežiumi Ipolitu dėl atgailos drausmės, nes Kalikstas rodė nusidėjėliams gailestingumą, šiems išpažinus nuodėmes viešai, be to, pripažino santuokas tarp laisvų žmonių ir vergų, o Ipolitui visa tai atrodė kaip Bažnyčios degradavimas. Popiežius Kalikstas taip pat pasmerkė sabelionizmą ir kitas erezijas.
Kalikstas buvo išrinktas popiežiumi labai svarbiu Bažnyčiai metu, kai reikėjo pasirinkti – ar pasilikti prie griežtų, nelanksčių taisyklių, galiojusių iki tol ir apsiriboti ties tais, kurie jau yra šventieji, ar rinktis nusidėjėlius, kaip liepė Kristus. Ar Bažnyčios misija yra skirta tik keletui išrinktųjų, ar visam pasauliui - sveikiesiems ar ligoniams? Galima suprasti Ipolito baimę – veidmainiai atgailautojai pasinaudos Bažnyčia ir susilpnins ją, užėjus persekiojimams. Bet Kalikstas pasirinko pasitikėjimą Dievo gailestingumu bei meile ir atvėrė duris visiems. Vergas ir nuteistasis, išrinktas vadovauti Bažnyčiai, suteikia viltį, kad visi galime būti išganyti.
Legenda sako, kad Kalikstas mirė kankinio mirtimi konsulo Aleksandro Severo laikais.