Baigiame publikuoti presbiterionų pastoriaus, daugelio knygų autoriaus, mokslininko, poeto Eugene H. Peterson mintis apie dvasingumą.
Eugene H. Peterson. Kas negerai su dvasingumu? (I)
Jėzaus mirtis
Skaitydami tekstą greitai suprantame, jog dėmesys sutelkiamas į paskutinės Jėzaus gyvenimo savaitės įvykius - tai Jo kančios, mirties ir prisikėlimo savaitė. Iš šių trijų elementų, mirtis aprašyta išsamiausiai. Jei mūsų paprašytų kuo glausčiau apibūdinti Evangeliją pagal Morkų, mes turėtume atsakyti, kad joje rašoma apie Jėzaus mirtį.
Tai skamba ne itin įkvepiančiai, ypač tiems iš mūsų, kurie ieškome teksto, mokančio gyventi ir rūpintis savo siela. Bet toks jis yra. Istorija surašyta į 16 skyrių. Pirmuose aštuoniuose skyriuose Jėzus yra gyvas ir neskubėdamas keliauja po kaimus ir Galilėjos apylinkes, nešdamas gyvenimą.
O tuomet, kai patraukia visų dėmesį, Jis pradeda kalbėti apie mirtį. Likusiuose aštuoniuose Evangelijos skyriuose dominuoja mirties tema.
Prasidėjus kalboms apie mirtį, pasikeičia ir istorijos tempas. Pirmuose aštuoniuose skyriuose pasakojimas yra lėtas ir padrikas, tačiau kai Jėzus pradeda kalbėti apie mirtį, viskas pasikeičia - Jis eina tiesiai į Jeruzalę. Nuo šio momento pasakojime dominuoja skuba, svarba ir tikslas. Pasikeičia kelionės tikslas, tempas ir nuotaika. Tris kartus Jėzus atvirai sako, kad Jis turės kentėti, bus nužudytas ir prisikels (Mk 8, 31; 9, 31; 10, 33).
Tuomet tai ir nutinka - mirtis. Jėzaus mirtis aprašoma detaliai ir kruopščiai. Joks kitas Jo gyvenimo įvykis nėra taip detaliai aprašomas. Morkaus sumanymas labai aiškus - Jėzaus istorijos akcentas ir esmė yra Jo mirtis.
Tai kruopščiai apibrėžta mirtis. Ji apibūdinama kaip savanoriška. Jėzus neprivalėjo eiti į Jeruzalę, Jis tai darė savo noru. Jis sutiko mirti. Tai nebuvo atsitiktinė ar neišvengiama mirtis.
Tai - pasiaukojimas. Jis priėmė mirtį, kad kiti galėtų gauti gyvenimą: Žmogaus Sūnus atėjo savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 45; 14, 23-24).
Jo mirtis neatsiejama nuo prisikėlimo. Visus tris kartus, kai atvirai kalbama apie mirtį, baigiama mintimis apie prisikėlimą. Visa evangelijos istorija baigiama liudijimu apie prisikėlimą. Tai nė kiek nesumenkina pačios mirties, tačiau tai kitokia mirtis nei mes suprantame.
Mūsų suvokimą apie mirtį charakterizuoja žodžiai „tragedija" ir „atidėliojimas". Tragiškas požiūris į mirtį - graikų kultūros palikimas. Graikai elegantiškai rašė apie tragiškas mirtis - apie gyvenimus, kuriuos įtraukė beasmenės didelės jėgos, ar apie gyvenimus žmonių, kurie buvo pilni geriausių ketinimų, bet tapo į žmonių herojiškumą ar viltį neatsižvelgiančių aplinkybių aukomis. Jėzaus mirtis nėra tragiška.
Atidėliojama mirtis yra šiuolaikinės medicinos rezultatas. Kultūroje, kurioje gyvybė yra sumenkinama iki širdies dūžio ir smegenų vingio, mirtis niekuomet nebus priimtina. Kadangi mirtį bandoma apibrėžti tik biologiškai - be jokios prasmės, be dvasingumo, be amžinybės elementų - vis karštligiškiau mėginama jos išvengti, ją atidėti ar neigti. Jėzaus mirtis nebuvo atidėliojama.
Labai svarbu, kad leistume Morkaus pasakojimui formuoti mūsų supratimą apie mirtį ir galiausiai suvoktume savo pačių mirtį Jėzaus istorijos šviesoje ir rėmuose.
Asketiškas ir estetiškas
Įpusėjus Evangelijai pagal Morkų, skaitome ištrauką (Mk 8, 27-9, 9), kuri atskleidžia, kaip aš vadinu, teksto „dvasingumą". Ši ištrauka yra pačiame evangelijos centre ir dalija ją į dvi simetriškas dalis: pirmoje dalyje stebime, kaip atkuriami daugelio galilėjiečių gyvenimai, o antroje dalyje vieninteliu tikslu tampa kelionė į Jeruzalę ir mirtis.
Šioje ištraukoje užrašytos dvi istorijos. Pirmoje jų Jėzus eina su savo mokiniais į Jeruzalę ir skatina juos išsižadėti savęs. Ši istorija atskleidžia asketišką dvasingumo dimensiją. Antroje istorijoje Jėzaus atsimainymas ant kalno atskleidžia estetišką dvasingumo dimensiją. Istorijas iš abiejų pusių įrėmina Jėzaus tikrosios tapatybės - Dievo, gyvenančio tarp mūsų - patvirtinimas. Pirmiausia, Petras ištaria: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus", o vėliau iš dangaus nuskamba balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!" Žmogaus liudijimas vienoje pusėje ir dieviškas patvirtinimas kitoje.
Šias istorijas sieja organiškas ryšys. Tai vienos dvasinės teologijos du ritmingi dūžiai, o ne du alternatyvūs jos keliai. Dvi istorijos suvienija asketišką ir estetišką judėjimus, draudimą ir leidimą, veikiančius pačioje dvasinės teologijos šerdyje.
Asketizmas - tai yra Dievo „ne", kuriuos apreiškia Jėzus. Jėzaus žodžiai yra trumpi ir aiškūs: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi (Mk 8, 34). Asketiškas gyvenimas - tai gyvenimas kelyje.
Mūsų dėmesį šiame sakinyje patraukia ir mus pažadina tokie pasakymai: teišsižada pats savęs ir teima savo kryžių. Išsižadėjimas ir mirtis. Tai skamba kaip puolimas, ataka. Mes atsitraukiame.
Tačiau tuomet mes pastebime, kad šiuos negatyvius paliepimus įrėmina pozityvus veiksmažodis „sekti", kuris pirmiausia vartojamas bendraties forma, o paskui vartojama liepiamoji nuosaka. Sakinys pradedamas žodžiais: Jei kas nori eiti paskui mane (sekti - angl. vert.), o užbaigiamas: teseka manimi. Jėzus kažkur eina ir kviečia mus prisijungti. Šiame kvietime nėra jokio priešiškumo, priešingai, tai skamba nuostabiai: puikus veiksmažodis „sekti" apšviečia neigiamus paliepimus, kviečiančius į išsižadėjimą ir mirtį.
Tikra dvasinė teologija visuomet pasižymi stipriu asketizmo aspektu. Sekti Jėzumi reiškia ne sekti savo impulsais, instinktyviais potraukiais, norais ir svajonėmis, - visa tai yra pakankamai pažeista nuodėmės ir negali būti patikimu vedliu. Sekti Jėzumi reiškia ne sekti mirtį atitolinančiomis ar neigiančiomis mūsų kultūros praktikomis, kurios karštligiškai trokšta savo gyvenimo apsaugą patikėti įvairiems stabams ir ideologijoms, tačiau galiausiai gyvenimas taip suvaržomas ir sumenkinamas, kad vargu ar tai galima pavadinti gyvenimu.
Neiginys, arba mūsų gebėjimas sakyti „ne", yra viena nuostabiausių kalbos ypatybių. Neiginys yra mūsų kelias į laisvę. Tik žmonės gali pasakyti „ne". Gyvūnai to negali, jie tik paklūsta savo instinktams. Apgalvotas ir tinkamu laiku ištartas „ne" išlaisvina mus, padeda mums nenuklysti į akligatvius, duobėtus aplinkkelius, apsaugo nuo silpninančių pramogų ir gundančių šventvagysčių. Menas ištarti „ne" išlaisvina mus sekti Jėzumi.
Jei atidžiai skaitysime Morkaus tekstą, mes niekada netapatinsime asketizmo su gyvenimo neigimu. Asketiška praktika sunaikina mūsų susireikšminimą iki Dievo lygmens ir atveria plačią erdvę Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Ji apglėbia mirtį, apie kurią mūsų kultūra nieko nežino, paruošia mus jai ir sukuria erdvę prisikėlimo šokiui. Būdami šalia tų, kurie taip gyvena, mes pastebime jų žingsnių lengvumą, dvasios paslankumą bei tai, kad jie greiti juoktis.
Estetiškas. Šalia asketizmo Evangelijoje pagal Morkų aptinkame ir estetiškumą. Tai Dievo „taip", ištartas per Jėzų. Petras, Jokūbas ir Jonas regi prieš juos ant kalno atsimainantį Jėzų, kurio drabužiai pradeda spindėti balčiau už sniegą. Pasirodo Mozė bei Elijas ir pasigirsta Dievo palaiminimas: „Šitas yra mano mylimasis sūnus. Jo klausykite!" (Mk 9, 7). Estetiškumas apibūdina gyvenimą ant kalno. Šioje istorijoje nerandame žodžio „grožis", tačiau būtent grožį išgyveno mokiniai, tai patiriame ir mes.
Tikra dvasinė teologija visuomet pasižymi ryškiu estetiškumo aspektu. Lipti su Jėzumi į kalną reiškia siekti kvapą gniaužiančio grožio. Pasilikti Jėzaus draugijoje reiškia mąstyti apie Jo šlovę, klausytis Jo neaprėpiamo, visas kartas apimančio pokalbio, kuriame kalbama apie įstatymą, pranašus bei Evangeliją, kurie yra neatsiejami nuo Jėzaus, ir girdėti dievišką apreiškimo Jėzuje patvirtinimą. Kai apsireiškia Dievo Dvasia, mes pripažįstame, kad tai gražu.
Šį tą reikia paminėti apie atsimainiusį Jėzų. Jėzus yra apreiškimo forma, „ir šviesa nekrinta ant jos nei iš viršaus, nei iš išorės, bet prasiskverbia iš šios formos vidaus" (Hansas Ursas von Baltazaras, Viešpaties šlovė, 1 tomas, p. 151). Vienintelis tinkamas atsakas į šviesą yra atmerkti akis ir stebėti tai, kas apšviesta, - garbinimą.
Estetiškas dvasinės teologijos impulsas susijęs su įžvalgumo lavinimu, leidžiančiu pajusti Jėzaus apreikštų dalykų skonį. Mums tai nelengva, nes mūsų pojūčiai yra pažeisti nuodėmės. Pasaulis su visu savo išliaupsintu jausmingumu yra negailestingai nejautrus, bjaurumu ir triukšmu naikina jausmus, siurbia grožį iš žmonių ir daiktų, jog šie geba funkcionuoti, bet pašaipiai žvelgia į estetiką, nebent tai būtų patalpinta muziejuje ar gėlių darželyje. Mūsų pojūčiams reikalingas išgydymas ir atstatymas, kad mes galėtume adekvačiai priimti ir atsiliepti į Šventosios Dievo Dvasios apsireiškimus bei aplankymus.
Mūsų kūnai ir penki mūsų pojūčiai nėra kliūtis gyventi tikėjimu, kaip ir mūsų jausmingumas nėra kliūtis dvasingumui, atvirkščiai, tai - vienintelis būdas tai pasiekti. Apaštalas Jonas, mėgindamas įtikinti ankstyvuosius krikščionis savo dvasinių potyrių autentiškumu, į pagalbą pasitelkė savo pojūčius - regą, klausą ir lytėjimą (1 Jn 1, 1). Jonas kalba apie tai pirmajame savo laiško sakinyje.
Morkus sugretina istoriją apie šlovingą teigimą su kita savo istorija apie griežtą neigimą. Jis supranta, jog nors viskas atrodo paprasta ir aišku, labai lengva tai suprasti neteisingai. Pirminė Petro reakcija į abi, tiek į asketišką kelio, tiek į estetišką kalno istoriją, buvo netinkama. Kelyje Petras mėgino išvengti kryžiaus, o ant kalno jis bandė sulaikyti šlovę. Petras atmetė asketizmą, siūlydamas Jėzui geresnį planą - išgelbėjimą, kuris niekam nesukels nemalonumų. Jėzus atsakė jam rūsčiausiu evangelijose paminėtu papeikimu, pavadindamas Petrą šėtonu. Petras atmetė estetiškumą, pasiūlydamas ant kalno pastatyti paminklus (palapines), kaip šlovinimo išraišką, kur jis galėtų perimti Jėzaus pareigas ir padaryti kažką praktiško, perduodamo kitai kartai. Šįkart Jėzus tiesiog nekreipė į jį dėmesio.
Petro polinkis neteisingai viską suprasti neleidžia atsipalaiduoti ir mums. Daugelį amžių mes, krikščionys, nesiliaujame neteisingai visko interpretuoti, ir darome tai daugybe skirtingų būdų. Kiekvieną kartą nerūpestingai skaitydami šį švento Morkaus tekstą ir palikdami Jėzaus draugiją mes klystame.
Dar šis tas
Morkus nusprendė papasakoti mums apie Jėzų kaip Dievo apsireiškimą, apie visą Jo išgelbėjimo darbą. Mes esame kviečiami tapti visateisiais Jėzaus istorijos dalyviais ir esame mokomi, kaip jais tapti. Mums nėra tiesiog pasakoma, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, mes ne tik tampame atpirkimo dalininkais, bet esame kviečiami mirti Jo mirtimi ir gyventi Jo gyvenimą laisvai ir oriai. Mes įžengiame į istorijos centrą, bet netampame istorijos centru.
Dvasingumui pavojų kelia susitelkimas į save, kai mes taip sutelkiame dėmesį į savo sielas, kad Dievas tampa tik priedu. Turime būti ypatingai budrūs. Dvasinė teologija, tarp visų kitų dalykų, lavina ir tokį budrumą.
Čia mums padeda ir esminius dalykus pateikiantis Morkaus užrašytas tekstas. Evangelijos centre esančios dvi, kelio ir kalno, istorijos yra akivaizdžiai pranašiškos - jos numato Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Jos panardina mus ir moko asketiško neigimo ir estetiško teigimo, tačiau ne tik. Jos meta mus į priekį, kviesdamos tikėti ir paklusti gyvenimui, kurį galiausiai ištobulina tik nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus nepajudinami „ne" ir šlovingi „taip".
Iš žrn. „Christianity Today" (1998 m. liepa) vertė Eglė Rimkienė
Publikuota krikščionių bendrijos "Tikėjimo žodis" internetiniame puslapyje