Gyvename pasaulyje, kuris neįsivaizduojamas be technologijų, be nuolatinio judėjimo, be kalbinės įvairovės, kultūrų įvairovės aplink. Kas esame? Ar keičiamės? Ar lituanistika vis dar mus, lietuvius, telkiantis veiksnys? Jei taip, kaip ja tinkamai pasirūpinti? Ar reikia rūpintis? Jei ne, kas mus buria?
Atsispyrę nuo tokių abejonių, kalbamės apie lituanistiką su Lietuvių kalbos instituto direktore Jolanta Zabarskaite. Keliame klausimus dėl kintančios lituanistikos sąvokos ir „grėsmių“.
Ar lituanistiką vis dar galima laikyti telkiančiu veiksniu?
Plačiai suprantama lituanistika – lietuvių kalba, Lietuvos istorija ir kultūra – yra telkiantis veiksnys, nes mūsų valstybė, mūsų ilgametė savimonės raiška, kad ir kada į ją žiūrėtume – ar į tarpukarį, ar į sovietmečio rezistenciją, ar į dabartį – labai susijusi su lituanistika, o kalba, istorija, etninė kultūra – su mūsų lietuviškumo samprata.
Kita vertus, dabartiniais laikais, kai intensyviai maišosi tautos, kai propaguojama daugiakalbystė, bet beveik visur pasaulyje nesunkiai galima išsiversti tik su anglų kalba, kai vyksta nepaprastai greiti milžiniško kiekio informacijos mainai, lituanistikos, kaip telkiančio veiksnio, samprata gali kisti. Kitaip tariant, XXI amžiuje mūsų tapatybė bus susijusi su lituanistika tiek, kiek patys to norėsime, kiek Lietuvos pilietis ar emigrantas jaus poreikį kalbėti sava kalba, pažinti savo istoriją (ir ją kurti), domėtis nacionaline kultūra.
Kyla klausimas: ar mes, kaip tautinė, politinė bendruomenė, socialinė bendrija, šią telkimo ašį turime kuo pakeisti? Esu diskutavusi su jaunimu, kuris mėgsta maištauti ir sakyti: „Kas čia ta gimtoji kalba, nacionalinė kultūra, valstybės istorija?“ Jie šias vertybes sieja su XIX. a. pab.– XX a. pr. nacionalinių valstybių ideologija, tautų nacionalizmu. Sako, kad „tai jau paseno, reikia pakeisti kalbą (o kartu ir tradicinę lituanistikos sampratą) kuo nors kitu, sugalvoti ką nors naujo, modernaus.“ Tačiau jaunimas neatsako, kokios dar iš mums skirtų vertybių yra unikalios? Išties nežinau, ar yra tautinių, o ir politinių bendrijų, kurios savo tapatybės bei telkimo ašį būtų pakeitę kuo nors kitu, nei kalba, kultūra, istorija.
Kalbos vaidmuo yra išskirtinis. Sunku atrasti ką nors kitą, kas būtų vienodai svarbus ir suvienytų visus tautinės, o ir politinės bendruomenės narius. Juk kalba – neišvengiamai kiekvienam asmeniškai, ir visiems, kaip vienos bendruomenės nariams, yra artimas dalykas. Ji yra tam tikras mūsų psichologinio saugumo garantas: tai tautiečio jausmas, kylantis iš priklausymo kalbinei bendruomenei, kuri visada yra tauta ir dažniausiai valstybė.
Atsisakydami lituanistikos, kaip telkiančio veiksnio, tautinę bendruomenę turėtume pakeisti kažkuo kitu, tada neišvengiamai pasikeistų ir politinė bendrija. Su šypsena sakau – tautiečių nebeliktų. Esu visiškai tikra – psichologinio saugumo ir paguodos liktų mažiau. Savigarbą reiktų susikurti iš naujo.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug kalbama apie emigraciją. Ar ši emigrantų banga nuo ankstesniųjų skiriasi savo tapatybės samprata?
Manau, kad skirtumų yra, nes prieš tai buvusios emigrantų bangos, ir ypač karo emigrantų banga, bėgusi į užsienį dėl politinių priežasčių, turėjo labai stiprų tapatybės ir patriotizmo jausmą.
Ankstesnės emigrantų bangos užsienio šalyse pristatė lietuviškų bažnyčių, įkūrė mokyklų, bendruomenės namų. Prisiminkime ir knygų leidybą – Algimanto Mackaus knygų leidimo fondą, lietuvišką išeivijos spaudą... Pavyzdžiui, ankstesnioji Anglijos lietuvių bendruomenė turėjo pasistačiusi didelius ir puikius bendruomenės pastatus Londono centre, kurie dabar, rodos, parduodami.
Daug stengtasi dėl lietuvių kalbos. Vienas žinomas kultūros veikėjas emigrantas juokaudamas pasakojo, kad mama, kai jis nenorėjo kalbėti lietuviškai, klupdydavo jį ant žirnių ir liepdavo sukalbėti šimtą „Sveika, Marija“ lietuviškai.
Dabartinė emigracijos banga, mano supratimu, labai sluoksniuota. Amerikoje lituanistikos puoselėjimas turi gilias ir stiprias tradicijas, kurios įtraukia ir naujuosius emigrantus. Dalis žmonių, gyvenančių Europos šalyse, nori išsaugoti lietuvybę, lietuviškumą, leidžia vaikus į lietuviškas mokyklėles. Tokie žmonės jaučia poreikį telktis, būti kartu. Dažnai telkimosi vieta, kaip ir prieš šimtą metų, būna bažnyčia. Smagu, kad žmonės ten renkasi iš labai įvairių socialinių sluoksnių.
Tačiau yra ir kita emigrantų banga, atsisakanti lietuviškumo. Mes kartais svarstome – galbūt jie yra įskaudinti, dėl to ir atstumia lietuvybę. Jie kalba lietuviškai, tačiau nesistengia, kad vaikai mokytųsi kalbos. Gali būti, jog atsisakydami tapatybės, jie malšina nostalgiją ir išsiskyrimo su gimtaisiais namais skausmą.
Didelė dalis emigrantų dar stovi kryžkelėje ir nežino, kuo jiems būti: ar, tarkim, norvegais, ar lietuviais...
Kokių grėsmių kyla lituanistikai, kaip telkiančiam veiksniui?
Apie grėsmes dabar kalbama labai daug, tačiau kai kas šios retorikos nemėgsta. Neva modernu yra sakyti, kad grėsmių lituanistikai nėra, vyksta natūralūs procesai, keičiantys mūsų supratimą apie savastį, vertybes, kalbą, kultūrą, istoriją. Juos esą reikia ir priimti.
Man atrodo, kad pati didžiausia grėsmė lietuvių kalbai, istorinei atminčiai, kultūrai esame mes patys. Ir ne dėl globalizacijos, provincialiai suprantamo modernumo, kitų išorinių aplinkybių, visuomenė, jaunimas nebesuvokia kalbos, istorijos, nacionalinės kultūros, kaip pamatinių vertybių. Mano supratimu, priežastys yra kitos.Ignoruojamos socialinės negerovės, neteisingumo jausmas, nepagarbos žmogui pojūtis, kartais dominuojantys mūsų visuomenėje, užteršia vertybių sistemą. Kai užsiteršiame įvairiomis nuoskaudomis, abejonėmis demokratija, valdžia, valstybe, kyla didžiausia grėsmė mūsų lietuviškumui, be kurio lituanistika būtų tolygi išnykstančios Polinezijos tautelės antropologiniams tyrimams.
Koks politikos vaidmuo palaikant lituanistiką, o per ją – ir tapatybę?
Labai didelis. Humanitariniai mokslai, kaip ir visi kiti mokslai, turi būti atsieti nuo politikos. Vis dėlto valstybės prioritetai ir jos požiūris į savo mokslininkus, į švietimą, piliečius labai susijęs su lituanistikos plėtra. Politinė valia stiprinti lituanistiką, tiesiogiai siejasi su valdžios noru bendradarbiauti puoselėjant kalbą, tiriant kultūrą, skleidžiant ir atnaujinant istorijos žinias. Ir atvirkščiai.
Humanitarai yra tie žmonės, kurie gali duoti labai daug naudos visuomenės raidai ir švietimui ir, be jokios abejonės, valstybės vertybių sistemai.
Kas šiuo metu vyksta Lietuvoje? Ar, Jūsų nuomone, priimami sprendimai palankūs siekiant išsaugoti lietuvybę?
Yra svarbių sisteminių pokyčių. Svarbus įvykęs kokybinis pokytis – pakitusi lituanistikos samprata, kuria remiuosi ir šiame pokalbyje. Lituanistika jau nebelaikoma vien kalbos ir literatūros mokslu. Į jos sampratą įtraukti Lietuvos istorijos, kultūros, politinės minties tyrimai ir jų sklaida. Su nauja lituanistikos samprata susiję ir gretinamieji tyrimai, kurie leidžia generuoti Vidurio Rytų Europai ir Baltijos regionui svarbias kultūrines bei politines idėjas.
Man labai patinka, kad vis artimiau bendrauja mokytojai bei mokslininkai humanitarai. Mano manymu, svarbus žingsnis į priekį buvo naujoji lietuvių literatūros programa mokykloms. Į ją įtraukta kitakalbė Lietuvos literatūra. Tai stiprina mūsų lietuviškąją tapatybę. Moksleiviai, skaitydami Lietuvos literatūrą, kurioje atskeidžiamos kitokios idėjos (respublikos, laisvės, valstybingumo), nei dominuojančios mūsų valstietiškoje lietuviškoje literatūroje, gali sujungti skirtingas istorines patirtis, kurios buvo išgyventos čia, Lietuvoje, ir taip plėsti savo akiratį, požiūrį į daugelį mus supančių dalykų dabartyje.
Yra gerų idėjų, kurios dar nėra įgyvendintos, tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad jos bus realizuotos. Tarkime, yra parengtas Baltų akademijos projektas. Tai turėtų būti institucija, stiprinanti baltistikos/lituanistikos tyrimus pasaulyje, telkianti mūsų bendraminčius, patriotus iš viso pasaulio, mokslininkus, studentus, bendruomenes ir skleidžianti žinias apie lietuvių (ir latvių) kalbą, istoriją, kultūrą.
Lietuvoje veikia Lituanistikos plėtros komisija, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija Seime, mokslo tyrimo institutai, Lituanistikos bei Istorijos katedros universitetuose, Lietuvių kalbos komisija. Koks ryšys tarp šių institucijų? Kiekviena iš šių institucijų juda ta pačia linkme, tačiau ar susikalba tarpusavyje, ar bendradarbiauja?
Mūsų – ir istorikų, ir literatų, ir menotyrininkų, ir kultūros tyrėjų, ir universitetų dėstytojų, ir institutų mokslininkų – tikslai yra bendri. Ar mes pasidaliname tyrimų laukus, funkcijas? Tikrai taip.
Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos institutas atlieka tris svarbiausias funkcijas. Viena jų – moksliniai tyrimai: mes dirbame įvairius fundamentinius darbus, kur reikia didelių mokslinių kolektyvų. Pavyzdžiui, rašomas etimologinis „Lietuvos vietovardžių žodynas“. Kita instituto funkcija – kaupti išteklius. Institute yra svarbiausias lietuvių kalbos archyvas, kuriame saugomi, kaupiami ir skleidžiami įvairūs lietuvių kalbos ištekliai: tarmių įrašai, leksikos duomenų bazės, vietovardžių, asmenvardžių kartotekos ir pan. Trečia funkcija – skleisti žinias apie lietuvių kalbą ir kalbotyrą visuomenėje, būti kalbos vartojimo ekspertais. Universitetų svarbiausias tikslas ir uždavinys – studijų programos ir studentų ugdymas. Be jokios abejonės, tai neįmanoma be mokslinio darbo. Tačiau institute moderniais metodais puoselėjamos labiau tradicinės lituanistikos kryptys, universitetuose, nuolat atnaujinant studijų programas pagal studentų rinkos poreikius, greičiau atsiranda naujų tyrimo krypčių.
Jei kalbame apie komisijas, manau, kad kuo daugiau komisijų, skirtų lituanistikai, tuo geriau. Ypač tada, jei jos aiškiai pasidalija funkcijas. Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija siekia įprasminti svarbias datas, paminėti svarbiausius lituanistinius įvykius, ieško būdų ir lėšų tvarkyti Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbias vietas. Jos darbe dalyvauja seimo nariai, mokslininkai, bibliotekininkai, muziejininkai, kiti kultūros žmonės bei ministerijų atstovai.
Lituanistikos plėtros komisija rūpinasi lituanistikos strategija valstybėje, įvertina programas, gaires, teisinius dokumentus, skirtus lituanistikai, inicijavo Baltų akademijos projektą. Joje dirba visų lituanistikos sričių mokslininkai, mokytojų asociacijų atstovai, pirmininkauja Ministras Pirminkas, vicepirmininkai yra švietimo ir mokslo bei kultūros ministrai. Šiai komisijai rūpi, kaip lituanistika turi plėtotis, kad ir valstybė, ir visuomenė, ir mokslas gautų maksimalios naudos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija prižiūri valstybinės lietuvių kalbos vartojimą visuomenėje, jos santykius su kitomis kalbos atmainomis, rūpinasi tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimu, lietuviška terminija...
Taigi kiekviena šių institucijų veikia vis kitaip, turi vis kitas funkcijas. Beje, pirmosios dvi komisijos dirba visuomeniniais pagrindais.
Šiemet – Maironio metai, vyksta poeto kūrybos skaitymai, renginiai keliauja po mokyklas, paminima per valstybines šventes. Vieni tikina, kad tai – viena iš lituanistikos idėjos viešinimo formų, kiti sako, jog tai neatitinka laiko dvasios. Kurią pusę Jūs palaikytumėte ir kodėl?
Taip, tai galima laikyti lituanistikos populiarinimu. Labai gerai, kad proginiai metai būna. Tikriausiai po tiek daug skaitymų tikrai atsiras žmonių, kurie vėl išsitrauks Maironio tomelius iš savo bibliotekų ar internete ieškos Maironio kūrybos.
Kai turinys pateikiamas tradiciškai, jis gali būti įdomus žmogui, vertinančiam tradiciją. Jaunimas kartais jį gali praleisti ir pro akis, ir pro ausis. Tradicinių renginių reikia. Pati Lietuvių literatūros ir tautosakos kiemelyje su dideliu malonumu skaičiau „Jūratę ir Kastytį“. Tačiau reikia galvoti ir apie naujus sklaidos būdus, inovacijas, moderniausias formas. Ir nesvarbu, ar čia kalbame apie proginius renginius, ar apie svarbios informacijos pateikimą. Pasakysiu netikėtą idėją – norėdami stiprinti lituanistikos sklaidą, lituanistiką kaip pamatinę vertybę Lietuvoje, turėtume pirmiausia investuoti į šiuolaikinių, naujai mąstančių kultūros ir mokslo vadybininkų studijas.
Neseniai internete atradau, kad viena dizainerių kompanija sukūrė žaidimą „Lietutis“, kuris lavina mūsų rankas ir pratina dirbti su lietuviška klaviatūra. Šis žaidimas – vienas kitokio tradicijos pateikimo pavyzdžių.
Dar vienas dalykas, iš kurio galėtų atsirasti naujų lituanistikos sklaidos idėjų ir formų, yra jaunųjų mokslininkų bendradarbiavimas. Neseniai grįžau iš stovyklos Nidoje „Užuovėjos: apie kalbą ir kitas baimes“, į kurią pakvietė Lietuvių kalbos instituto jaunieji tyrėjai. Stovykloje susirinko jauni humanitarai – filosofai, literatūrologai, istorikai, semiotikai, kalbininkai. Tarp jų užsimezgė puikus dialogas. Jie pristatė savo tyrimus ir paaiškėjo, jog jiems rūpi labai daug panašių dalykų, jie mąsto ir mato panašiai. Jaunimas turi kurti savąją lituanistų bendruomenę, kurioje tikrai gims daug naujų įdomių sklaidos formų.
Koks mokslo ryšys su visuomene? Ar tai, ką darote jūs, yra svarbu žmonėms, ar gali jiems padėti pažinti, suprasti, įvertinti?
Mokslo ir visuomenės ryšys labai svarbus, reikia, kad visuomenė ir sužinotų apie mokslininkų darbo rezultatus, ir jais galėtų naudotis.Visame pasaulyje šiuo metu tuo smarkiai rūpinasi ne tik humanitarai, bet ir tiksliųjų mokslų atstovai.
Mes stengiamės pristatyti savo darbus: institute įkūrėme unikalų padalinį – Kalbos muziejų, kuriame kasdien apsilanko moksleiviai ir visi kiti, norintys paliesti kalbą rankomis. Leidžiame knygų seriją „Lietuvių kalbos tarmės mokyklai“, kuria gali naudotis mokytojai... Tačiau žinome, to dar nepakanka ir visuomenės švietimo trūksta, nes apie kalbos mokslą vis dar susidaroma labai vienašališka ir kategoriška nuomonė. Visuomenė vis dar įsivaizduoja, kad kalbininkai tik normina kalbą, tik žiūri, kaip, kas ir ką blogai sukirčiavo.
Kita vertus, ne taip paprasta populiariai pateikti tyrimų rezultatus. Be to, kartais susiduriame ir su mokslininkų mąstymo inertiškumu, savivokos dalykais. Kartais manoma, jog mokslo populiarinimas – tai nerimta, kad to nereikia, ir parašo mokslinį straipsnį dešimčiai žmonių, o kad visuomenė apie jų tyrimus nesužinos, visai nesvarbu.
Šiuo metu labai daug mokslo sferų yra glaudžiai susietos su skaitmeninimu, su virtualia erdve. Kaip lituanistika prigyja naujoje, kompiuterinėje ir virtualioje erdvėje? Kokie Lietuvoje vykstantys projektai yra svarbūs ir kodėl?
Kalbant apie skaitmenines technologijas, Lietuva vis dar atsilieka, nes tam, kad kompiuteris būtų tikras mūsų partneris tiriant kalbą, bendraujant su juo gyva kalba, skleidžiant informaciją apie kalbą, reikia labai daug skaitmeninių išteklių ir įrankių, kurie lietuvių kalbai dar nėra sukurti.
Mums atrodė, kad esame padarę nemažai: turime VDU nacionalinį tekstyną, LKI kompiuterinį žodyną internete, skaitmeninį tarmių archyvą, senųjų raštų duomenų bazę, VU mokslo kalbos tekstyną... Tačiau neturime šiuolaikinėms kalbos technologijoms reikalingų išteklių – semantinių ryšių tinklo, semantinių ontologijų, sintaksinių ryšių duomenų bazės, įvairių lietuvių kalbos klaidų bazių...
Taigi yra labai daug darbų, kuriuos reikia daryti skubiai, nes atsiliekame. Labai praverčia kitų šalių patirtis. Kartu su 33 šalimis, Lietuva dalyvauja skaitmeninių išteklių aljanse Meta-Net. Lietuvių kalbos institutas vykdo po Meta-Net „skėčiu“ esantį projektą Meta-Nord, kuriame dalyvauja aštuonios Skandinavijos ir Baltijos šalys. Projekto esmė – sutelkti įvairių kalbų išteklius vienoje bendroje sistemoje, aprašyti juos vienodais metaduomenimis, suvienodinti jų skaitmeninius formatus. Išteklių infrastruktūra turėtų būti panaudojama kurti įvairias skaitmenines technologijas, pavyzdžiui, mašininį vertimą, įvairias paieškas, teksto generavimą ir t. t. Meta-Net turėtų sutelkti ir Europos kalbų technologus, kitus mokslininkus, politikus, socialinius partnerius, verslą.
Meta-Net projekto metu atlikta analizė parodė, kad lietuvių kalbos technologijų lygis yra vienas prasčiausių. Tiesa, panaši ir latvių padėtis, tačiau tai neguodžia. Mes turime padaryti labai daug, o tam pirmiausia reikia žmonių, specialistų, kompetencijos. O jei nesugebėsime aprėpti visko lietuviškai, gausime angliškus įrankius, kurie po truputį suformuos mums kitokią – nelietuvišką, beveidę ir bedvasę (jokią) – tapatybę. Ar pavyktų išdidžiai pasakyti – aš esu joks? Taigi viskas priklauso nuo mūsų apsisprendimo.
Kristina Urbaitytė