Pirmadienį užbaigiant Vyskupų Sinodo popietinę generalinę kongregaciją jo dalyviai žiūrėjo Vatikano televizijos centro sukurtą dokumentinį filmą „Europos varpai“. Jame įvairios žinomos asmenybės, pradedant popiežiumi Benediktu XVI, kalba apie tikėjimą Europoje, apie pačios Europos požiūrį į tikėjimą ir konkrečiai į krikščionybės tikėjimo mokymą bei etiką. Siūlome Vatikano radijo parengtą publikaciją.
Jūs savo enciklikose pateikiate svarų antropologinį požiūrį, kalbate apie žmogų, kuriame gyvena Dievo meilė, apie žmogų, kurio racionalume telpa ir tikėjimo patirtis. Apie tokį žmogų, kurio visuomeninis veikimas remiasi su tikėjimu priimama ir dovanojama dinamiška artimo meile. Ir kaip tik šitokiame antropologiniame horizonte, kuriame Evangelijos žinia iškelia visus žmogaus asmens vertus elementus, nuvalydama dulkes, kurios dengia tikrą, pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto žmogaus veidą, Jūs daug kartų esate pabrėžęs, kad šitoks žmogaus veido, Evangelijos vertybių, giliųjų Europos šaknų atradimas suteikia labai daug vilties Europai ir ne tik jai... Galėtumėte paaiškinta kuo remiasi ta viltis?
Pirmoji vilties priežastis glūdi tame, kad Dievo troškimas, Dievo ieškojimas, yra giliai įspaustas žmogaus sieloje ir jis negali išnykti. Žinoma, tam tikram laikui galima užmiršti Dievą; galima rūpintis kitais dalykais, bet Dievas niekada neišnyksta. Šią tiesą labai paprastai aiškina šv. Augustinas, pasak kurio, mes, žmonės, tol esame neramūs, kol nesurandame Dievo. Šito nerimo yra ir šiandien. Ir jis leidžia tikėtis, kad vis iš naujo, ir šiandien, žmogus leisis į kelionę pas Dievą.
Antroji mano vilties priežastis yra ta, kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra tiesa ir kad tikėjimas, paprasčiausiai, yra tikras. O tiesa nesensta. Taip pat ir ją galima laikinai užmiršti, galima ją atidėti, susiradus kitų dalykų, tačiau pati tiesa, kaip tokia, niekur nedingsta.
Ideologijų trukmė ribota. Nors jos ir atrodo tvirtos bei patrauklios, tačiau per tam tikrą laiką susidėvi, nusilpsta, nes joms stinga giliosios tiesos. Jose yra tik tiesos dalelės, kurios galiausiai išsieikvoja. Tuo tarpu Evangelija yra tikra, nes ji niekados neišsisemia. Visais istorijos laikais atsiskleidžia naujos dimensijos, Evangelija apsireiškia visu naujumu, atsiliepdama į žmogaus širdies ir proto klausimus, padeda susigaudyti tiesoje ir su ja gyventi. Dėl šios priežasties esu įsitikinęs, kad ateis krikščionybės pavasaris.
Trečioji, empirinė priežastis glūdi tame, kad šito nerimo kupinas šiandienis jaunimas. Jaunimas daug ko yra matęs – ir ideologijų siūlymų, ir konsumizmo – tačiau ten jie mato tuštumą, to jiems negana. Žmogus sukurtas begalybei. Viskas, kas ribota, jo netenkina. Dėl to ir matome kaip, visų pirma, jaunojoje kartoje atbunda šitas nerimas ir kaip jaunimas leidžiasi į kelionę, daug kas iš naujo atranda krikščionybės grožį, ne atpigintą ir sumažintą krikščionybę, bet visą jos radikalumą ir gilumą.
Tad man atrodo, jog antropologija, kaip tokia, mums sako, kad bus vis daugiau krikščionybės pabudimų, ir faktai tai patvirtina. Vienu žodžiu, krikščionybė turi tvirtą pagrindą. Tiesa visada turi ateitį.
Jūs daug kartų esate sakęs, kad Europa darė ir tebedaro labai didelę kultūrinę įtaiką visai žmonijai ir dėl to ji negali nejausti ir didžiulės atsakomybės ne tik už savo, bet ir visos žmonijos ateitį. Ar įmanoma, žvelgiant į ateitį, apibrėžti katalikų ir kitoms ortodoksų bei protestantų Bažnyčioms priklausančių krikščionių regimos atsakomybės kontūrus Europoje, nuo Atlanto iki Uralo? Kaip krikščionys, gyvendami pagal Evangelijos vertybes ir tikėdami jomis, gali prisidėti prie Kristui ištikimesnės, svetingesnės, solidaresnės Europos kūrimo, ne tik saugodami savąjį kultūrinį ir dvasinį palikimą, bet taip pat stengdamiesi naujais būdais atsiliepti į didžiuosius iššūkius, metamus dabartinei postmoderniai ir multikultūrinei epochai?
Tai labai svarbus klausimas. Akivaizdu, kad ir šiandien pasaulyje Europos ekonominė, kultūrinė ir intelektinė įtaka labai didelė. Jai tenka ir tokia pat didelė atsakomybė. Tačiau Europa, kaip sakyta, turi atrasti savo tikrąją tapatybę, kad galėtų atsakingai kalbėti ir veikti.
Aš manau, kad šiandien problema yra ne nacionaliniai skirtumai. Šiandien, ačiū Dievui, turime ne susiskaldymą, bet skirtingumą. Tautos išlieka su savo kultūrų, žmonių, temperamentų įvairove, kuri yra turtas ir iš jo kuriama didžioji kultūrų simfonija. Iš esmės tai – visiems bendra kultūra.
Europos sunkumų siekiant surasti bendrą tapatybę priežastys glūdi tame, kad šiandien turime tarsi dvi sielas. Viena siela – tai abstraktus, antiistorinis mąstymas, norintis viskam viešpatauti ir save laikantis svarbesniu už visas kultūras. Protas nori nutraukti ryšius su visomis tradicijomis ir kultūrinėmis vertybėmis, siekdamas abstraktaus racionalumo. Pirmasis Strasbūro teismo sprendimas „kryžių byloje“ buvo šitokio abstraktaus, nuo visų tradicijų ir netgi nuo istorijos atsiribojusio protavimo pavyzdys. Bet juk šitaip neįmanoma gyventi. Nes juk ir „grynąjį protą“ sąlygoja konkreti istorinė situacija ir šitaip jis gali egzistuoti.
Antrąją sielą būtų galima pavadinti krikščioniška dvasia. Ji atvira viskam, kas protinga. Ir nors tai ji paskatino kritinio proto drąsą ir laisvę, ji lieka ištikima toms šaknims, kurios davė pradžią šiai Europai, sukurtai vadovaujantis didžiosiomis vertybėmis ir krikščioniška tikėjimo vizija.
Kaip sakyta, ši dvasia turi atsiskleisti, visų pirma, ekumeniniame katalikų Bažnyčios dialoge su ortodoksais, protestantais, ir šios Bažnyčios turi vienodai ją išreikšti.
Ji taip pat turi susitikti su anuo abstrakčiuoju protu, tai yra, priimti laisvą proto kritiką viskam, ką galima nuveikti ir kas nuveikta. Tačiau jo taikymas, jo konkretizavimasis privalo remtis pagrindu, derančiu su tomis didžiosiomis vertybėmis, kurias mums davė krikščionybė. Tik tokia sintezė laiduos Europos svarbą tarpkultūriniame šiandienos ir rytojaus žmonijos dialoge, nes protas, emancipuotas nuo visų kultūrų, negali dalyvauti pastarųjų dialoge. Tik istorinę ir moralinę tapatybę turintis protas gali kalbėtis su kitais, siekti tokio interkultūriškumo, kuriame galėtų visi dalyvauti ir jame rasti pamatinių vertybių vienovę, atveriančią kelius į ateitį, į naują humanizmą, kuris ir turi būti mūsų tikslas.
Mes manome, kad šitoks humanizmas išauga iš idėjos, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
