Artėjant vidudieniui, Kopgalyje pagaliau prasišvietė saulė, tad nutariau praeiti savo mėgiamą maršrutą iki pietinio molo ir atgal, pakeliui dairydamasis į labai negausiai migruojančius paukščius ir per žiūronus retkarčiais apžvelgdamas jūrą. Deja, nei jūroje nei danguje sparnuočių nebuvo daug, todėl nusprendžiau „pašaudyti“ iš savo foto „patrankos“ į retai praskrendančius paukštvanagius. Įsitaisęs pačiame kopų gale ant kopagūbrio laukiau praskrendančių plėšrūnų, kartu stebėdamas, kas krebžda aplinkui krūmynuose. Pūtė nestiprus vakaris, todėl reti ilgauodegių bei kitų zylių būreliai traukė ne į pietus, bet atvirkščiai – skrido per marias šiaurės link, trumpam stabteldami paskutiniame Kopgalio krūmyne. Staiga, pačiame krūmo pakraštyje, prie pat žemės, pamačiau šmėkštelint nedidelį šviesų paukštį, kuris dingo tankmėje. Nors akimirka buvo labai trumpa, bet pakankamai ilga, kad spėtų mane suintriguoti.
 |
| Palšoji medšarkė (Lanius isabellinus). Sauliaus Karaliaus nuotrauka. |
Kiek palaukus, paukštis vėl šmėstelėjo tankmėje ir kyštelėjo pro lapus galvą, kurią iškart užfiksavo skrendančiams paukščiams paruošta greitašaudė kadrų serija. Nors slapukas bemat dingo, tačiau Canon'o ekranėlyje jau mačiau, kad tai medšarkė. Labai vėlyva medšarkė! Ir dar šviesia galva! Vos numaldydamas troškimą lįsti į krūmus ieškoti pradingėlės, nusprendžiau pasinaudoti jau patikrinta praktika ir nejudėti iš vietos. Patirtis pasiteisino, nes jau po kokių penkių minučių vėl pamačiau medšarkę tankmėje. Po sėkmingų „šūvių“ kadre pamačiau tik sparnų galiukus ir uodegą, kuri buvo gana ryškiai ruda. Jau neabejojau, kad ką tik nufotografavau blyškiąją medšarkę (Lanius isabellinus).
Ši pietietė iš centrinės Azijos jau keletą kartų buvo suteikusi džiaugsmo Latvijos ir Estijos paukščių stebėtojams, tačiau Lietuvoje iki šiol dar nebuvo stebėta. Šių kadrų jau būtų pakakę įtikinti priekabius LOFK narius, kad Lietuvoje rasta nauja medšarkių rūšis, tačiau norėjosi kadrų, kuriuose atsiskleistų visas paukščio grožis. Pusiau pasislėpus teko laukti dar apie 40 minučių. Viltis jau buvo pradėjusi mane apleisti, kai staiga ant išsikišusios sausos šakos, atskridusi visai iš kitos pusės nei tikėjausi, nusileido ta pati medšarkė. Pro debesis prasišviečiančios saulės spinduliuose paukštis demonstravo visu grožiu, tad beliko be perstojo spausti fotoaparato mygtuką ir fiksuoti besikeičiančias retojo sparnuočio pozas. Retkarčiais medšarkė pakildavo į orą ar puldavo į tankmę, kad pasigautų pavienį vabzdį, tačiau vėl pasirodydavo jau ant kitos šakos. Vienu metu retoji viešnia priskrido taip arti, kad Canon‘o vamzdis jau nebefokusavo. Neilgai trukus, medšarkė vėl pasigavo stamboką vabzdį, nusileido į tankmę ir daugiau nebepasirodė. Pasigrožėti pietiete medšarke galite apsilankę www.birdpix.lt puslapyje.
Saulius Karalius
Lietuvos ornitologų draugijos informacija