 |
| Vyčio Snarskio iliustr. |
2012 m. skirti Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Apie šią progą mums primena gelsvi reklaminiai stendai, iš kurių žvelgia klasiko veidas ar tamsoje šviečiančios poezijos eilutės, nugirstame ir apie šen bei ten sumirgančius jubiliejinius renginius. Kultūrinėje spaudoje vis pasirodo viltingų pasisakymų, priminimų, kad šio poeto pamiršti nederėtų, juk šie metai reikšmingi ne tik jam, bet ir mums.
Tačiau Maironis vargu ar šiandien jaustųsi drąsiai, nes poezija jau gerokai nutolo nuo stadionų ir vis rečiau atlieka žmogaus globėjos funkciją. O apie rašymą prabylama tik kaip apie intriguojančią saviraišką. Tarytum tų XX a. pradžią menančių grubių polemikų tarp rašytojų net nebūtų buvę. Kitokie tie šiandienos poetai: subtiliau, bet ne mažiau atvirai deklaruojantys savo požiūrį į kūrybą. Ir nors sudėtingas laikmetis, kuomet rašymas išreiškė dvasinę laisvę ir buvo suvoktas kaip reikšminga veikla, jau praėjo, dar ir šiandien poetai ne visada lieka nuošalyje – bando, stengiasi spaudoje pasirodyti ir apdainuoti visuomenei aktualius klausimus.
Poetai šiandien savitai atskleidžia santykį su literatūros tradicija, galbūt netgi pergalvoja savo santykį su ja. Todėl įdomu, ar jie prisimena Maironį, ar mini jį spaudoje? Kokį jį atranda? Šiuo atveju atradimą suprantu ne vien kaip bendriausią reikšmę „ką nors nauja rasti“, bet kaip kasdieniškesnį veiksmą tarsi jau „pametus užeiti, užtikti“ (DLKŽ). Todėl skaitydama pastarojo dešimtmečio „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“ ir „Šiaurės Atėnus“ tartum lipu ant kulnų tiems, prisimenantiems, minintiems Maironį ir nė nenujaučiantiems, kad pastarąja atrasti reikšme, ko gero, jie jau ir veikia. Šiandien aktuali literatūrinė spauda paranki tokiam žvilgsniui: dėmesys rodomas ne tik konkrečiu metu populiariems autoriams, tad leidžia atskleisti skirtingos kūrybinės brandos poetų požiūrį, o apsistojus ties 2000-2011 m. laikotarpiu, galbūt galima aplenkti nuomones ir pasisakymus, išprovokuotus su klasiko jubiliejumi susijusių progų.
literatūrinė spauda nepadeda naujai formuoti visuomenės požiūrio į Maironį, bet nustato numanomą, ganėtinai siaurą lūkesčių horizontą
Pirmiausia, įdomu pažiūrėti, kiek dėmesio skiriama pačiai Maironio poezijai ir kokią ją spaudoje visuomenei atskleidžia literatūrinės spaudos redakcijos (jose dažniausiai ir bendradarbiauja poetai). Nuo 2000 iki 2011 m. savaitraščiuose pastebėti tik du Maironio eilėraščiai: „Nepriklausomybę atgavus“ (LM, Nr. 7, 2005) publikuotas vasario 16-osios proga, o ekonominės krizės metu pasirodė „Nuolat verkšlenantiems politikams“ (LM, Nr. 5, 2009). Abu tekstai, publikuoti „Literatūroje ir mene“, perteikia džiaugsmą laisva šalimi ir skatina lietuvius, skeptiškai žvelgiančius į valstybės ateitį, mąstyti kitaip. Maironio poezija vis dar yra sociali, atliepianti šiandienai artimas realijas, tačiau atrodo, kad jos aktualumas skaitytojui priklauso nuo to, kokiu momentu bus publikuotas Maironio žodis. Be to, spaudoje išryškinami ne europinio lygio, įstabiausi, estetinį pojūtį žadinantys eilėraščiai, tokie kaip „Uosis ir žmogus“ ar „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“. Tai kelia įspūdį, kad literatūrinė spauda nepadeda naujai formuoti visuomenės požiūrio į Maironį, bet nustato numanomą, ganėtinai siaurą lūkesčių horizontą: klasikas išlieka moralizuojantis, optimistiškai mus nuteikinėjantis visuomenininkas, o tik paskui poetas.
Pastarojo dešimtmečio literatūrinėje spaudoje poetų pasisakymų, kuriuose jie atskleistų savo kaip kūrėjų santykį su Maironiu, nėra daug – iš viso nesiekia dvidešimties. Todėl kiekvienas pasisakymas yra svarbus. Visų pirma, tai keleto kūrėjų prisipažinimai, kad Maironis yra jų įkvėpėjas, tarsi kūrybos pradžios atskaitos taškas ar savotiškas „pedagoginis atradimas“. Toks požiūris būdingas vyresnės kartos poetams, pirmąsias knygas išleidusiems sovietmečiu (maždaug 6–8-uoju dešimtmečiais), kurių kūryboje yra savaip plėtotos artimumo savam kraštui ar Lietuvai temos. A. Grybauskas įvardija Maironį vienu iš, jo požiūriu, XX a. didžiųjų rašytojų (N, Nr. 5–6, 2003). P. Panavui (LM, Nr. 25, 2010) ir R. Keturakiui (N, Nr. 15, 2005) poeto eilėraščiai tampa apskritai vienu iš pirmųjų ir įtakingiausių kontaktų su poezija: skatino imituoti maironiškąją intonaciją bei kėlė tikros lietuviškos poezijos (laimei, nedraustos sovietmečiu) skaitymo džiaugsmą. Just. Marcinkevičius Maironį laiko mokytoju, reprezentuojančiu įtaką vadinamajai trisdešimtmečių (A. Maldonis, A. Baltakis) kartai (LM, Nr. 8, 2011). Pasak poeto, jiems – tai galingas lietuviškas žodis, daręs įtaką kurti tautinę poeziją. Šia prasme Maironis laikomas didesniu už daugelį garsiausių pasaulio poetų. Taigi Maironio eilėraščiai poetams tampa impulsu atrasti ir kurti, o jo kūrybos samprata bei nešama žinia yra paveiki. Tačiau toks žvilgsnis į mus ataidi tarsi iš praeities, atrodo kaip emblema pačiam kūrėjui „užsikonservavusiam“ tautai ir jai prabylančio žmogaus vertybinėms idėjoms. Ir nors jas puoselėti būtina, vargu ar aktualiai prabylama jaunajai kartai ir padedama naujai atrasti Maironio kūrybos veidą, greičiau, padedama jį, numanomą, įtvirtinti.
Tarp vyresnės kartos poetų pasisakymų apie Maironį savitai įsiterpia S. Gedos požiūris. Bene du dešimtmečius „Šiaurės Atėnuose“ spausdintuose jo dienoraščiuose poeto pozicija įvairuoja. Įrašuose akivaizdžiai galima jausti Maironio kūrybos įtaką, atrodo, kad tebejaučiama jos pasąmoninė jėga. Matyti, kad S. Geda suvokia Maironio kūrybos ir asmenybės reikšmę, bet spaudoje niekur poeto neįvardija kaip lietuviui reikalingo kasdien, nesuvokia jo ir kaip tradicijos ženklo, siejamo tik su tautiškumu (o tai galima nujausti P. Panavo ar Just. Marcinkevičiaus žodžiuose). Kitaip nei aukščiau minėti autoriai, S. Geda Maironį ima vertinti ir kritiškai, viename interviu išvadindamas jo kūrybą secesine poezija (ŠA, Nr. 4, 2003). Tačiau jaunam žmogui pritariamai šypsotis šioje vietoje nederėtų: S. Gedos dienoraščių įrašuose išryškėjantis požiūris artimas A. Maceinos minčiai, kad dažnai patriotine laikomoje poezijoje svarbu ideologinis turinys, bet ne pati poezija, jos individualus (o kartu ir bendražmogiškas) pergyvenimas. O juk galėtų būti kitaip. S. Gedos manymu, „Pavasario balsų“ eilėraščiai mus pasiekia iš tų gilesniųjų gelmių, kurios tiek parašymo laiku, tiek šiandien ne visiems yra suvokiamos, patiriamos (ŠA, Nr. 44, 2010). Tad šiandien nudėvėtą patriotiškumo sąvoką poezijoje reikėtų suvokti ne vien kaip paviršutiniškus šūkius. Tai ir padėtų atrasti kitokį Maironį.
Pagal kūrybinę brandą jaunesnis kūrėjas Maironį priima kitaip nei gyvasis klasikas, noriai atsakinėjantis ir svarstantis įkvėpimo, tautai esmingus ar poeto statuso visuomenėje klausimus.
Neabejotina, kad jaunesniosios kartos poetai (t. y. tie, kurie debiutavo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo) yra skaitę klasiko eiles, bet tik nedaugelis atskleidžia tai spaudoje . Net ir prabylantys, atrodo, kad šiek tiek numoja ranka, teigdami, esą jokios įtakos jis nepadarė, tarsi atliepdami, kad jau priklauso kitokiai kartai (pavyzdžiui, vėlai debiutavęs V. Rudžianskas ir A. Ruseckaitė (N, Nr. 17, 2006)). Pagal kūrybinę brandą jaunesnis kūrėjas Maironį priima kitaip nei gyvasis klasikas, noriai atsakinėjantis ir svarstantis įkvėpimo, tautai esmingus ar poeto statuso visuomenėje klausimus. Ir tai yra pakankamai suprantama. Šiandien poezija dažnai rašoma tiesiog dėl „meno menui“ (apskritai tokią estetinę funkciją kaip tikslą spaudoje yra minėję G. Grajauskas, A. Marčėnas, K. Navakas) – veikti tautinę sąmonę ne kiekvienam atrodo aktualu. Galbūt dėl to ir kalbėti apie Maironį jaunesniosios kartos poetams be progos neatrodo prasminga. Nestebina ir tai, kad jaunesniųjų deklaruojamas požiūris į Maironio poeziją susijęs su polinkiu laikyti ją įsisenėjusia tradicija. Pavyzdžiui, taip suvokiamo klasiko ir šiuolaikinės poetikos sankirta atsispindi B. Januševičiaus „Literatūroje ir mene“ publikuotame pranešime, kuriame jis poetą pavadina stambiu lietuvių poezijos pamato akmeniu, užgožusiu dėmesio vertesnes asmenybes (M. Mažvydą, K. Donelaitį, A. Baranauską), ir mėginantiems eiliuoti pataria „nužudyti savo vidinį maironį, skelbiantį nusenusias, klaidingas poetines vertybes ir kviečiantį į grafomanijos karnavalą“ (LM, Nr. 40, 2011). Toks drąsus siūlymas verčia peržengti tai, kas jau atrodo nebepajudinama: neretai mokyklose būtent per klasiką perduodama priešinga samprata – tikroji poezija visų pirma ir yra Maironio bei jo amžininkų kūryba.
Vis dėlto tokia provokuojanti nuostata, skatinanti „atsisakyti“ maironiškos poetikos, nelaikytina bendrąja jaunesniosios kartos kūrėjų pozicija, nes viena nuomonė negali reprezentuoti visų. Ji tik parodo, kad visuomenėje (ir rašančiųjų) esama abejonių. Nelaikyčiau tokio požiūrio ir atrandančiu, greičiau tik linkstančiu į mano pradžioje minėtą atrasti reikšmę, nes pradinė pozicija yra pamesti, o antroji – aptikti. Be to, „Nemune“ R. Stankevičius pašnabžda, kad „jei neatsirastų, kas pasako, kad Maironis nėra gerai, ir neparodytų savo talento tvarinių kitokiais „drabužiais“, dar ir šiandien poetai bandytų prikelti bent vieną senolį iš kapų milžinų“ (N, Nr. 16, 2005). Šiame pasisakyme atsispindi tai, kad minėdamas vienintelį Maironį, R. Stankevičius, jį palieka tik to, kas sena, pavyzdžiu, kurį praturtinant literatūrą galima praaugti. Taip išryškėja gana aktualus, jau S. Gedos pastebėtas aspektas – Maironis daugelio yra suvokiamas chrestomatiškai: tartum rankose turėtume tik vienintelį raktą, darantį kūrėją stabu, kurį galima griauti. Net jei tai nepadeda poeto išvysti naujame kontekste, palieka jį kūrėjams reikšmingu atspirties tašku. Kad juo pasinaudotum, turi jį pažinti, prie jo ne paviršutiniškai sugrįžti, galbūt atpažinti tai, kas ilgą laiką glūdėjo netoliese.
Galiausiai kaip įvertinti šiandien Maironį supančią tylą? Juk jos iš poetų gerokai daugiau nei apie jį pasakytų žodžių, įtvirtinančių Maironio tautiškai reikšmingą, monumentalų kūrybos veidą, skatinančių permąstyti patį patriotizmo turinį, siūlančių kiek nors nuo poeto nusigręžti ar jį praaugti. Neutralumas, tyla – taip pat yra pozicija. Pavyzdžiui, V. Kukulas ir R. Skučaitė spaudoje nevertina poeto, bet nurodydami, kad Maironis dar nėra pakankamai pagerbtas, skaitytojui palieka erdvės pagalvoti, kodėl taip yra. Net satyrinėse rubrikose, kuriose dažnai prabyla jaunieji, susiduriama su nutylėjimu. Tik neaišku, ar ši pozicija atskleidžia vien pagarbą. Galbūt kai kuriais atvejais ir keblų santykį su tradicija, ryžtingiau apmąstomą svarbiomis progomis. Ko gero, ryškesni atradimai prasidėtų nuo pačių kūrėjų atsinaujinusio požiūrio į klasiką. Juk kol poeto dėmesingai klausomasi ne vien per poeziją, tol jo žodis (ir apie Maironį) leistų kiekvieno iš mūsų santykį pasverti iš naujo ir galbūt dažniau pasiūlytų drąsią galimybę jį surasti pirmąja atradimo reikšme – kaip ką nors naujo, netikėto, šviesaus.
VDU žurnalas „Sesija“, Nr. 4
