Toliau kalbiname žmones, kurie pirmą kartą dalyvavo Seimo rinkimuose kandidato vaidmenyje. Šįsyk pokalbis su Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatu Kėdainių rinkimų apygardoje Kęstučiu Danieliumi Rimkevičiu. Jo pasirodymą sunku vienareikšmiškai įvertinti. Būti trečiams šioje apygardoje, kurioje kandidatavo tuzinas politikų ir iš anksto buvo aiškus favoritas – Darbo partijos kandidatė – tarsi geras rezultatas. Tačiau tiesa ir ta, kad kiekvienas dalyvauja rinkimuose ne tam, jog tik dalyvautų, tačiau norėdamas nugalėti. Kiek apmaudu, jog jaunas, nuoširdus ir labai rimtai į krikščioniškosios demokratijos principus žvelgiantis politikas į Seimą nepateko. Kartu įdomu sužinoti jo įspūdžius, aptarti patirtį, kurią jis įgavo.
Pradėti norėčiau nuo to, kaip apskritai vertinate šiuos rinkimus: pradedant rinkimų kampanija, baigiant balsavimu ir rezultatais. Kas labiausiai Jus asmeniškai nustebino?
Nustebino? Na, nežinau, ar šiandien Lietuvoje dar galima dėl ko nors nustebti... Nors gal... Geraja prasme nustebino tikrai didelė žmonių parama, ypač kalbant apie didžiuosius miestus, valstybę iš krizės vedusiai Vyriausybei. Kita vertus, nemaloniai nustebino, sakyčiau, labai nuliūdino didelės piliečių dalies atsainus požiūris į valstybės valdymą – esą valdyti valstybę – tai tas pats, kas močiutei kepti blynus ar virti barščius. Taigi tų „barščių“ per šiuos rinkimus tiek prisivirėm, kad nežinia, kaip pajėgsim išsrėbti.
Pati rinkimų kampanija atrodė gan isteriška – tiek populizmo burbulų turbūt dar nebuvo pripūsta iki šiolei, o visi žmonės turėjo ištisai žagsėti, nes žodžių „žmogus, žmogus, žmogus...“ turbūt ištarta daugiau nei kitą kartą per visus metus. Tik ar žmogus tapo dėl to svarbesnis?..
O kaip vertinti žinasklaidoje ir visuomenėje kilusią audrą dėl galimo rinkėjų papirkinėjimo... Lieka prisiminti rinkimų stebėtojų kokioje nors Rusijoje ar Baltarusijoje sparnuotą posakį: stebėjome ir stebėjomės... Ale tikrai stebinantys rinkimai vyko. Perimame broliškų tautų patirtį. Ko per 50 sovietinių metų neišmokome, to išmokys naujieji politikos verslininkai.
Galiausiai tai, kad pinigas ima nusverti idėjas, asmenybes, vertybes, įžiebia raudoną pavojaus lempelę. Demokratija ir laisvė yra pavojuje, nes valstybė, kurios sąžinė kažkieno parduodama ir kažkieno perkama, niekada nebus nei laisva, nei demokratiška.
Pats balsavimas džiugu, kad buvo aktyvus. Visgi tas aktyvumas sąlyginis – juk daugiau nei 47 procentai piliečių nepareiškė savo valios. Kur kita pusė Lietuvos?! Ir nereikėtų slėptis už populistinių dejonių, kad visi išvažiavę į Airiją.
Nemažai žmonių piktinosi, kad rinkiminės apylinkės dirbo ne visada sklandžiai, buvo didelės eilės. Vis dėlto turbūt akivaizdu, kad balsuoti galimybės buvo sudarytos – tiek rinkimų dieną, tiek iš anksto paštu, net ir užsienyje gyvenantiems lietuviams. Kita vertus, elektroninis balsavimas tikrai būtų davęs nemažą aktyvumo ipulsą – linkiu Seimui pagaliau ryžtis. Šie rinkimai įrodė, kad skaidrumo ir tvarkos atžvilgiu tikrai blogiau nebus, tik geriau.
Referendumas dėl atominės elektrinės jau iš karto buvo populistinių partijų ir rinkiminių batalijų įkaitu. Tiesiog dar kartą pademonstruotas kai kurių politikų neatsakingas požiūris į valstybę, išmainant strateginius siekius į trumpalaikį populiarumą. Rezultatą turime tokį, kokį mums nukalė tik savo naudos žiūrinčios, tuščias baimes ir tuščius pažadus intensyviai generuojančios politinės jėgos, dažnai susipainiojančios, kur čia pensininkas, kur kilovatvalandė, juk svarbiausia... na, patys žinote.
Žvelgdamas į savo paties rezultatus Kėdainių rinkimų apygardoje, žinoma, neturiu ko labai nustebti. Bastijono taip lengvai neišjudinsi. Vėlgi trečioji – „prizinė“ – vieta tarp 12 konkurentų nuteikia optimistiškai. Sakyčiau – tai didelio darbo gera pradžia.
Nesate naujokas viešajame gyvenime, dalyvavote visuomeninėje veikloje, kas labiausiai buvo netikėta politinėje kovoje? Ką patartumėte tiems, kurie pirmą kartą kandidatuoja? Kokių klaidų vertėtų vengti? Kokios patirties įgijote? Ką, Jūsų manymu, derėtų daryti kitaip, idant rinkimai būtų demokratiškesni?
Išties jau ne pirmus metus dalyvauju politiniame gyvenime, tad rinkimai man kažkas labai netikėto nebuvo. Visgi nežinau, ar būčiau geras patarėjas kitiems, pirmą kartą kandidatuojantiems, – manau, klausti reikėtų jau kelis kartus laimėjusiųjų rinkimus. Na, kai pats laimėsiu Kėdainiuose, tada galėsiu dalinti patarimus.
Patirties, žinoma, įgijau – bendravimo, galiausiai kalbėjimo auditorijai. Tai ne tas pats, kas rašyti straipsnius... Pavyzdžiui, ir dabar esu ne klausiantysis, o klausinėjamas. Kaip spaudos žmogui – nauja patirtis. Dar nauja patirtis – nuolatinis keliavimas tarp Vilniaus ir Kėdainių. Keli mėnesiai kelionės. Galiausiai supratau, kad politikas visada yra kelionėje – tiek realioje, tiek idėjų. Keliauji pas žmones, keliauji po savo mintis, apmąstymus. Visada esi pasiryžęs kažką pasiekti, suprasti, sužinoti, pasakyti. Man tai patiko – rinkimai iš tiesų „veža“.
Aišku, kai kuri svarbi patirtis ateina jau per vėlai. Pavyzdžiui, kad reikia skirti daug dėmesio stebėtojams, apskritai juo suburti. Kandidatas ir partijos skyrius turi ypač sutelkti jėgas, kad rinkimų procesas būtų atidžiai stebimas.
Rinkimų demokratiškumas, manau, tiesiogiai priklauso nuo demokratijos lygio visuomenėje. Jei esame vergų visuomenė, tai visada atsiras visokių „ostapų benderių“, kurie mėgins mus papirkti. Negarbė jiems, negarbė mums, jei parsiduodam. Nežinau, ką daugiau čia bepridurti... Norisi tikėti, kad tokie skandalingi rinkimai – paskutiniai. Net jei šiame Seime bus nesąžiningai pakliuvusių asmenų ar net partijų, tai nesustabdys mūsų visuomenės laisvėjimo, nes laisvė yra stipresnė už vergystę. Sukilimai, nepriklausomybės kovos, pokario rezistencija tai įrodė, šiandien turime šansą taikos ir demokratijos sąlygomis siekti laisvės, to šanso negalime paleisti. Todėl dabar svarbiausia kiekvienam asmeniškai prisiimti atsakomybę už visuomenės šviesėjimą, demokratėjimą. Negalime užsidaryti savo kieme, tik savo rūpęsčių ir džiaugsmų kiaute. Negalime užsidaryti tarp didžiųjų miestų sienų. Lietuva – tai ne tik Vilnius, Kaunas ar Klaipėja... Lietuva – tai kiekvienas pilietis, kur jis bebūtų.
Dar norėčiau pabrėžti, kad politika nėra kažkoks interesų kromelis ar partinis versliukas – politika yra valstybės valdymas, kasdienio jos žmonių gyvenimo sąlygų tobulinimas. Sakysit, esu naivus idealistas. Galbūt. Visgi kuo daugiau tokių naivių idealistų bus politikoje, tuo mažesnė bus politinių kromelių apyvarta. Tikiu, kad ateis metas, kai jie visai užsidarys.
Ar dar turite noro kada nors bandyti antrą kart kandidatuoti į Seimą? Ką ketinate veikti ir ar kaip nors tai bus susiję su per rinkimų kampanija įgyta patirtimi?
Su politika paprastai būna taip – paragavęs negali sustoti. Net jei skrandyje grasina prasiverti opos, automobilis ir plentas tampa antraisiais namais, o naktys, praleistos prie kompiuterio ekrano strateguojant ir kuriant, gali baigtis politine depresija... Na, gal tas jaunatviškas entuziazmas ir praeis, tačiau dabar neįsivaizduoju savęs apolitiško.
Planų yra daug, tačiau šiandien svarbiausias planas – sugrąžinti visą rinkiminės kampanijos „suvalgytą“ laiką šeimai.
Kalbino Andrius Navickas.