Šiandien Lietuvos Konstitucijai sukanka dvidešimt metų. Prieš du dešimtmečius lietuvių tauta referendume patvirtino dabartinį Konstitucijos tekstą, kuris iki šių dienų labai nedaug keitėsi.
Apie šio svarbiausio šalies įstatymo atsiradimo istoriją bei šiandien jam kylančius iššūkius „Žinių radijo“ laidoje „Avilys“ kalbėjosi Juozas Žilys, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, Gintaras Kalinauskas, ministro pirmininko patarėjas, Mykolo Romerio universiteto docentas ir Liudvikas Ragauskis konstitucinių teisių gynimo agentūros direktorius. Laidą vedė Ridas Jasiulionis.
***
Ridas Jasiulionis (R.J): Sakome, kad Konstitucija gimė prieš dvidešimt metų, tačiau pats jos tekstas juk buvo parengtas šiek tiek anksčiau. Gerbiamas Žilį, Jūs vadovavote Konstitucijos kūrimo darbo grupei. Tad kiek laiko dirbo darbo grupė, per kiek laiko buvo sukurta Konstitucija?
Juozas Žilys (J.Ž): Ko gero derėtų pradėti nuo vieno akcento. Visuotinai pripažįstama ir sutariama, kad po to, kai kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė ir patvirtintas Laikinasis pagrindinis įstatymas, jis buvo ne tik laikinas, bet didžiąja dalimi įtvirtino ir buvusią tarybinę sistemą. Tai iškart po kovo 11-osiosvis aktyviau pradėta diskutuoti teisininkų kolektyvuose ir parlamente – Aukščiausioje taryboje – kad Laikinasis pagrindinis įstatymas, nors jo pagrindu ir pradėta kurti valstybė, šalį išlaiko toli nuo modernios politinės sistemos, kuri buvo įtvirtinta kitų šalių Konstitucijose.
Jau 1990 metų rudenį buvo sudaryta Vytauto Landsbergio vadovaujama darbo grupė, kuri buvo grindžiama profesinio atstovavimo pagrindais, tad dirbo teisininkai ir vienas kitas Aukščiausios tarybos deputatas ir buvo parengti Lietuvos respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenys. Apibendrintai galima sakyti, kad orientuojamasi buvo į tikrą parlamentinę demokratiją ir išlaikomas 1922 m. Konstitucijos principų tęstinumas. Metmenys Aukščiausioje taryboje toliau svarstomi nebuvo, po metų kilo Respublikos prezidento institucijos atkūrimo klausimas. O tuo metu tiek politinė, tiek ir teisinė situacija keitėsi iš esmės.
Konstitucijos rengimo laikinoji komisija buvo sudaryta Aukščiausios tarybos frakcijų pagrindų. Dėl to ginčai ir polemika dėl Konstitucijos esminių dalykų kilo nuo pat komisijos funkcionavimo pradžios.
Daugiausia ginčytasi dėl valdžių sandaros, kompetencijų. Komisija baigė rengti Konstitucijos projektą 1992 m. balandžio pabaigoje, gegužės 1 d. ji jau buvo atiduota svarstymui tačiaupo to komisijos posėdžiuose iškilo tiesiog nesuderinami dalykai ir buvo parengtas alternatyvus pasiūlymo variantas, o spaudoje nuo tada prasidėjo argumentų kova, dėl to, kokią valstybę mes turime kurti. Oficialiosios komisijos pasiūlytas projektas labai priminė 1922 m. Konstitucią, o alternatyvus projektas labiau rėmėsi 1938 m. Konstitucija atsisakant autoritetu grindžiamos valdžios principo.
R.J: Tad gal galima sakyti, kad piliečiai dalyvavo kurdami Konstitucjos projekto tekstą jau ankstesniame gegužės 23 d. referendume, dėl prezidento institucijos Lietuvoje?
J.Ž. Taip, šis klausimas buvo sprendžiamas referendume. Taip pat beveik metus buvo labai aktyviai diskutuojama dėl Konstitucijos metmenų ir jie aptarinėjami. Toliau buvo paskelbtas 1992 m. pavasarį Liberalų pasiūlytas projektas, taip pat ir kitos partijos buvo parengusios šiokius tokius projektus. Amerikiečiai ekspertai buvo taip pat parengę ir siūlė savo prezidentinės demokratijos Konstitucijos projektą. Ir visi šie projektai buvo svarstomi viešai. Žmonės labai aktyviai aptarinėjo. Todėl tikrai nereikėtų sakyti, kad šita Konstitucija buvo parengta greitai ir skubotai. Baigiamoji darbų stadija, kai reikėjo surasti kompromisus tarp, pavyzdžiui, stipresnio ir silpnesnio prezidento institucijos, parlamento ir vyriausybės reikalavo derinimo. Bet principinės konstitucinės nuostatos buvo plačiai visuotinai išdiskutuotos ir aptartos. Todėl negalima sakyti, kad šios Konstitucijos tekstas buvo nuleistas žmonėms iš viršaus.
R.J. Gerbiamas Gintarai, Jūs atstovaujate vykdomąjai valdžiai, tad turite galimybių praktiškai patirti tai, kaip veikia Konstitucijoje įrašyti principai. Tad ar gerai, efektyviai sudėliotas valdžių atskyrimas Lietuvoje, ar iš tikrųjų mes gyvename parlamentinėje valstybėje su pusiauprezidentizmo bruožais?
Gintaras Kalinauskas (G.K): mūsų Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimas tarp trijų valdžios šakų, o jis grindžiamas bendradarbiavimu ir pusiausvyra, nes jei to nėra, sutrinka pats valdžių atskyrimo principo realizavimas, ir taip gali sutrikt net pačios Konstitucijos įgyvendinimas.
Pats dokumentas yra labai svarbus ir aš mėgstu sakyt, kad tai valstybės Biblija. Piliečiai, valdžios atstovai privalo gerai žinoti ir išmanyti Konstituciją, joje įtvirtintą reguliavimą ir jį vykdyti. Įgyvendinant valdžių padalijimą, labai svarbi yra parlamentinė kontrolė, nes Seimas per ją realizuoja savo valdžią ir mandatą, kurį gavo iš tautos. Jeigu ne parlamentas, niekas kitas negali ir pagal Konstituciją nevykdo parlamentinės kontrolės. Aukščiausiu lygiu kitų valdžios šakų negali kontroliuoti niekas kitas, tik parlamentas. Taigi Seimas ne tik tvirtina įstatymus ir biudžetą bei žiūri kaip jis vykdomas, bet užsiima kasdiene veikla stebėdamas, kaip Vyriausybė realizuoja Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas funkcijas. Parlamentinė kontrolė yra kasdienė veikla, būtina valstybės funkcionavimui.
Tiek, kiek esu išanalizavęs parlamentinės kontrolės mechanizmą, turėčiau sakyti, kad Lietuva yra tipiška parlamentinė respublika – tokia pat kaip Lenkija, ar Vokietija, ir tikrai neturi tų prezidentinės demokratijos požymių, kaip Prancūzijoje ar juo labiau JAV. Gali kisti parlamento dauguma, partinė sistema, o tai daro įtaką parlamentinei kontrolei ir valdžių padalijimui, bet pagal tekstą ir dvasią mūsų respublika yra parlamentinė, ir parlamentas yra aukščiausią galią turinti ir svarbiausia institucija.
R.J: Konstitucijoje įrašyta ir tai, kad Seimas, kartu su prezidentu, skiria svarbiausius valstybės pareigūnus, kitų valdžių šakų atstovus...
G.K. Tai normali valdžių padalijimo principo pasekmė. Prezidentas tokiomis aplinkybėmis atlieka arbitro funkciją. Jis užtikrina, kad Konstitucijos nuostatos būtų įgyvendintos ir visa valdžia nabūtų sukoncentruota vienose rankose.
R.J: Permesdamas akimis 67 Konstitucijos straipsnį matau, kad ten nėra tiesioginio, atskiro įrašo apie tai, kad Seimas vykdo parlamentinę kontrolę. Žinoma yra kiti straipsniai apie Seimo nario pareigas ir teises.
G.K: Jei mes sakome, kad egzistuoja valdžių padalijimas, tai valdžių padalijimo viena iš pasekmių yra parlamentinė kontrolė. Tiesiog per tai apibrėžiami santykiai tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Nesupraskime to pačia siauriausia prasme, tarsi parlamentinė kontrolė būtų tik kažkokių pavedimų vykdymas. Ne, ryšys yra abipusis.
R.J: Teoriškai viskas lyg ir aišku, o kaip praktiškai tai veikia? Ar turi Seimas teisines galimybes realiai tą kontrolę vykdyti?
G.K: Lietuvoje teisinė bazė nėra išplėtota ir nėra pakankama parlamentinės kontrolės vykdymui, tad Seimas ta veikla užsiima labai ribotai ir nepakankamai. Dėl to ir turim tuos didesnius lėšų iššvaistymo atvejus ir institucijų neįgyvendintus sprendimus, nes būtent per parlamentinę kontrolę ne per įstatymų leidybą Seimas gali užsitikrinti savo autoritetą.
R.J: Tai gal reikia papildyti ar keisti pačią Konstituciją?
G.K: Iš tiesų pakaktų papildyti Seimo statutą ir situacija pagerėtų. Ypač tuo, kad komitetai galėtų savarankiškai veikti parlamentinės kontrolės srityje.
R.J: Liudvikai, Jūs esate piliečių atstovas. Piliečiams juk svarbu, kad valdžios būtų ne tik atskirtos, bet ir kontroliuojamos t.y., kad Seimas turėtų galutinę galią sukontroliuoti, kaip Konstitucijos nuostatas vykdo kitos valdžios šakos.
L.R. Man kaip piliečiui yra svarbu, kad jeigu preziumuojam, kad Lietuvoje yra norminių aktų hierarchija ir ant aukščiausio laiptelio stovintis dokumentas yra Konstitucija, tai būtina stebėti, kad jos būtų laikomasi.
Aš nesureikšminčiau pačios parlamentinės kontrolės, nes matant Seimo narių darbą, bent man subjektyviai atrdo, kad jie jau „prisikontroliavo“ tiek, kad pamiršo pagrindinę – įstatymų leidybos funkciją. Šiuo metu yra apie 50 keistinų normų, kurias Konstitucinis teismas išaiškino kaip prieštaraujančias Konstitucijai. Įstatymų leidėjai tai kuo puikiausiai žinodami net nepajudina piršto. Tas pats pasakytina ir apie statutus, kurių normos nebegalioja ir turi būti keičiamos.
Žvelgdamas iš piliečio taško manau, kad Konstituciniam teismui buvo priskirta funkcija aiškinti Konstituciją, bet susidaro įspūdis, kad tiesioginio taikymo dokumentą daugelyje savo nutarimų teismas aiškina kaip išskirtines teises į aiškinimą turintys senovės Egipto žiniai, arba Bažnyčia, kuri savo laiku vienintelė galėjo aiškinti iri interpretuoti Bibliją.
Visa tai piliečiams sudaro įspūdį, kad be teisininkų išaiškinimo jie tuo dokumentu praktiškai net negali naudotis gindami savo teises. Nes vis pasirodo, kad žmonės ne taip jį supranta, mąsto per mažai sistemiškai ir pan. Taip Konstitucija praranda savo pagrindinę paskirtį.
R.J: skaitau Konstituciją ir matau, kad čia nieko nekalbama apie Konstitucinio teismo teisę aiškinti, veikiau sakoma, kad jis priima sprendimus, kuriuose nurodo, ar neprieštarauja įstatymai ir kiti aktai pačiai Konstitucijai. Kitaip tariant, aiškinimas jam tiesiogiai ir nepriklauso.
L.R. Jei neklystu, tai numatyta Konstitucinio teismo įstatyme. Juk tam, kad pasasakytų, ar kažkas prieštarauja Konstitucijai, jis neišvengiamai turi paaiškinti.
Bet aš kaip pilietis laikausi principo, kad įstatymą aiškina tas, kas jį priėmė – o Konstitucijos atveju tai padarė ne Konstitucinis teismas ir ne Seimas, o tauta. Ir todėl visuomenėje juntamas nepasitenkinimas tuo, kad remdamiesi tuo dokumentu jie negali ginti savo teisių ir laisvių.
G.K: Liudvikas visiškai teisus kalbėdamas apie santykį tarp Konstutucijos, Konstitucinio teismo ir tautos. Tarkime Vokietijoje ar Lenkijoje, tas santykis yra labai artimas, nes ten į Konstitucinį teismą gali kreiptis tiesiogiai piliečiai išnaudoję visas teisines galimybes savo teismų sistemoje. Individualaus konstitucinio skundo atsiradimas Lietuvos konstitucinėje teisėje būtų labai sveikintinas dalykas. Tiesiog todėl, kad dažnai asmenys kelia labai aktualias problemas ir turi galimybe gauti kvalifikuotą teisinį atsakymą, kuris vėliau gali virsti realiai pokyčiais, kuriais nei Vyriausybė, nei Seimas kartais nėra suinteresuoti. Tad pagrindinis subjektas, kuris dalyvavo kuriant Konsituciją turėtų turėti teisę ir galimybę tiesiogiai skųsti ir ginčyti Konstitucijos normas ir jų santykį su kitais įstatymais. Tai yra didelė spraga, o dvidešimt metų – pakankamas laikotarpis, per kurį būtų galima išspręsti šį klausimą. O teiginiai, kad tai brangiai kainuoja arba yra sudėtinga, neturėtų būt priimtini, nes pati demokratija yra brangiai kainuojantis dalykas.
R.J: Štai taip bekalbėdami mes jau kuriame Konstitucijos pakeitimo projektą, sakydami, kad teisę kreiptis į Konstitucinį teismą be kitų jau nurodytų subjektų turėtų turėti ir piliečiai. Kaip Jūs gerbiamas J.Žilį, vertinate tokias iniciatyvas?
J.Ž. Vertinu tikrai teigiamai, bet manau, kad vėl reikia grįžti į 1992 m., kai buvo kalbama apie tai, kad tegu Konstitucinis teismas pradeda funkcionuoti tokia forma, o vėliau, demokartijai įsitvirtinant ir ryškėjant Konstitucinio teismo praktikai galima bus grįžti prie šio klausimo ir viską koreguoti. Bet dabar teismas, nagrinėdamas civilinę, baudžiamąją ar administracinę bylą, pagal konstitucinę jurisprudenciją iškilus klausimui tiesiog privalo kreiptis į Konstitucinį teismą. Tada mažėja populizmo, nagrinėjama konkreti byla ir labai daug normų pripažįstamos prieštaraujančios Konstitucijai būtent tokiu keliu.
L.R. Galiu kalbėti iš savo patirties, kai tam tikros administracinių pažeidimų kodekso nuostatos atrodė kaip prieštaraujančios Konstitucijai, nes jų reguliavimas buvo neaiškus, o pagal tas neaiškias nuostatas ir poįstatyminius aktus žmonės būdavo baudžiami. Vieną konkrečia bylą man pavyko laimėti, bet mano prašymų kreiptis į Konstitucinį teismą teismas netenkino. Juk pačiam teisėjui reikia kvalifikuotai parašyti kreipimąsi ir tai vis dėlto daroma išimtiniais atvejais. Dažniausiai teismai tą daro, kai ginčas arba skundas tikrai sudėtingas, didelės apimties. Tačiau galimybė tiesiogiai kreiptis tikrai priartintų Konstituciją prie žmonių, skatintų į ją įsigilinti. Kitas dalykas, žmogus tokiu atveju labiau paisys Konstitucinio teismo doktrinos, geriau ją supras. Sutikime, kad Konstitucinio teismo sprendimai, surašyti kietu, doktrininiu stiliumi paprastam žmogui sunkiai įkandamas, o tam, kad jis būtų priartintas prie žmonių vėl tampa reikalingas tarpininkas – teisininkas, advokatas kuris turi paaiškinti ir išplėsti. Nors turėtų tokių tarpininkų paslaugų nereikėti.
R.J: Be to, pati Konstitucija numato, kad tai yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, o ar tai nereiškia, kad tauta, piliečiai, turi galėti savo gyvenimuose ją tiesiogiai taikyti ir naudotis.
L.R. Statistiškai žiūrint, į Konstitucinį teismą dažniausiai kreipiasi kiti teismai ir Seimo nariai, tačiau tai normalu, nes nelabai daugiau kam ir galima kreiptis. Tačiau vėl gi, mano patirtis byloja, kad nagrinėjant bylą ir prašant ją stabdyti bei kreiptis į Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo, toli gržu ne visada taip daroma. Susiduriam su žmogiškuoju faktoriumi, nes reikia atlikti darbą, surašyti kreipimąsi. Tad jei aukštesnės instatncijios teismai į tai pažiūri profesionaliai ir surašo viską tvarkingai, tai to tikrai negalima pasakyti apie žemesnės instancjos teismus. Todėl individualus konstitucinis skundas jei ir nėra panacėja, bet piliečiui suteiktų tam tikrą užtikrintumą, kad šioje valstybėje vis dėlto galima ginti savo teises iki pat galo.
R.J: Gerbiamas Žilį, ar Jus įtikina tokie argumentai?
J.Ž: Aš nesu prieš konstitucinį skundą, tik pabrėžiu, kad žmogaus galimybė nagrinėti bylą bendrosios kompetencijos teisme ir reikalauti, kad būtų kreiptasi į Konstitucinį teismą, bent jau šiuo laikotarpiu yra konstruktyvi. Žmogus nėra nušalinamas nuo galimybės perkelti ginčą į Konstitucinį teismą.
L.G: Manau visi sutinkame, kad individualaus skundo galimybė tikrai sustiprintų pačią Konstituciją, jos įgyvendinimą bei Konstitucinį teismą. Išsiplėstų klausimų spektras, padidėtų besikreipiančių subjektų ratas. Dabar gi tie subjektai, ypatingai Seimas, sprendžia politinius arba tarpinstitucinius klausimus dėl kompetencijų pasidalinimo tarp valdžių. O žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių tiesioginio gynimo matom labai mažai.
R.J: Grįžkime prie politinių realijų. Konstitucijos dvidešimtmetį švenčiame tarp dviejų Seimo rinkimų turų, o Konstitucija apie rinkimus sako, kad rinkimai yra tiesioginiai, visuotiniai ir slapti. Ar matydami tai, kas vyko pirmojo rinkimų turo, metu galime sakyti, kad Konstitucija galioja?
G.K: Klausimas labai svarbus, nes juk visos valstybės, nepriklausomai nuo jų režimo, turi Konstituciją kaip dokumentą. Tarkime kaimyninė Baltarusija taip pat turi Konstituciją, tačiau joje numatytas valdymas ir nurodyti principai skiriasi nuo realiai galiojančių principų, o Konstitucija tėra fiktyvi. Kaip įgyvendinamos Konstitucijos nuostatos lemia ne kas kitas, kaip institucijos, kurios joje įrašytos. Šiuo atveju Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) kuri yra konstitucinis subjektas ir nuo jos priklauso, kaip įgivendinama teisė.
Jeigu yra daug pažeidimų, ir komisija į juos nereaguoja, jų nevertina, atsiranda tam tikras fiktyvumas. Kad Konstitucija taptų gyva, būtina žmonių veikla – labai konkreti ir kvalifikuota.
R.J: O tai, kad Konstitucijoje yra įrašyta, kad Seimas kartu su prezidentu skiria atsakingų institucijų vadovus, ar reiškia, kad priklauso ir jiems tam tikra konstitucinė atsakomybė?
G.K: Be jokios abejonės. Seimas turi prisiimti atsakomybės dalį, juo labiau, kad jis turi ir teisę reikšti nepasitikėjimą pareigūnais, kuriuos pats skyrė arba kurių skyrimui pritarė.
J.Ž: Manau, kad tai ne Konstitucijos problema. Ji tik įtvirtina pagrindinius rinkimų sistemos ir teisės principus ir jie yra standartiniai. Tačiau vykdymo prasme, stebint situaciją po šių rinkimų, akivaizdu, kad trūksta teisnio reguliavimo rinkimų įstatyme.
G.K: Aš manau, kad Konstitucinio reguliavimo pakeitimai čia nelabai ką padėtų. Gal vietoj to vertėtų persvarstyti patį komisijų formavimo principą, įtraukti į jų sudėtį įvairesnių krypčių pareigūnų. Šiais metais išryškėjo, kad komisijų formavimo principas buvo pasenęs, o galimi klastojimai arba pažeidimai plėtojosi, taip pat tobulėjo ir technologijos.
L.R: Aišku, tokia situacija iškreipia tautos valią, bet taip pat manau, kad pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kiek dėl susidariusios situacijos kalta VRK ir jos nariai. Šiuo atveju nebūčiau toks kategoriškas ir sakyčiau, kad kol yra noras pirkti balsus, tam visada bus surastos ir priemonės. Ir šiuo atveju prieš rinkimus aktyviai vykdyta internetinio balsavimo įvedimo kampanija taip pat geometrine progresija padidintų galimybes balsų pirkimui. Nuotoliniu būdu balsuojant kontroliuoti taptų apskritai labai sudėtinga. Be to, negalima atmesti, kad internetinis balsavimas galimai prieštarautų Konstitucijai.
Kita vertus, peržiūrėti komisijų formavimo principą būtų naudinga, nes partiškumo principu formuojamos komisijos sudaro prielaidas šališkumui.
R.J: Dar viena konstitucinė norma, kuri pastaruoju metu aktyviai kritikuojama, – tai 9 straipsnio nuostata, dėl referendumo skelbimo tuo atveju jei jo reikalauja nemažiau kaip 300 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę. Gerbiamas Žilį, ar pamenate, kaip Konstitucijoje atsirado būtent šitas skaičius ir su kuo jis buvo susijęs?
J.Ž: Kuriant Konstitucijos tekstą buvo diskusija dėl šio skaičiaus, bet jis nebuvo traktuojamas kaip problema. Buvo laikomasi požiūrio, kad referendumui surengti turi būti taikomos labai aiškios ir nelengvos procedūros. Vyravo visuotinė nuostata, kad procedūros turi būti tokios, kad ne kiekvienu atveju būtų įmanoma jas atitikti.
R.J: Tačiau kodėl nepaisant to, kad iniciatyvų kyla, nei vienai iš jų nepavyko surinkti reikiamo skaičiaus parašų?
J.Ž: Referendumai juk vyko, prisiminkim. 1991 m. plebiscitas, galingas ir aktyvumu pasižymėjęs referendumas. Įvyko ir 1992 m. gegužės 23 d. referendumas. Tada referendumas dėl buvusios SSRS kariuomenės išvedimo, vėliau dėl Konstitucijos. Po to dar ir referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą.
R.J: Taip, bet juk jie visi buvo inicijuoti Seimo. Nei viena piliečių iniciatyva tikslo nepasiekė.
L.R. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad minėtą straipsnį reikia aiškinti kartu su kitu straipsniu, kuriame numatoma, kad Lietuvos piliečiai dalyvauja savo valstybės valdyme per atstovus arba tiesiogiai. Be to Konstitucijoje referendumai nedalijami į privalomus ar patariamuosius. Tad įstatymai apie neprivalomus, patariamuosius referendumus prieštarauja Konstitucijai. Tokiu būdu tiesiog apribojamos piliečių teisės.
O reikalingų parašų skaičių taip pat dera vertinti atskirai. Juk ši norma buvo įrašyta konkrečių politinių realijų kontekste. Nepriklausomybės pradžioje tas didelis skaičius veikė kaip savotiškas saugiklis, nes juk panašiai toks tuo metu buvo Lietuvoje gyvenusių kitataučių skaičius. Bet lazda turi du galus ir dabar, ženkliai sumažėjus piliečių skaičiui, šis skaičius tampa didesnis nei 10 proc. populiacijos ir lyginant su kitom valstybėm tai tikrai labai apsunkinanti referendumo skelbimą sąlyga.
R.J: Taigi bevartydami Konstituciją, suradome bent keletą vietų, kurias gyvenimas verčia koreguoti. Ar taip ir turi būti? Ar taip tauta ir turi gyventi savo valstybėje, kurti ją naudodamasi Konstitucija, o kartais, kai reikia, ir keisdama Konstituciją.
J.Ž: Taip, Konstitucija yra ne šventa karvė, bet visuomenės ir valstybės tvarumo pagrindas. O juk išjudinti visuomenę labai lengva. Referendumo sąlygos, nustatytos Konstitucijoje, turiu tai pasakyti, nebuvo formuojamos kitataučių žmonių atžvilgiu. Kalbama apie tai, kad visi Lietuvos respublikos piliečiai spręstų klausimus, kurie iš tiesų yra labai svarbūs.
Konstitucija yra tautos dokumentas, apie kurį būtina diskutuoti. Ir tikrai negalima pasakyti, kad kokie nors klausimai kategoriškai būtų nediskutuotini. Bet konstruktyvumo, teikiant pasiūlymus dėl Konstitucijos pataisų, turi būti tikrai daug.