 |
Ar reikia atsiriboti nuo kintančios aplinkos norint išsaugoti tam tikro muzikinio stiliaus gyvybingumą? Jei tas užsisklendimas natūralus kur nors sunkiai prieinamoje pasaulio vietoje, tai viena medalio pusė. Bet Vakarų sąlygomis bandymas užkonservuoti esamą situaciją atrodo kaip apsimetimas, jog nieko neįvyko, nors kai kas reikšmingo jau yra atsitikę. Todėl viskas nebegali būti taip kaip anksčiau. Tad vienintelis būdas stiliams išlikti – muzikos eretikų vedamas nuolatinis kitimas. Aišku, nuvesti tai gali bet kur (Johnas Cage‘as ribą pasiekė), bet tik taip išlaikomas jaudinamas gyvybingumo ir naujumo įspūdis. Septintojo dešimtmečio britų folke tai puikiai atsispindėjo. Davy Grahamo, Berto Janscho, Roy Harperio, Incredible String Band ir kitų „erezinė“ muzikos tradicionalistų požiūriu veikla iš naujo „sukratė“ tradicinės britiškos muzikos vandenis, tuos vandenis gerokai „atšviežindama“. Dar viena grupė, apie kurią norėčiau papasakoti, savaip radusi priėjimą prie šaknų, – roko pavidalu britišką folką grojusi Fairport Convention.
Jei kas 1967–1968 m. būtų išgirdęs, kad Fairport Convention po kelerių metų bus įvardijama kaip pagrindinė britiško folkroko grupė, gerokai suglumtų. Ankstesniuose straipsniuose minėtas vadybininkas-prodiuseris Joe Boydas prisimena: „Pirmas įspūdis išgirdus Fairport Convention buvo neypatingas – visiškai amerikietišką Vakarų kranto psichodeliką grojanti grupė, neturinti nieko savito. Bet tada išgirdau gitaristą.“ Richardas Thompsonas, tuomet septyniolikmetis, „užpjovė“ tokį solo, kuriam neabejotinai paplotų geriausi to meto San Francisko gitaristai Jerry Garcia, Johnas Cipollina ar Jorma Kaukonenas. Buvo akivaizdu, jog auga rimtas talentas. Dar nuo jaunų dienų jis klausė ir pavyzdžiu sau laikė džiazo virtuozus Django Reinhardtą ir Les Paulą (o taip, buvo laikai, kai jauni muzikantai klausydavo ne instrumentus ir įrangą tereklamuojančių „pseudogitaristų-sportininkų“, o Muzikos). Įgyta muzikinė patirtis puikiai įsigėrė į jo paties grojimą, kuriame susilydė džiazo, bliuzo ir psichodeliniai motyvai.
Visgi kritikuodamas pačią muziką, J. Boydas persūdė. Debiutinis 1968 m. išleistas albumas tikrai pavyko. Taip, jame daug „koverių“: Joni Mitchell „Chelsea Morning“ ir „I Don‘t Know Where I Stand“, Bobo Dylano „Jacko Diamonds“ bei kiti. Tačiau gerai suskamba ir originali kūryba, kurios atlikimą labai papuošia trumpai grupės nariais tebuvusių Iano Matthewso ir Judy Dyble vokalo duetas. Vis dėlto pirmasis albumas tebuvo apšilimas ir bandymas ieškoti savęs. Tik po metų, išėjus Jude Dyble ir jos vietą užėmus nuostabaus balso savininkei Sandy Denny, grupė atrado savo braižą ir įtvirtino savo vardą muzikos istorijoje. Beje, smalsesni Led Zeppelin gerbėjai šią atlikėją turėtų žinoti iš dainos „Battle of Evermore“, kurią dainininkė atliko kartu su Robertu Plantu.
 |
Antroji Fairport Convention plokštelė „What We Did On Our Holiday“ („Ką veikėme per atostogas“) gerokai skyrėsi nuo debiutinės bei buvo rimtas žingsnis pirmyn. Ir tai neatsiejama nuo Sandy Denny. Gerokai padidėjusi britiško folko dalis grupės kūryboje – jos nuopelnas. Jau pirmoji albumo daina „Fotheringay“, kurią į grupės repertuarą ši muzikantė atsinešė, pasižymi tokia melancholija ir liūdesiu, kokie būdingi būtent britiškos muzikos tradicijai. Bliuzo gerbėjai šioje plokštelėje ras dvi staigmenas. Pirmoji – daina „Mr. Lacey“, parodanti, kaip banaloką ritmą suderinti su puikiais visai ne bliuziškais vokalais bei stipriu gitaros solo ir gauti išties šaunų lydinį. Antrasis netikėtumas – akivaizdžiai archajiškojo bliuzmeno Blind Willie Johnsono vokalinio šedevro „Dark Was The Night, Cold Was The Ground“ įkvėpta S. Denny talento ir jausmo išraiška „The Lord Is In The Place, How Dreadful Is The Place“. O visos kitos albumo kompozicijos – puikus psichodelinio roko ir folko mišinys paliekant vietos keliems Dylano ir Joni Mitchell „koveriams“. Na, ir žinoma, kaip galima apsieiti be būtinos visų prie tradicinės britų muzikos besilietusių grupių repertuaro dalies – senovinės airių dainos „She Moved Through the Fair“. Čia vėlgi leista visiškai išsiskleisti vokalui.
1969-ieji grupei buvo neregėtai darbingi metai. Trys albumai per dvylika mėnesių! Po „What We Did On Our Holiday” pasirodęs „Unhalfbricking“ išlaikė ankstesniojo darbo koncepciją. Nors kritikai šią plokštelę liaupsino, be to, jame pasirodo vienas žymiausių S. Denny kūrinių „Who Knows Where the Times Goes“, albumą vertinčiau santūriau. Jame taip meistriškai nelaviruojama tarp stilių ir nepateikiama klausytojui tokių siurprizų kaip ankstesniame darbe. O ir grupės meilė Bobui Dylanui čia gal kiek perdėta. Trys iš aštuonių albumo dainų – Dylano kūrinių perdainavimas kažko ypatingo savito nepridedant, neatimant ir neparodant. Užtat tais pačiais metais po tarpinės stotelės, pavadintos „Unhalfbricking“, grupė surado savo Šventajį Gralį – reikšmingiausiu laikomą Fairport Convention kūrinį „Liege & Lief”.
Dar prieš ruošiant šį darbą įvyko reikšmingų sudėties pokyčių grupėje. Tragiškai autoavarijoje žuvo būgnininkas Martinas Lamble. Nors muzikantai buvo stipriai sukrėsti, Fairport Convention susikaupimas kūrybai neišblėso. Naujas būgnininkas Dave Mattacksas suteikė savo šarmo. Nusivylęs laipsnišku Fairport Convention slydimu britiško folko link pasitraukė I. Matthewsas. Savo ruožtu grupę papildė iki tol tradicinę muziką tegrojęs smuikininkas ir savitas vokalistas Dave Swarbrickas. Taip galutinai nutrauktas ryšys su ankstyvąja Fairport Convention kūryba, su kuria grupė labiau tilpdavo į Jefferson Airplane ar Buffalo Springfield stilistikos negu į folko kontekstą.
 |
Naujajai sudėčiai susigrojus, pasirodė pirmasis tikras britiško folkroko albumas „Liege & Lief”. Plokštelėje susimaišiusios tradicinės britų salų dainos su grupės narių kūryba folkroko stilistika. Puikiai suskamba „elektrifikuotos“ Anne Briggs ir kitų dainuotos „Reynardine“, „Matty Groves“ ar „Tam Lin“. Bet dar įdomiau, kaip muzikantai sugebėjo savyje atrasti „britiškumą“ ir „išleisti į laisvę“ tokius kūrinius kaip „Farewell, Farewell“, „Crazy Man Michael“ bei kitus. Jie puikiai dera prie tradicinių dainų, tad albumas išties vientisas. Vientisas ir rudeniškas, pats tas prie geltonų lapų, tamsoko dangaus ir visiškos ramybės gamtoje.
Įdomu tai, kad kai 1964–1965 m. Jungtinėse Valstijose „elektrifikavosi“ iki tol akustinės folko muzikos atlikėjas Bobas Dylanas ir jo pasekėjai, tai buvo palaikyta baisia erezija ir turėjo prabėgti šiek tiek laiko, kol klausytojai tokią transformaciją priėmė. Tuo tarpu „surokinus“ tradicinę britišką muziką su tokiu priešiškumu nesusidurta. Muzikinis klimatas gerokai pasikeitė, ir kritikai bei klausytojai buvo įpratę ir netgi laukė visokių nukrypimų nuo taisyklių.
„Liege & Lief“ tapo etalonu visiems, kurie per roką bandė savaip „prisikasti“ prie folko šerdies. Deja, po žymiausiojo albumo išleidimo grupės stabilumas ėmė braškėti. Priežastis to aiški – susirinko pernelyg stiprios asmenybės. Pirmoji pasitraukė Sandy Denny. Vidujai ji nebuvo senojo tipo švelni, rami ir motiniška tradicinių dainų atlikėja. Ne tokia kaip Shirley Collins, su kuria kartu grojo Davy Grahamas. Denny mėgo išgerti, siausti, jos energija liejosi per kraštus. Tad nekeista, jog ir kūrybiniams proveržiams erdvės grupės viduje jai nebeužteko.
Visgi likus vien tik vyriškai kompanijai, Fairport Convention nesustojo. 1970 m. pasirodęs albumas „Full House“, nors ir neprilygsta ankstesniajam savo muzikiniu ištaigingumu, yra dar vienas puikus folkroko pavyzdys. O tokios dainos kaip „Sir Patrick Spens“ tik ir neša klausytoją į viduramžių pilių, riterių ir Šervudo girios plėšikų pasaulį. Deja, tai buvo paskutinioji plokštelė, kai Fairport Convention sudėtyje dar grojo talentingasis gitaristas R. Thompsonas (neskaitant trumpo sugrįžimo 1986 m.). Šis pradėjo jau keturis dešimtmečius trunkančią ilgą ir sėkmingą solinę veiklą, derindamas tradicinę muziką, roką, bliuzą ir kitus stilius.
Įdomu tai, jog apie 1970 m. grupėje nebeliko nė vieno nario iš pirminės 1967 m. sudėties. Tad ar galima kalbėti apie tą pačią grupę? Vis dėlto galima, nes ankstesniųjų darbų tęstinumas išliko, o naujoji kūryba prilygo tam, kas buvo daroma anksčiau. 1971 m. pasirodo dvi džiuginamos muzikinės naujienos – „Angel Delight“ ir „Babbacombe Lee“. Plačiau norėčiau aptarti antrąją. Šis darbas – neįprastas mėginimas parašyti folkroko operą. Jame pasakojama XIX a. brito Johno „Babbacombe“ Lee istorija, kai šį, neteisingai apkaltintą kraupia žmogžudyste, bandyta nubausti pakariant, bet net triskart kažkokia jėga įsikišo ir bausmė nepavyko. Užtat ketvirtas kartas nebemelavo. Muzika puikiai dera su nelaiminga pagrindinio veikėjo istorija: pradžioje, kai pasakojama apie jo jaunystę ir viltis, vyrauja linksmesnės gaidos, vėliau atmosfera ima gerokai kisti tragizmo ir liūdesio link. O kaip meistriškai elektriniais instrumentais perkuriama senovinė britų muzika (nors visos kompozicijos originalios – pačių grupės narių kūryba) subtiliai pridedant tai lašą psichodelikos, tai kokį galingą gitaros solo! Apie dainavimą keliais balsais ir keliomis linijomis taip pat galima atsiliepti tik geriausiais žodžiais. Tiesą sakant, „Babbacombe Lee“ priskirčiau prie labiausiai neįvertintų roko albumų apskritai. Fairport Convention niekad nebuvo komerciškai sėkminga kompanija, bet net tarp jų atliekamo stiliaus mėgėjų dažniau būdavo pabrėžiami albumai „Liege & Lief“ ar „Unhalfbricking“, o ne „Babbacombe Lee“. Manyčiau, be reikalo, tai labai stiprus ir įdomus darbas.
Galima teigti, jog su šia plokštele pasibaigė grupės įdomiausi ir vaisingiausi kūrybiniai ieškojimai. Vėliau Fairport Convention sudėtis vis kaitaliojosi. Trumpam grįžo Sandy Denny, 1978 po nelaimingo atsitikimo mirusi. Neilgai Fairport Convention nariu vėl buvo Richardas Thompsonas. Likę muzikantai tai išeidavo, tai vėl grįždavo. Nors grupė ir išleido neblogų albumų, bet ypatingų šedevrų sukurta nebebuvo. Tai atleistina, nes vien per 1968–1971 m. periodą Fairport Convention britiško folkroko „atradimu“ paliko ryškų pėdsaką 7-8 dešimtmečio muzikos pasaulyje.
P. S.
Tikiuosi, kad straipsnių ciklas „Septintojo dešimtmečio britų folko muzikos perlai“ padėjo susiorientuoti viename iš daugelio įdomių ir netikėtų to laikmečio muzikinių reiškinių. Norintiems plačiau pasidomėti šio stiliaus gyvavimu ir subtilybėmis rekomenduočiau pasižiūrėti BBC parengtą dokumentinį filmą „Folk Britannia“. Antroji dalis būtent ir pasakoja apie straipsniuose aprašytus 7 dešimtmečio „kūdikius“. Be to, galima susipažinti ir su kitais puikiais atlikėjais.
Apie D. Grahamą, B. Janschą, R. Harperį, Incredible String Band ir Fairport Convention pasakojau ne veltui. Ir ne vien dėl to, jog tai puikūs ir reikšmingi atlikėjai bei grupės. Visi jie gali tapti atspirties tašku toliau gilinantis į to meto britiško folko muziką. Pirmųjų trijų muzika atrakins duris į artimų stilistikos požiūriu Nicko Drake‘o, Johno Martyno, to paties Donovano kūrybą. Incredible String Band pelnytai gali būti laikomi psichodelinio folko pionieriais, o šią liniją toliau vystė tokios grupės, kaip Dr. Strangely Strange, Fresh Maggots, Comus. Pastarieji savo visiškai „kreiva“, avangardine ir „nesveika“ muzikos prasme kūryba ypač verti dėmesio. Savo ruožtu Fairport Convention, atvėrę folkroko vartus, suteikė impulsą visam pluoštui grupių, pavyzdžiui, Steeleye Span, The Strawbs, Jethro Tull ir kitoms. Taigi šios muzikos lobynas išties solidus, mums belieka tik semtis tuos turtus.
Comus „Diana“