Dabar girdėti daug nepasitenkinimo šūksnių dėl išrinktų politinių partijų. Vis dar galima užlipti ant nesibaigiančio Garliavos istorijos šleifo. Nepasitikime parlamentu, Vyriausybe, teisėtvarka, medicina. Galvos prikimštos mitų apie viešų asmenų gyvenimą ir nešvarią veiklą. Tenka pripažinti, kad dėl daugelio šių tendencijų ir visuomenės jausenos yra prisidėjusi žiniasklaida. Taip, toji žiniasklaida, kurios tikslai yra informuoti, šviesti ir linksminti. Toji, kuri, pasak teoretikų, nekuria realybės, bet tik ją perteikia, neugdo visuomenės, nes tai švietimo sistemos reikalas, bet parodo, kokia ji yra. Teorija lieka teorija, esanti siektinų standartų visuma, o realybė rodo ką kita. Šioms opioms žiniasklaidos turinio kokybės problemoms aptarti Vilniaus universitete surengta mokslinė- praktinė konferencija. Joje kalbėjo Vilniaus ir kitų universitetų dėstytojai teoretikai ir žurnalistai praktikai. Tačiau čia neišsiplečiant norisi paminėti kelias jų paliestas esmines dabartinės Lietuvos žiniasklaidos egzemas.
Pirmiausia – tai proporcijos ir perspektyvos supratimo trūkumas. Kas tai yra? Tai suvokimas, kad kiekvienas aprašomas ar rodomas reiškinys nėra atskiras nuo viso pasaulio, nuo konteksto, kitų reiškinių. Vertindami, tarkime, politinę partiją, turėtume žvelgti su perspektyva ne tik į ateitį, bet ir į praeitį, jau buvusią patirtį. Kaip sekėsi tai partijai, kai ji laimėjo anksčiau vykusius rinkimus, ar pasiteisino jos inicijuotos ir įgyvendintos reformos, ar konkretūs politiniai veikėjai jau nebuvo pagauti sukčiaujant. „Viktoras Uspaskichas, tenka pripažinti, pirmiausia yra žurnalistų gildijos produktas. Mes jį pagimdėme, mes jį sukūrėme, mes jį legitimizavome. Šiandien tas žmogus, kuris de facto ir de jure yra politinis sukčius, laksto per televizijas, sudarinėja koalicijas ir ruošiasi vadovauti šiai valstybei”, – drąsiai teigė vienas iš konferencijos pranešėjų, Veido redaktorius dr. Algimantas Šindeikis. Dėl kokių priežasčių jis tai galėjo svariai tvirtinti? Dėl to, kad žurnalistai nepateikia auditorijai konteksto ir tokiu būdu angažuoja šį prieštaringos reputacijos politinį veikėją. Čia jis pateikė LRT televizijos reporterės pavyzdį, rinkimų naktį kalbinusios „Darbo partijos“ lyderį. Ar ji priminė žiūrovams, kad praėjus pusantrų metų nuo Darbo partijos išrinkimo į Seimą 2004 m. V. Uspaskichui teko bėgti į Maskvą ir vėliau grįžti su antrankiais? Ne. Ar buvo užduotas klausimas, kodėl Europos valstybės, plėtojusios politiko propaguojamą „skatinančią ekonomiką“ patyrė fiasko ir išgyvena stiprų nuosmukį? Ne. Ar priminė skandalą, kai politiko koncernui priklausančios mėsos perdirbimo įmonės „Krekenavos agrofirma“ darbuotoja iškėlė į viešumą, kad jiems algos mokomos vokeliuose? Ne. Žiniasklaidos amnezija sustiprina ir visuomenės Alzheimerio simptomus. Lipame ant to paties grėblio, nes nepažiūrime, kad ant veido puikuojasi randas dar nuo praėjusio karto.
Panašų pavyzdį dėl perspektyvos ir konteksto trūkumo pateikė ir kitas pranešėjas, VU docentas dr. Mantas Martišius. Pasak jo, dabartinė Vyriausybė kritikuojama už tai, kad savo kadencijos metu valstybės skolą nuo 17 proc. padidino iki 40 proc. BVP. Taip, tai yra faktas, kurio niekas neneigia. Tačiau nepateikiamas kontekstas, platesnė apžvalga, kurioje būtų paaiškinta, kodėl ta skola padidėjo. O padidėjo ji todėl, kad buvo leidžiamos obligacijos, o pinigai skirti pensijoms, socialinėms išmokoms – iš esmės vyko tas pats ekonomikos skatinimo procesas, naudojantis skolintais pinigais. Tad skaudi žiniasklaidos problema ta, kad rengiantys medžiagas žurnalistai dirba tartum su arkliams skirtas akidangčiais – nemato arba nenori matyti aplinkybių, konteksto, susijusių reiškinių.
Čia pats laikas būtų kiek sušvelninti situaciją pritariant pranešėjų minčiai, kad žurnalistinė veikla yra didelis iššūkis. Žurnalistai paprastai nėra nei teisės, nei ekonomikos specialistai, nei filologai, turintys solidų literatūrinių žinių pagrindą. Kiti nepateikia plataus konteksto paprasčiausiai dėl jauno amžiaus ir nepatyrimo. Norint profesionaliai atlikti savo darbą, reikia turėti platų išsilavinimą, būti apsiskaičiusiam. Tai sunkus iššūkis, ypač turint omenyje, kaip redakcijos orientuojasi į greitą produktą. Šioje situacijoje galėtų padėti specializavimasis konkrečiose srityse, kuriose žurnalistas galėtų jaustis savo vandenyse ir labiau pasitikintis savimi. Taip sumažėtų ir pašnekovų manipuliacijų galimybės.
Kita svarbi, bet mažiau pastebima problema – informacinis nutylėjimas. Žiniasklaida dažniau „gauna į skūrą“ už tai, ką parašo, o ne už tai, ką nutyli, tačiau informacijos nutylėjimas ne mažiau kenkia tikrovės suvokimui ir gali būti naudojamas sąmoningai manipuliacijai visuomenės nuomone. Šią temą plėtojęs doc. dr. Mantas Martišius papasakojo gerai problemą paaiškinantį sovietinį anekdotą: „Sovietų Sąjungos vadovas ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas nutarė susirungti 100 metrų bėgimo rungtyje. Laimėjo JAV prezidentas. Po bėgimo sovietinė spauda parašė: valstybių lyderių bėgime Sovietų Sąjungos vadovas užėmė garbingą antrąją vietą, o JAV prezidentas atbėgo priešpaskutinis.“ Matyti, kad nepasakius dalies informacijos, kiek bėgikų dalyvavo varžybose, visiškai iškreipiamas situacijos vaizdas.
Informacinis nutylėjimas gali būti tyčinis arba atsitiktinis, tačiau, kaip pabrėžė kalbėtojas, žurnalistui paranku prisidengti netyčia, pasiaiškinti, kad neįdėjo tam tikros informacijos dėl vietos spaudinyje ar laiko stokos, tačiau rezultatas lieka tas pats – visuomenė klaidinama. Gaila, tačiau dažnai šis metodas pasitelkiamas viešajai nuomonei formuoti palankia konkrečioms politinėms ar ekonominėms jėgoms linkme ir lieka nepastebėtas. Nutylėjimai kuria mitus ir trukdo susidaryti sistemingą pasaulio vaizdą. Jeigu žiniasklaida transliuoja informaciją tik apie medikų daromas klaidas, o praleidžia faktus apie teigiamus pasiekimus, šitaip iškraipydama informaciją ji formuoja visuomenės nepasitikėjimą medicinos sistema Lietuvoje, skatina neigiamos nuomonės susiformavimą. Tokių situacijų turime daug.
Aptartinos ir kitos su žiniasklaidos darbo specifika susijusios problemos, minėtos per mokslinę konferenciją, tačiau manau, kad jeigu iš visuomenės informavimo priemonių darbo principų išgyvendintume bent šiuos du, jau būtų pastebimų pokyčių visuomenėje: augtų mūsų politinis sąmoningumas, priežasties ir pasekmės ryšių supratimas, adekvatesnis socialinės, teisminės ir kitų struktūrų vertinimas. Būtų sunkiau manipuliuoti mūsų nuomone ir formuoti konkrečioms politinėms ir ekonominėms jėgoms palankius žmones. Tai stipriai keistų pilietinę visuomenę ir valstybės valdymo kokybę.