 |
| Eglės Petraitytės-Talalienės kūrinių parodos „Flora Vita“ fragmentas |
Tylus senojo Kauno rudens vakaras. Jau nugeltę ąžuolai, laidos link persiritusi saulė. Pro garsios Valstybės teatro dainininkės Adelės ir menotyrininko Pauliaus Galaunių namų langus vėl liejasi fortepijono garsai, viduje šurmuliuoja žmonės... Šimto metų istorijos beveik kaip nebuvę. Stebuklinga kultūros galia, sujungianti dabartį ir praeitį, nutrinanti laiko ribas.
2012 m. spalio 12 d. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose buvo atidaryta Eglės Petraitytės-Talalienės kūrinių paroda „Flora Vita“, kurią dailininkė skyrė savo tėvo, ilgamečio Kauno klinikų ligoninės vaistinės vedėjo, farmacininko Antano Petraičio (1913–2007) artėjančių 100-ųjų gimimo metinių atminimui. Šį kartą tekstilininkė rinkosi akvarelės bei autorinės tapybos technikas. Paroda „Flora Vita“ nepaprasta – ją lydi autorės novelės, pateikiamos kaip integrali ekspozicijos dalis, įgalinanti lankytoją veik iki galo (jei kada tai yra įmanoma, kai kalbama apie dailės kūrinį), perprasti pristatomus darbus. Penkios beveik monochrominės tapybos drobės (naudojama rudai-juoda-balsva paletė) – tai novelėse aprašomų pasakojimų iliustracijos: istorijos, kurias pati autorė dar maža būdama girdėjo pasakojant tėvą. Čia kaip ir tokio pat pavadinimo penkiuose pasakojimuose, kuriama stebuklinė atmosfera, nujaučiamas anapusybės prisilietimas („Žvaigždė arba pasaulio pabaiga“, „Uzbonėlis“, „Senoji farmacija“ arba „Ponas iš valdybos“, „Tas namas“, „Upės mergelė“). Vėlyvesnius jos pačios vaikystės atsiminimus atspindi ekspresyvesni, spalvingi, abstraktūs darbai: „Kelionė į Jurbarką“, „Ėjimas „cukierkų“, „Sodas pro senelių langą“, „Smalininkai“. Kita darbų dalis nulieti akvarele pleneruose, vykusiuose autorės tėvo gimtosiose apylinkėse.
 |
| Parodos atidarymas. Viduryje – Eglė Petraitytė-Talalienė |
Simboliška, kad užaugusi farmacininko Antano Petraičio ir mokytojos, liaudies meistrės Malvinos Petraitienės šeimoje, E. Petraitytė-Talalienė parodą, skirtą tėvui atminti, atidarė būtent A. ir P. Galaunių namuose. Tarpukario inteligentai dukterį įkvėpė pasakojimais apie buvusį, pirmosios Lietuvos Respublikos Kauno kultūrinį gyvenimą, prisimenant ir įspūdingus ponios A. Galaunienės pasirodymus tuometiniame Valstybės teatre (dabar Kauno muzikiniame teatras), bei visą prieš Antrąjį pasaulinį karą, gyvavusią epochą, tą laikmetį, kurio dailininkei dar neteko pažinti. Šį kartą prieškario Lietuvos atmosfera atsiskleidžia E. Petraitytės-Talalienės apsakymuose „Flora Vita“, o kai kuriuose iš jų skaitytojas ir žiūrovas nukeliamas net į paskutinius caro valdymo metus. Tiesa, autorės pasakojimai asmeniški, stebukliniai, neturintys sąsajų su istoriniais įvykiais, bet kartu per naudojamą vizualinę raišką, kalbą, atspindintys praėjusio amžiaus pirmųjų dešimtmečių atmosferą. Kaip pratarmėje rašo pati E. Petraitytė-Talalienė, visose penkiose novelėse, kurių pagrindiniai herojai – dailininkės seneliai (Ona Petraitienė-Valantiejytė ir Kazys Petraitis) bei tėvas A. Petraitis, veiksmas vyksta tuometinio Jurbarko apylinkėse, „aš stengiuosi vartoti kalbą (t. y. zanavykų tarmę), kurią man pačiai teko girdėti čia apsilankius vaikystėje ir kurios žodynėlis, laimingo atsitiktinumo dėka, neseniai pateko į mano rankas“.
„Gimstant primagimiui, pribuvėja, sužinojusi, iš kur jie atvyko ir kad atėjo pėsti, nei iš šio nei iš to, nustebusi tarė:
– Stebėtina ponia, kad eidami mišku neužmatėte ilgos, gražios raudonų plytų stubos.
Kadangi gimdyvė tylėjo, pribuvėja tęsė:
– Sako, kad kas ten užeina, gyvi nebepalieka. Keliauninkams apsistojus vienoje šio pastato pusių, kitoje vidurnaktį pats velnias su savo nečystom dūšiom pradeda ploti ir kasnakt slenka artyn apsistojusių. Neklusniuosius biesas savo nagais griebia ir velka peklon pakūtavotis (pragare kentėt –aut.past.). Niekas iš namo dar nėra išėjęs.
Čia pribuvėja suvyniojo naujagimį ir išėjo iš kambario. Šis kūdikis buvo mano tėvas. Prasidėjo 1913-ieji“.
(Ištrauka iš E. Petraitytės-Talalienės apsakymo „Namas“, novelių rinkinys „Flora Vita“, 2012).
Na, o apsilankusiems Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose, vertės savęs paklausti, kuri meninė priemonė – vaizdas ar žodis – autentiškiau prikelia šimtą metų asmeninės istorijos. Galbūt giliausiai paveikia jų jungtis? „Flora Vita“ – tai dailės, prozos, ir šiuos kūrinius įkvėpusios senosios farmacijos jungtis.
E. Petraitytės-Talalienės paroda veiks iki 2013 m. sausio mėnesio.