Žmonės, tradiciškai vadinami čigonais, buvo persekiojami ir masiškai žudomi nacių valdžios laikais. Tačiau ir dabar jų atžvilgiu netolerantiškai nusiteikę daugelis žmonių, kurių niekaip nepavadinsi nacionalsocialistais. Apie tai šiomis dienomis plačiai rašė Vakarų spauda.
Tai ji darė dėl to, kad trečiadienį Berlyne buvo pašventintas paminklas nacionalsocialistų nužudytiems romams ir jiems giminingiems sinčiams atminti. Ketvirtadienį kai kurie laikraščiai teigė, jog toks memorialas – gerokai pavėluotas.
„Beveik 70 metų po nacių diktatūros galo atidengiamas paminklas aukoms. Reikėjo dviejų generacijų, kad Berlyno viduryje iškiltų paminklas masinėms žudynėms atminti. Tai erzinančiai ilgas laikas“, – rašė dienraštis „Lübecker Nachrichten“.
Dar griežčiau pavėlavimą įvertino Frankfurto „Allgemeine“: „Vokietijos istorijos politikai gėda, kad truko iki 1982-ųjų, kol vienas Vokietijos kancleris daugiau nei šimto tūkstančių vadinamųjų čigonų išžudymą nacių laikais pavadino tautžudyste.“
„Ir reikėjo dar 30 metų, kol šitoms nacionalsocialistinio pamišimo dėl rasės aukoms buvo pastatytas orus memorialas. Aišku, čia vaidmenį suvaidino ir vis dar besireiškianti diskriminacija. Tačiau ginčytasi ir dėl memorialo apipavidalinimo bei įrašo jame – dėl to atsakingas suprantamas jautrumas iš sinčių ir romų pusės“, – rašė Frankfurto laikraštis.
Nuo savęs priminsime, jog kai kurie bendruomenės vadovai reikalavo, jog vietoj neigiamą reikšmę įgijusio žodžio „čigonai“ būtų vartojami būtent žodžiai „romai ir sinčiai“.
Toliau Frankfurto dienraštis rašė: „Tai, kad nusikalstamų žudynių aukos nepamirštos, turėjo bent simboliškai parodyti Vokietijos prezidento ir Vokietijos kanclerės dalyvavimas paminklą atidengiant“.
O Halės dienraštis „Mitteldeutsche“ apgailestavo, „jog toli gražu dar ne visiems aišku, kad Vokietija skolinga sinčiams ir romams pagarbos. O priešiškumas, neva pateisinantis jų persekiojimą ir naikinimą, įsišaknijęs giliai – ne tik praeityje, bet ir dabar dar. Lygiai kaip ir nusistatymas prieš žydus. Arba homoseksualus.
Šitas Vokietijos istorijos skyrius dar neužbaigtas – net ir su Dani Karavano sukurto paminklo atidengimu“. Nuo savęs pažymėsime, kad D. Karavanas – vienas garsiųjų šiuolaikinių Izraelio skulptorių.
Kelno miesto dienraštis „Kölner Stadt-Anzeiger“ rašė, kad „naujasis memorialas Berlyne atidengiamas sąlygomis, kuriomis sinčiai ir romai Rytų Europoje turi vegetuoti vis didėjančios rasistinės agresijos ir socialinės bei kultūrinės atskirties klimate, prieštaraujančiame net primityviausiems žmogaus teisių standartams.“
„Tai gerokai viršija net kasdienę diskriminaciją tokiose valstybėse kaip Vokietija ir Prancūzija. Tuo atžvilgiu iš Berlyno galėtų išeiti signalas visai Europai: ko vertas mirusiųjų prisiminimas, jei jis nepasitvirtina gyvųjų jų palikuonių atžvilgiu“, – klausė Kelno dienraštis.
Panašiai atsiliepė ir Bremeno laikraštis „Weser-Kurier“. Jo nuomone, „mes iš Vokietijos sinčių ir rytų Europos romų persekiojimo, išvarymo ir išžudymo tikrai nepadarėme reikiamų išvadų. Tai galioja ne tik pragmatiškajai Vokietijos vyriausybei, bet ir atgailaujančiai visuomenei.
Su dabar esančiu daugelio romų skurdu nenorima rimtai susidurti. Patogu jų vargšumą aiškinti romų kultūros ypatumais. Kai paskutiniu metu kažkokie mažai kam žinomi tyrėjai ir populistiniai rašeivos romams priskiria mažą inteligentiškumą, tai niekas kitas kaip rasizmas“, – teigė Bremeno dienraštis.
O Hanoverio „Allgemeine“ stebėjosi, kad „esama dienų, kai istorija susitinka su šia diena – ir kietai nuo jos atsitrenkia. Štai trečiadienį kanclerė Angela Merkel atidengė Berlyne paminklą pusei šimto milijono nacionalsocialistų persekiotiems ir nužudytiems sinčiams ir romams atminti.
O ketvirtadienį vidaus reikalų ministras Hans-Peteris Friedrichas ministrų susitikime Liuksemburge ieškojo kelių, kaip Vokietija galėtų kuo toliau nuo savęs laikyti tik ką pagerbtųjų palikuonis: Vokietijos ekspertai nori kuo greičiau vėl panaikinti vizų laisvę Serbijai ir Makedonijai.
Seniai prieštaravimai ir veidmainiavimas elgesyje su diskriminuojama mažuma pasireiškė taip neslepiamai kaip dabar“, – teigė Hanoverio laikraštis.
Tačiau Serbijos dienraštis „Politika“ kaip tik rado ką pagirti: „Labai tiko kanclerės A. Merkel žodžiai. Ji, kitaip nei kai kurie pietryčių Europos politikai, kai kalba eina apie karo ir neapykantos aukas, niekada nebando tarp savęs ir komentuojamų įvykių sukurti atstumą.
Tardama žodžius, jog „kiekvienas atskiras likimas pripildo mus, pripildo mane – liūdesiu ir gėdos jausmu“, ji pabrėžė savo, kaip žmogaus ir kaip vokietės, nuostatą.
Vokietijos kanclerė taip pat priminė faktą, jog šita gyventojų grupė dėl savo kilmės ir toliau diskriminuojama, be to, ji teigė, jog Vokietijos ir Europos pareiga yra šios grupės žmones saugoti“, – rašė Belgrado laikraštis.
Tačiau Švedijos dienraštis „Upsala Nya Tidning“ pabrėžė, kad „neapykanta romams, kaip ir antisemitizmas, atsirado ne nacių laikais, bet jau seniai reiškėsi Europos fone. Šiandien dešiniųjų radikalų partija „Jobbik“ Vengrijoje atvirai kursto nuotaikas prieš romų mažumą, o Prancūzijoje jų diskriminavimas tapo tiesiog normalus.
Be to, nepaisant judėjimo laisvės Europos Sąjungoje, romai policijos reguliariai vejami ir iš Rumunijos bei Bulgarijos. Net ir Švedijoje jie taip pat 2010-ųjų rinkimų metais buvo išvarinėjami.
Sugebėjimas visus žmones, nepriklausomai nuo jų kilmės, traktuoti su ta pačia pagarba – vienas svarbiųjų civilizuotumo kriterijų. Europoje čia dar yra trūkumų, kurie ne tik gėdingi, bet ir baimę keliantys“, – rašė Upsalos dienraštis.
Apžvalga skambėjo per LRT Radiją.
