Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“/Jn 6, 35/
Visi turime daugiau ar mažiau to, ko mums labai reikia. Turime maisto, namus, sveikatą, darbą, pajamų. Tačiau dažnai pamirštame, kad visa tai gauname iš Dievo. Jis atvėrė duris, jis parodė galimybes, jis vedė reikiamus žmones. Labai svarbu pripažinti, kad viską gauname iš Dievo. Ne mūsų talentai, žinios, jėgos ar pastangos sukuria mums laimėjimus ir turtus. Kiekviena dovana yra iš Dangiškojo tėvo. Jei norime daugiau jo malonių, turime pripažinti, kad viską gauname iš jo. Mūsų turtas, laimėjimai, paaukštinimas duodami tam, kad jie rodytų kitiems Dievo garbę ir galią. Kuo daugiau dovanų gauname, tuo daugiau nuolankumo turime parodyti. Kuo aukščiau kylame karjeros laiptais, tuo dėkingesni turime jam būti. Kuo daugiau uždirbame, tuo dažniau turime parodyti, kas yra mūsų turtų ir galios šaltinis.
Kartais sakome: „Pažvelkite, ką aš sukūriau. Pažvelkite, ką pasiekiau. Matote, kokias pareigas užimu.“ Stebime televizijos ir kino žvaigždes. Jos naudojasi joms suteikta garbe. Jos sako: „Žvelkite, ką aš pasiekiau. Niekas nepasiekė tokių aukštumų.“ Tačiau daugelis iš jų jaučiasi nelaimingos. Kai visą garbę ir nuopelnus priskiriame sau, Dievas sustabdo savo palaimą ir kreipia ten, kur ji turi būti. Tokia elgsena užtveriame kelią jo dovanoms labai greitai. Ką kūrėme per dvidešimt metų, galime netekti per kelias sekundes.
Kai padidėja pajamos, pasistatome namą, turime nuostabius vaikus, prisiminkime, kad viską gavome iš Dievo. Jei ne jo gailestingumas ir gerumas, mes nieko neturėtume. Dievas priešinasi išdidiesiems ir laimina nuolankiuosius. Kartokime: „Viešpatie, tavo gerumas man suteikė tai, ką turiu šiandien. Tavo malonė atvėrė man visas duris.“ Jei būsime nuolankūs ir pripažinsime Dievo gerumą, atversime savo širdis jam, jis ves mus ten, kur net neįsivaizdavome būti.
Vienas vyras pasakojo, kad jis ir jo žmona augo ypatingai neturtingame krašte ir stokojančioje šeimoje. Prieš dvidešimt metų jie pradėjo savo verslą. Kiekvieną rytą jie abu klūpėdavo ant kelių ir melsdavosi: „Dieve, dėkojame, kad davei mums šią veiklą. Mes nuolankiai priimame viską. Pavedame tau visus savo darbus.“ Šiandien tai auganti tarptautinė kompaniją su tūkstančiais darbuotojų ir su biurais kiekviename didmiestyje. Jie sakė: „Dabar būdami tokie sėkmingi, mes kiekvieną vakarą dėkojame Dievui už visa tai, ką jis nuveikė mūsų gyvenime. Pripažįstame, kad viską gavome iš jo.“ Kuo Dievas juos labiau laimino, tuo daugiau nuolankumo jie rodė Dievo atžvilgiu. Kuo aukščiau kylame, tuo daugiau nuolankumo turime jam parodyti.
Kai kurie žmonės šiandien vargsta skolose, ligose, priklausomybėse, trūkumuose. Dažniausiai jie neugdo savyje nuolankumo, nepripažįsta Dievo savo gyvenimo Viešpačiu. Jei šiandien esame kur nors užstrigę, vadinasi turime daugiau nuolankumo parodyti, labiau dėkoti ir pripažinti Dievą visų mūsų laimėjimų šaltiniu. Kai kurie futbolo žaidėjai po įvarčio rodo dviem pirštais į dangų. Tokiu gestu jie sako: „Jūs dėkojate ir plojate man, aš dėkoju Dievui, kuris suteikė man talentą ir jėgų tai atlikti. Jam garbė.“ Dievas išaukština nuolankiuosius. Jei esame nuolankūs, jis mums suteikia gausių malonių.
Kai įstojame į universitetą, kai tampame įmonės vadovu, kai surandame gerai apmokamą darbą, kai sukuriame šeimą, kai pasveikstame po sunkios ligos, visada susiduriame su pagunda, kuri sako: „Esi talentingas, esi protingas, išmintingas, turtingas. Žiūrėk kiek tu pats savo jėgomis pasiekei.“ Nepasiduokime. Paaukštinimą ir kitus turtus gauname ne iš žmonių, bet iš Dievo. Kuo labiau pripažįstame Dievo dovanas, tuo aukščiau jis mus kelia mūsų gyvenime. Kai dėkojame, stiprėja sveikata, gerėja santykiai, gauname paaukštinimą, daugiau dvasinės ramybės. Labai svarbu prisiminti kasdien, ką Dievas davė tą dieną, kokias duris atidarė, kokius žmones siuntė. Gėrėkimės net mažais Dievo darbais savo gyvenime.
Vienas vaikas augo didelėje ūkininkų šeimoje beveik prieš 100 metų. Jie gyveno neturtingai ir vargingai. Jis turėjo palikti gimnaziją tam, kad galėtų daugiau uždirbti ir išlaikyti savo brolius ir seseris. Tačiau vėliau jis tapo kunigu. Tuomet jis ne tik baigė vakarinę gimnaziją, bet ir universitetines studijas. Vadovavo didžiulei aktyviai bendruomenei. Paskui jis dažnai važiuodavo tūkstančius kilometrų su savo savanoriais ir bendradarbiais tam, kad parodytų, iš kur jis buvo kilęs. Jis stovėdavo ilgai tuose laukuose ir dėkodavo Dievui, kuris jis išvedė iš to sunkaus ir vargingo gyvenimo. Jis nuolat pasakodavo, kaip Dievas jį nuostabiai vedė per gyvenimą iš vargo, nevilties ir pralaimėjimo. Jis dažnai surinkdavo savo draugus į didžiulį bažnyčios pastatą ir sakydavo: „Pažiūrėkit, ką Viešpats padarė, ką jis mums dovanojo.“ Nors visi rinkdavosi ten kiekvieną sekmadienį, tas kunigas naudojosi kiekviena galimybe papasakoti apie nuostabius Dievo darbus jo ir jo bendruomenės gyvenime. Jis stengėsi kuo dažniau parodyti, ką Dievas darė per jo bažnyčią.
Kuo dažniau pripažinkime, kad viską gauname iš Dievo. Nuolankiai dėkokime jam. Tikiu, kad per ateinančias dienas patirsime dar daugiau jo gerumo. Šventajame Rašte pasakojama apie tai, kaip žmonės norėjo Jėzų paskirti karaliumi. Tačiau jis nuolankiai pasitraukė, nes žmonės norėjo jį sulaikyti, sustabdyti jo judėjimą, įrėminti jo veikimą, jo neribotą galią. Kai mes patiriame laimėjimų, dėkokime Dievui, šlovinkime jį, pripažinkime jo galią. Jei taip mąstysime ir gyvensime, tuomet mūsų gyvenime nebus jokių ribų. Jei pripažinsime, kad Dievas yra mūsų pergalių šaltinis, jis pakylės mus, jis sustiprins mus, jis ves mus ten, kur niekada neįsivaizdavome būti. Tuomet gyvensime patį gražiausią gyvenimą, kurį jis mums dovanoja.