Rytas Staselis. Yra norinčiųjų parduoti balsus? Supirkime

Autorius yra „Verslo žinių” apžvalgininkas

Prieš dau­giau nei du de­šimt­me­čius įsi­vaiz­duo­ti tai bu­vo la­bai su­dė­tin­ga, ta­čiau tik­ro­vė pa­si­ro­dė žiau­res­nė. Šie rin­ki­mai, ne­pai­sant jų re­zul­ta­tų, bus pa­žen­klin­ti vie­na blo­ga žy­ma: pa­pir­ki­nė­ji­mu.

Ki­ta ver­tus, po­li­ti­nių par­ti­jų ga­li bū­ti įvai­rių, jos ir yra įvai­rios - vie­nos la­biau ar ma­žiau sėk­min­gai imi­tuo­ja kla­si­ki­nes Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos pa­sau­lė­žiū­ras, ki­tos tie­siog bu­ria­si ap­link cha­riz­ma­ti­nius ly­de­rius (kar­tais gar­bin­to­jai su­lim­pa taip stip­riai, kad lai­ku ne­iš­si­bars­čiu­sios taip ir pra­žū­va drau­gė­je), tre­čios sa­vo veik­lo­je at­me­ta pa­sau­lė­žiū­rą kaip ne­rei­ka­lin­gą dra­bu­žį iš naf­ta­li­nu pra­smir­du­sio te­at­ro rek­vi­zi­to ir po­li­ti­ko­je ima­si ba­na­laus ver­slo.

Lie­tu­va šiuo po­žiū­riu nė­ra nei iš­skir­ti­na vi­suo­me­nė, nei ko­kia iš­si­gi­mu­si vals­ty­bė. Ne apie or­ga­ni­za­ci­jas kal­ba. Prieš du de­šimt­me­čius Są­jū­džio vė­lia­vų jū­ro­je bu­vo sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad šios ša­lies pi­lie­čiai to­kia leng­va ran­ka ga­lė­tų sa­va­no­riš­kai at­si­sa­ky­ti bal­sa­vi­mo tei­sės - iš es­mės vie­nin­te­lės tie­sio­gi­nės de­mo­kra­tiškos prie­mo­nės, ku­ri da­ro įta­ką for­muo­jan­tis vie­no­kios ar ki­to­kios spal­vos val­džiai. O jau apie tai, kad šią ga­li­my­bę, is­to­ri­jo­je tols­tant pri­si­mi­ni­mams apie Są­jū­dį, kas­kart dau­giau žmo­nių keis į de­šim­tį ki­tą tau­ti­nės va­liu­tos vie­ne­tų, bu­vo įma­no­ma ne­bent su­sap­nuo­ti.  

Kad ir koks vie­šas pa­si­pik­ti­ni­mas dėl to tvy­ro­tų, iš­ana­li­za­vus gi­liau iš­ei­na, kad at­ėjo­me ten, kur link ėjo­me tie­siau­siu ke­liu. Kaž­ka­da vis­kas pra­si­dė­jo per rin­ki­mų kam­pa­ni­jas da­li­ja­mais sal­dai­niu­kais, gė­lė­mis, vė­liau ren­giant vai­šes, kvie­čiant ne­mo­ka­mai pa­si­links­min­ti ir net „pa­si­kul­tū­rin­ti“, pre­ky­bos cen­truo­se da­li­jant po cen­tą kai­nuo­jan­tį bu­te­lį alaus už bal­są re­fe­ren­du­me... Da­bar kai ku­rie po­li­ti­nių par­ti­jų tech­no­lo­gai nu­spren­dė, kad prie­dan­gos for­mų ne­be­rei­kia. No­ri 20 li­tų - stok į bal­sa­vi­mo „ka­ru­se­lės“ ei­lę, už­pil­dyk rin­ki­mų biu­le­te­nį taip, kaip rei­kia, nu­fo­tog­ra­fuok mo­bi­lio­jo ry­šio te­le­fo­nu ir gauk „mai­ro­nį“. Kar­tais - dar ir „da­rių su gi­rė­nu“.

  At­sa­ky­mo, ko­dėl taip yra nuo At­gi­mi­mo pra­džios pra­ėjus veik ket­vir­čiui am­žiaus, tei­eš­ko pro­tin­ges­ni žmo­nės. Ko­dėl vie­ni rin­kė­jai, neat­si­žvel­giant į so­cia­li­nę pa­dė­tį, tur­tą, gy­ve­na­mą­ją vie­tą, prieš rin­ki­mus duo­da dar­bo sme­ge­nims, ki­ti ati­tin­ka­mai - ins­tink­tams. Ant­rie­ji, iš pir­mo žvilgs­nio sa­vo tei­sę pa­si­rink­ti taip ne­su­dė­tin­gai kon­ver­ta­vę į ma­lo­nu­mą ar ku­piū­rą, sau prieš veid­ro­dį at­ro­do vel­niš­kai gud­rūs. Nie­ko ne­pa­da­ry­si: no­rint pa­si­nau­do­ti tei­se pa­si­rink­ti, rei­kia gal­vo­ti. Ins­tink­tais be­si­va­do­vau­jan­tiems žmo­nėms ta­tai - tik­ra kan­čia.  

Tai vie­na rei­ka­lo pu­sė. Ki­ta: to­kią rin­ki­mų kam­pa­ni­jos stra­te­gi­ją pa­si­rin­ku­sios po­li­ti­nės par­ti­jos iš tik­rų­jų siū­lo ba­na­lų kontr­aktą - „mai­ro­nis“ už rei­kia­mai pa­žy­mė­tą bal­sa­vi­mo biu­le­te­nį. Siū­lo­mo san­do­rio es­mė - mi­ni­ma­li ge­ro­vė už įsi­pa­rei­go­ji­mą pi­lie­tiš­kai ne­si­kiš­ti į po­li­ti­kų rei­ka­lus. Tai kaž­kas iš šiuo­lai­ki­nės Ru­si­jos po­li­ti­nio re­per­tu­a­ro, kur Vla­di­mi­ro Pu­ti­no val­džia veik kas ket­vir­tį ke­lia pen­si­jas ir biu­dže­ti­nių įstai­gų tar­nau­to­jų al­gas naf­tos ir du­jų do­le­riais už ga­li­my­bę pa­si­lik­ti val­džio­je kiek ga­li­ma il­giau. Ir ne tik tai: apie „ka­ru­se­les“ rin­ki­muo­se Ru­si­jo­je te­ko skai­ty­ti dar tais lai­kais, ka­da ten bu­vo lais­vos spau­dos - maž­daug prieš 13-15 me­tų. Da­bar tai jau Lie­tu­vos kas­die­ny­bė, ne­svar­bu, kad pas mus - nei naf­tos, nei du­jų.

  Bu­vęs Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pir­mi­nin­kas, vie­nas aukš­čiau­sią au­to­ri­te­tą tu­rin­čių teis­inin­kų, Juo­zas Ži­lys ta pro­ga siū­lo ju­ri­diš­kai įtvir­tin­ti ša­lies pi­lie­čių pa­rei­gą da­ly­vau­ti rin­ki­muo­se. O ją ig­no­ruo­jan­tiems - ap­ri­bo­ti so­cia­li­nes iš­mo­kas be­igi pa­šal­pas. Sa­vo siū­ly­mą p. Ži­lys grin­džia kri­tu­sia vi­suo­me­nės mo­ra­le ir ne­pa­gei­dau­ti­na tik­ro­ve, ku­rio­je po­li­ti­nį vi­sos tau­tos rei­ka­lą spren­džia ma­žes­nė vi­suo­me­nės da­lis. Va­rian­tas, ži­no­ma. Ta­čiau tu­rin­tis vi­siš­kai ne­prog­no­zuo­ja­mų pa­da­ri­nių: ko­kiu re­zul­ta­tu baig­sis bal­sa­vi­mas tų, ku­riems į tai nu­si­spjaut, ar­ba tų, ku­rie to­kią pa­rei­gą su­voks kaip val­diš­ką prie­var­tą.

  Ki­tą kraš­tu­ti­nį siū­ly­mą per­skai­čiau „Lie­tu­vos ry­to“ in­ter­ne­to die­no­raš­čių skil­ty­je, kur au­to­rius bal­sų pir­ki­mą-par­da­vi­mą ver­ti­no vos ne kaip aukš­čiau­sią abi­pu­sės nau­dos re­a­li­za­vi­mo iš­raiš­ką. Ki­taip ta­riant, vals­ty­bė ne­tu­ri kiš­tis ten, kur ir pir­kė­jas, ir par­da­vė­jas po san­do­rio yra lai­min­gi. Nes tai gal­būt ir esan­ti aukš­čiau­sia li­be­ra­liz­mo vir­šū­nė. Sil­pno­ji šios iš­ei­ties vie­ta yra ta, kad už 20 li­tų ne­ty­čia ga­li par­duo­ti sa­vo lais­vę ir pas­kui nie­kam nepa­si­skų­si.  

Ta­čiau gal iš to­kių, ku­riems pa­pil­do­mas „mai­ro­nis” ki­še­nė­je rin­ki­mų die­ną reiš­kia di­džiau­sią de­mo­kra­tijos su­tei­kia­mą nau­dą, bal­sa­la­pius ga­lė­tų su­pirk­ti vals­ty­bė sa­vo są­mo­nin­gų pi­lie­čių var­du? Vie­na ver­tus, to­kios lai­mės be­ieš­kan­tiems ne­reik­tų slaps­ty­tis ir jie vi­siš­kai tei­sė­tai gau­tų šla­ke­lį įsi­vaiz­duo­ja­mo pa­si­ten­ki­ni­mo sa­vo ra­cio­na­lu­mu. Ki­ta ver­tus, ras­tų­si tam tik­ra prie­lai­da griež­tin­ti al­ter­na­ty­vą: jei­gu vis dėl­to su­ma­nei sa­vo bal­są par­duo­ti ne vals­ty­bei, o kon­kre­čiai po­li­ti­nei par­ti­jai - sės­kis už gro­tų. Jei žai­džia­me ins­tink­tais - tai jau iki ga­lo.  

Ži­no­ma, tai ne­bus šios vi­suo­me­nės re­pu­ta­ci­ją iki pa­de­be­sių iš­aukš­ti­nan­tis spren­di­mo bū­das. Bet ir ap­si­me­ti­nė­ti ne­reiks, kad esa­me iš­skir­ti­nė bal­tų, pū­kuo­tų, aukš­tos mo­ra­lės in­di­vi­dų ben­dri­ja.