 |
|
Literatūrologas Rimantas Kmita. Zenekos nuotrauka |
Neartikuliuotą paauglišką norą turėti pinigų esu intensyviai bandęs paversti realybe. Savaitgaliais arba pabėgę iš pamokų su bičiuliu suvažinėdavom iš Šiaulių į Rygą ir atgal. Įdomus daiktas: kiek kainuoja Rygos turguje duona ir dešra, kurios dažniausiai ir buvo vežamos į tą pusę, visi daugmaž žinodavom - kiek prašydavom, tiek ir gaudavom. Bet vykdami atgal prisipirkdavome keisčiausių dalykų, kurie, mūsų nuomone, būtų galėję sudominti neišrankius gariūnmečio Šiaulių vartotojus. Vienas iš įspūdingiausių ir mus pačius nustebinusių pirkinių – didžiuliai spalvoti plakatai su Rambo, Van Damme‘u, Schwarznegger‘iu ir kitais to meto herojais. Tikrai žinojom, kad Šiauliuose tokių negausi, bet kai pamatys – visi užsimanys. O Rygoje jie pasirodė savo daromam įspūdžiui neadekvačiai pigūs. Sėkmingai išpardavę pirmąją partiją sekmadieninėje filatelininkų sueigoje, persikėlėme į turgų. Kai ten pirkimas ėmė mažėti dar bandėm prakišinėti pažįstamiems akcijinėms kainomis, tačiau paskutiniai plakatai turbūt dar tebedulka ant tėvų spintų. Rinka labai greit užsipildė ir teko keisti prekių asortimentą.
Labai įvairiai sekėsi ir su dar keistesne prekes – auskarais. Paauksuotos skardelės ir tiek. Prisimenu, pagalvojau, ar atsiras tokių, kurie pirks už dvigubą sumą Šiauliuose. Pamaniau, kad atsiras. Išnešiojau tuos auskarus po komercines parduotuves, o su likusiais stoviu turguje. Kai kurie klausinėja, ar čia tikro aukso. Kai kurie išgirdę kainą klausia – durnas tu? Kiti perka daug nesiderėję. Ir tada supratau, kokia virtuali yra daiktų vertė. Ta pati suma už tą patį daiktą skirtingų žmonių bus vertinama labai nevienodai. Nesvarbu, kad kai kurie auskrai taip ir liko užsidariusiose komercinėse parduotuvėse. Tuo metu viskas taip greit keitėsi – pinigai, muzika, mados, kad ir nespėjau susirinkti likučių, o gal jie jau visai neberūpėjo.
Kas dar labai greitai išaiškėjo turgaus derybose?
Balso tembras, žvilgsnis, laikysena. Užtikrintumas, blefavimas ir avatiūrizmas. Turi būti formoje, turi būti stipresnis, kad pasakęs vos kelis žodžius neleistum suabejoti, kad suma yra ne tik adekvati, bet ir palanki pirkėjui. Bet neverta pasikliauti ta pačia taktika - kaskart reikia jausti žmogų, kur paspausti, o kur būti taktiškam. Gryna praktika.
Ir kad lieka nepaaiškinamų dalykų. Kaip su tais taukais. Neįsivaizduoju, ar jų parduotuvėje nebūdavo, bet pasisatatęs dėžę taukų pakelių prie maisto prekių parduotuvės juos mikliai parduodavau. Kai kurie kioskai irgi parduodavo, o kai kuriuose stovėdavo, kol tekdavo atsiimti.
Arba darbas naktinėje parduotuvėje gėlių skyriuje. Naktimis keisti vandenį, pjaustyti kotus ir pardavinėti tai, ką floristės per dieną prikūrė. Bet ne, būtinai atsirasdavo sklidinas patoso pilietis, kuris norėdavo, kad jo damai būtent tu padarytm puokštę ir nenorėdavo girdėti jokių argumentų, kad niekada nesi to daręs. Kas keisčiausia, jis išeidavo patenkintas, sumokėjęs su arbatpinigiais ir gudriai šypsodamasis – o sakei, kad nemoki! Išeidavo be krislelio abejonės, kad gilią naktį su tokia puokšte dama negalės atsispirti. O ką jau kalbėti apie valiutos keitimą, kuriuo tuo metu užsiiminėjo daugelis, bet mes turėjom išskirtinę vietą ir laiką. Naktis ir vienintelis taškas mieste, kur keičia. Taškas tai taškas, bet didžiausiai nuostabai dažnai neturi litų. Labai greit tapo aišku, kam keisti reikalingu kursu, nes „turėsi nemalonumų“, švelniai tariant, o nuo ko gali nurėžti kiek tik nori, nes matai, kad valgyt nori, o litų neturi. Dolerinės jau buvo pasibaigusios, visur galiojo tik valstybinė valiuta. Peno pinigų prigimčiai apmąstyti netrūko. Žiūri pakėlęs į šviesą amerikietšiką pinigą, svarstai visus jo tikrumo kriterijus, pasižadini specialistę iš būdelės ir tariatės. Ir nutariate, ir pinigas įgauna vertę. Arba ne. Jei perdaug įplyšęs, taukuotas, jei įtartinas. Vieną kartą specialistė nutarė, kad 100 dolerių kupiūra neįtartina, bet ryte persigalvojo. Nei ji, nei joks bankas tos kupiūros jau nebeėmė. Pridėkim dar nesėkmingus bandymus iškrapštyti per naktį iš lošimo automatų pinigus, kuriuos piliečiai sumeta per dieną, ir štai jums mažas paauglystės bankrotas. Tik, kolegos, man liko žiūrėti ir mokytis.
Taigi norėjau pakalbėti apie literatūros vertinimą, apie kriterijus, apie vertes. Vis reikalaujama ir reikalaujama objektyvių kriterijų, argumentuoti savo estetinius sprendimus, tarsi būtų įmanoma argumentuoti taip, kad visi liktų įtikinti. Prieina su mikrofonu ir klausia – o kodėl? O todėl. Nes kokią vertę turėjo tie plakatai ir tos mano naktimis sulipdytos puokštės? Nes kas visi tie literatūros vertinimo, recenzavimo, premijavimo reikalai, jeigu ne gariūnmečio turgūs: stichiški, intuityvūs?
Tarkime, 2012 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktukas. Pasižiūrėjus gali nieko nesusigaudyti. Kaip šalia gali atsidurti tokie skirtingi autoriai? Čepaitė ir Jakučiūnas? Kodėl tas, o ne kitas? Keliantis tokius klausimus iškart nori kriterijų. Bet man toks sąrašas yra laukas po derybų mūšio. Mūšyje gyvi lieka nebūtinai stipriausi, patriotiškiausi, po mūšio lieka ir laimės kūdikiai, ir blefuotojai, ir tinkamu metu sulaukę pagalbos. O pats mūšis – kalbos, žvilgsniai, susižvalgymai, susigūžimai ir išsitiesimai po palaikymo, dėliojimai ir perdeliojimai, kad geriau atrodytų, kad stebintų, kad provokuotų, kad nepataikaitų, kad praneštų žinią... Žinią, kurią, kaip visuomet, kas kaip nori, tas taip skaito.
Kokie gali būti bendresni kūrinio vertinimo kriterijai? Ir dar visiems suprantami? Nepriklausantys nuo konjunktūros? Originalumas, socialumas / individualumas, visumos išbaigtumas arba teksto atvirumas, interpretavimo galimybių gausa, vertybinis apsisprendimas, žaidimas žanro kanonu, autoriaus stilistikos atpažįstamumas (bet be teisės tiražuoti savo atradimus), savotiškas braižas arba jo sugebėjimas keistis ir stebinti, autonomiškumas arba angažuotumas, autentiškumas? Dabar užsimerkite ir įdėkite tuos žodžius į kelių kritikų, rašytojų, savo literatūros mokytojo (-s) lūpas. Jie ištaria juos vienodai? Jie pagal tuos kriterijus mini tas pačias knygas?
Ar už kriterijus nėra svarbiau juos taikantis žmogus, arba kitaip – pats derybininkas, turintis savo patirtį, stilių, jaučiantis situaciją? Ar kriterijus gali būti liniuotė? Ar nėra svarbu, kieno rankose liniuotė?
Sveikas protas, skonis, platus akiratis galėtų būti tie dalykai, kurie leistų susikalbėti, bet kas tai yra kai imame kalbėti apie konkretybes?
Ar galima remtis autoritetu? Ar Tomas Venclova, Aidas Marčėnas, Giedrė Kazlauskaitė sudarytų tokius pat geriausių ar kokių kitų -iausių knygų -tukus? Ar jie būtų teisūs? Ar nė vienas neklystų?
O šiaip tai... Tuštuma ir atomai. Žodžiai, susitarimai, nutarimai. Samprotavimai, įsitikinimai. Mirtini įsitikinimai. Galima kalbėti vienaip, galima kitaip. Argumentuoti galima iš kairės ir iš dešinės. Galima sakyti, kad tai joks argumentas. Žmogaus teisių patosas. Galima ginti visokias teises, galima dekonstrtuoti susitarimus, galima dekonstruoti dekonstrukcijas. A. Nyka-Niliūnas dienoraštyje prisimena, kad jo vaikystėje viskas buvo paremta nelygybės principu – kaip gamtoj. „Tavo motina žvaira“, - ir ką tu atsikirsi. „Socialinis pastatas gali išsilaikyti tik ant nelygybės pamatų; kad nelygybė yra reikalinga visiems – net ir pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems (nes visų idealas yra aukštesnioji pakopa), ir kad lygybė yra svajotojų (prie aš visą gyvenimą priklausiau) sukurtas mitas.“[1]
Kas lieka? Dūzgiantys atomai. Kažkoks gyvenimas.
---
[1] Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai: 1976-2000. – V.: Baltos lankos, 2003, p. 252.
