Kasmet rugpjūčio 6 d. švenčiame Kristaus Atsimainymo šventę. Ta proga siūlome popiežiaus namų pamokslininko kapucino T. Cantalamessos pamąstymus, publikuotus ketvirtiniame žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“
Kodėl silpnėja tikėjimas, religinės praktikos bei atrodo, jog daugumai tai nebėra stiprybės ašis, iš kur galėtų semtis jėgų gyvenime? Kodėl apninka nuobodulys, nuovargis, sunkumai vykdant tikinčiųjų pareigas? Kodėl jaunimas nesijaučia patrauktas? Kodėl tarp tikinčiųjų į Kristų apskritai atsiranda ši pilkuma ir džiaugsmo trūkumas? Atsimainymo įvykis mums padeda rasti atsakymą į šiuos klausimus.
Ką reiškia Atsimainymas trims mokiniams, kurie Jėzų lydėjo į Taboro kalną? Iki tol jie pažinojo Jėzų tik pagal jo išorinę išvaizdą, kaip žmogų, nesiskiriantį nuo kitų; žinojo jo kilmę, įpročius, balso tembrą… Dabar pažįsta kitą Jėzų – tikrą Jėzų, tą, kurio negali pamatyti paprastomis akimis, normalioje saulės šviesoje, tačiau tai netikėto pasirodymo, pasikeitimo, dovanos vaisius.
Kad dalykų esmė pasikeistų, ir mums, kaip tiems mokiniams ant Taboro kalno, reikia, kad mūsų gyvenime nutiktų kažkas panašaus į tai, kas nutinka jaunam žmogui, kai šis įsimyli. Įsimylėjus kitas – mylimasis, prieš tai buvęs vienas iš daugelio ar nepažįstamas, staiga tampa unikalus, vienintelis pasaulyje asmuo, kuris domina. Visi kiti dalykai išblanksta, susiliedami į neutralų foną. Įsimylėjėlis nesugeba galvoti apie ką nors kita. Įvyksta tikras atsimainymas; mylimas asmuo matomas lyg nušviestas aureolės. Viskas jo atrodo gražu, net ir trūkumai. Kartais žmogus jaučiasi nevertas to mylimo asmens. Tikra meilė gimdo nuolankumą.
Kai kas pasikeičia net ir konkrečiuose kasdieniuose įpročiuose. Pažinojau jaunuolių, kurių tėvams rytais niekaip nepavykdavo ištraukti iš lovų, kad šie eitų į mokyklą; jei jie rasdavo darbą, po kurio laiko jį mesdavo arba stumdavo dienas studijuodami ir niekuomet mokslų nepabaigdami. Tačiau štai jaunuolis įsimylėjo, susižadėjo. Ryte jis pašokdavo iš lovos, nekantriai laukdavo studijų pabaigos, o jei turėdavo darbą, jį brangindavo. Kas nutiko? Nieko, paprasčiausiai – ką prieš tai darydavo per prievartą, dabar daro žavėdamasis. Susidomėjimas sugeba paversti patraukliais net ir tuos dalykus, kurių jokia prievarta negali priversti atlikti; žmogui tarsi sparnai išauga. „Kiekvienam patrauklus jo džiaugsmo objektas“, – sakydavo poetas Ovidijus.
Kažkas panašaus turėtų nutikti ir mūsų gyvenime, kad taptume tikri, geri krikščionys, ir džiaugtumės, jog tokie esame. Tačiau mylimąjį – vaikiną ar merginą – galime matyti, liesti – pasakysite. Atsakau – ir Jėzų matome bei liečiame, tačiau kitomis akimis ir kitomis rankomis: širdies, tikėjimo. Jis yra prisikėlęs ir gyvas. Jis konkretus asmuo, o ne abstrakcija tiems, kas Jį pažįsta ir išgyvena šią patirtį. Netgi priešingai, su Jėzumi sekasi daug geriau. Žmogiškai įsimylėjus apsigaunama, priskiriant mylimajam bruožus, kurių jis gal ir neturi; laikui bėgant dažnai pakeičiama nuomonė. O kuo labiau pažįsti Jėzų ir esi su Juo kartu, tuo daugėja naujų motyvų vis labiau Jį pamilti ir patvirtinti savo pasirinkimą.
Tai nereiškia, jog reikia ramiai laukti, kad mus ištiks klasikinė „meilė iš pirmo žvilgsnio“ Kristui. Jei jaunuolis visą laiką sėdi namuose, su niekuo nebendraudamas ir nesusitikdamas, niekuomet nieko ir nenutiks jo gyvenime. Kad įsimylėtum, reikia bendrauti ir susitikinėti! Jei žmogus įsitikinęs ar paprasčiausiai pradeda galvoti, kad būtų gražu ir verta pažinti Jėzų Kristų šiuo kitokiu, perkeistu būdu, tuomet reikia pradėti „susitikinėti“ su Juo, skaityti Jo raštus. Jo meilės laiškai yra Evangelija. Ten Jis pasirodo, „atsimaino“. Jo namai yra Bažnyčia: ten gali Jį sutikti.
Vertė Dalia Žemaitytė
