Dvasinėse pratybose šv. Ignacas Lojola siūlo tokią meditaciją: kai asmuo įsivaizduoja save žvelgiant į pasaulį Dievo akimis ir bando tą pasaulį suprasti, pamatyti jo poreikius, įžvelgti žaizdas, kančią, nuopolį. Net ir neatlikdami dvasinių pratybų, bet galbūt skaitydami spaudą, sekdami radijo laidas ar televiziją, kaskart išgirstame kažką naujo ir net šokiruojančio apie pasaulį. Įvykiai pasiekia mus tą pačią akimirką, kai tik jie įvyksta, net jei tai ir nutinka tūkstančius kilometrų nuo mūsų. Ir tai negali neturėti įtakos mūsų veiksmams, mąstymui ir pasaulėžiūrai.
Spalio 11 d. popiežius Benediktas XVI paskelbė 2012–2013 m. Tikėjimo metais, ragindamas atnaujinti ir stiprinti visų krikščionių tikėjimą, atkurti Bažnyčios veidą ir kartu įveikti mus supančius sunkumus. Tą patį mėnesį Katalikų Bažnyčios vyskupai susirinko į vyskupų Sinodą Romoje naujajai evangelizacijai aptarti, ragindami apsvarstyti naujosios evangelizacijos modelius ir juos įgyvendinti šiandienos pasaulyje. Taip pat reikia pabrėžti, kad pasaulis iš tiesų yra ant pasikeitimų slenksčio, ir norime ar nenorime to, turime iš naujo atrasti Evangelijos skelbimo gaires pasauliui ir apmąstyti mūsų pačių tikėjimą. Dauguma pasisakiusiųjų Sinode pabrėžė, kad gyvename sekuliarioje visuomenėje ir tiesiog stokojame naujų idėjų, galinčių atnaujinti ir pagyvinti tikėjimą. Tiesa, per pastaruosius penkiasdešimt metų žmogus tapo labiau pasiturintis, labiau išsilavinęs, nors, kita vertus, vis dar nėra užgožtas žmonių troškulys atpažinti tikėjimo žinią, ją suprasti ir priimti. Dažnas stingame drąsos propaguoti tikėjimą, o mūsų baimę padidina kasdien pasikartojantys ir nesibaigiantys konfliktai tiek Bažnyčios viduje, tiek už jos ribų. Galime teigti, kad nors mūsų tikėjimas išgyvena pasikeitimo ir atsinaujinimo laikus, kyla klausimas: kaip turime reaguoti šioje kryžkelėje, kokius žingsnius turime žengti, kad tinkamai galėtume reaguoti į naujus iššūkius, o nepasikliautume tik spontaniškais ir skubotais sprendimais?
Kodėl visuomenės žaizdos pirmiausia atsispindi Bažnyčioje?
Nuo 2001 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose yra minimi atvejai, kai kunigai seksualiai išnaudojo vaikus. Imta vis dažniau kalbėti ir viešinti vieną po kito vaikų išnaudojimo detales, atvejus ir taip parodyti neva tikrą Katalikų Bažnyčios veidą. Vienas po kito iškilo vis daugiau atvejų ir kitose pasaulio šalyse: Airijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje, Olandijoje ir kitose valstybėse. Visuomenė ėmė diskutuoti, smerkti ir kaltinti Bažnyčią, neva deklaruojančią gyvenimo pilnatvę, bet iš tiesų esant nuodėmingą, griaunančią ir kaip kitaip iškreipiančią tą gyvenimą. Viena iš pirmųjų žiniasklaidos priemonių buvo BBC (D. Britanijos nacionalinis transliuotojas), kuris publikavo nemažai straipsnių apie kunigus, vyskupus ir Bažnyčią bei jos klaidas. Nemažai žmonių net ėmė palikti Bažnyčią, dauguma suabejojo ar atsižadėjo savo tikėjimo. Tai įvyko taip staiga, kad atrodė, jog atsižadėti tikėjimo yra taip paprasta, kaip pakeisti greitojo maisto restoraną, atsiradus šalia naujam.
Žinoma, tam yra daug priežasčių, aš manau, kad tai buvo tam tikras krikščionių atsakas į įvykius Bažnyčioje. Bet ar jis nebuvo skubotas? Neneigiu, kad daugumoje tų atvejų epicentre kunigai buvo arogantiški, išpuikę ir pamiršo tikėjimo deklaruojamas tiesas, o nusakyti skausmą, kurį patyrė aukos, yra sunku. Kita vertus, pabandykime atsakyti į šį klausimą, žvelgdami į mus pačius ir į mūsų visuomenę.
Galiu teigti, kad visuomenės žaizdos, ypač tikintiesiems, pirmiausia ir pasireiškia Bažnyčioje, tai yra vadinamojoje terpėje, kur žmogus semiasi tikėjimo, meilės ir vilties savo gyvenimui. Būdami žmonės ir pasitikėdami dieviškąja apvaizda, tampame tikėjimo liudininkais ir skelbėjais Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Kaip skelbia Vatikano II Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią ‚Lumen Gentium‘: Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis. Raginimas būti Dievo įrankiu tampa mums kertinis, kaip tik todėl Bažnyčia, atstovaudama tikėjimo tiesoms ir meile Dievui visuomenėje, krizės ir konflikto atveju atsiduria aklavietėje, nes pati yra raginama atnaujinti jos pačios deklaruojamą tikrovę. Taip Bažnyčia iš tiesų yra Kristaus įsteigta ir globojama, bet mes, esantys Kristaus Bažnyčios nariai, būdami laisvi ir dėl dažnai neaiškių priežasčių nusikalstame šiai dieviškai prigimčiai, atskleisdami savo silpnybes, pagundas ir nuodėmes. Todėl tai ypač atsispindi Bažnyčios viduje, nors labai dažnai yra toleruojama arba pateisinama kitose visuomenės struktūrose. Imkime pavyzdį, kurį aš jau minėjau, apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Pedofilija, seksualinis išnaudojimas, priekabiavimai nėra tik Bažnyčios problema, tai visos visuomenės problema, kuri mus persekioja nuo antikos ir senovės Romos laikų. Dauguma sociologų sutiktų su manimi, kad vaikų seksualinis išnaudojimas labai dažnai pasitaiko šeimose, gydymo ar švietimo įstaigose. Štai Olandijoje paviešinus kunigų seksualinius skandalus, netrukus imta žvalgytis ir į kitas įstaigas. Buvo pradėta atskleisti daugybę atvejų, susijusių su vaikų išnaudojimu valstybiniuose vaikų namuose ir mokyklose. Dauguma jų nieko bendro neturėjo su Bažnyčia, todėl teigti, kad tai yra tik pačios Bažnyčios problema, klaidinga. Kitas atvejis, apie kurį minėjau, tai, kad pati BBC televizija, taip aršiai puolusi Bažnyčią, ilgą laiką nepastebėjo, jog pagrindiniame televizijos laidų pastate buvo prievartaujami vaikai. Kaip cituoja vienas šaltinis: „Kaltinimai dėl lytinio išnaudojimo, siejami su BBC žvaigžde Jimmy Savile'iu, nugramzdino Didžiosios Britanijos nacionalinį transliuotoją į didžiausią krizę per pastaruosius 50 metų, perspėjo vienas įtakingas reporteris. Britanijos policija, tirianti pareiškimus dėl ekscentriškos žvaigždės, penktadienį nurodė, jog užregistruota jau iki 200 potencialių aukų.“ Dauguma iš šių nusikaltimų buvo slepiami, nors apie juos žinojo BBC televizijos vadovai. (Kauno diena, 2012–10–22)
Tokių atvejų galime vardyti begales, bet pagrindinė mintis, kurią noriu perduoti, yra tai, kad mes, žmonės, esame sutrikę, nebeskiriame ir neatpažįstame, kas yra žmogiška ir priimtina visuomenėje. Taigi išeina taip, kad vyrauja kova tarp tam tikrų vertybių, ir pagrindinis veiksnys čia yra kaltė: kas yra kaltesnis, kuris daugiau nusižengė? Viena pusė kaltina kitą pusę, ir ši įtarimų ir kaltinimų banga neatslūgsta. Atsakymas gali būti labai paprastas, taigi, smerkdami kitą, smerkiame save pačius, nes negalime pripažinti, jog esame kalti, tai yra nepriimame ir nepripažįstame patys klydę.
Tiesą pasakius, galiu teigti, kad prieš kaltinant kaimyną, jog jo kiemas nešvarus, įsitikinkime, jog mūsų kiemas yra pakankamai švarus. Taip pat pabandykime pakalbėti apie toleranciją, kurią ugdome visuomenėje. Turbūt su manimi sutiksite, kad vaikai ima pavyzdį iš suaugusiųjų, mėgdžioja juos ir labai dažnai nori į juos lygiuotis. Tik, deja, labai dažnai pamirštame, kad mes, suaugusieji, patys toleruojame smurtą, melą, neapykantą, tai mato ir kartoja mūsų vaikai. Apgauti ką nors tampa sėkmės garantu, o dažnai ir pagrindiniu veiksniu norint sėkmingai plėtoti verslą. Tad kai kalbame apie pašaukimus kunigystei, vienuolystei, prisiminkime pirmiausia, iš kur atėjome ir kur einame. Pavyzdžiui, kai 5–6 metų mergaitė pasirodo Talentų ar madų šou su bikiniu, niekam net nėra klausimų apie vaikų įtraukimą į suaugusiųjų gyvenimą. Galime išrinkti į valdžią sukčių, kuris deklaruoja esąs ne ką prastesnis nei kiti, taip pat imti kyšius, algą vokelyje, turėti trumpalaikius santykius, meluoti, vogti, elgtis amoraliai – juk tai tampa įprasta ir pateisinama, nes visi taip daro. Tiesa, noras smerkti kitą išlieka, juk kitas vis dėto yra prastesnis nei aš. Netiesa, va kaip tik čia mes ir klystame, bet, kaip ir minėjau, problema juk vis vien išlieka. Tad koks Bažnyčios atsakas į šį nesusipratimą?
Šv. Augustinas savo veikale ‚Išpažinimai‘ yra pasakęs, kad praeities laikas yra susijęs su dabartimi, kur jis įvardija: dabarties praeitį – atmintimi, dabarties dabartį – stebėjimu ir dabarties ateitį – laukimu. Kad padarytume tinkamas išvadas, turime ištirti visumą, tai yra įvertinti praeitį ir išanalizuoti dabartį, taip galėsime suprasti ir tinkamai pasitikti ateitį. Kartu visi trys elementai yra susiję tarpusavyje ir veiksmingi.
Pasak T. Akviniečio, moralinį blogį sukeliame mes patys, taip iškraipydami savo dieviškąją prigimtį. Kaip tik čia ‚piktasis‘ ir pakiša mums koją, vis silpnindamas mūsų pasitikėjimą Dievu. Juk net nepastebime, kaip šiandien iškreipta meilė, išaukštinamas seksas, todėl Bažnyčia, būdama kartu žmogiška, nuolatos turi atnaujinti ir prisiminti jos ištakas, būtent Kristaus kančioje buvo išlaisvintas mūsų gyvenimas. Tad vyskupų Sinodas parengė siūlymus, kaip turėtume reaguoti į mus supantį pasaulį ir tikėjimo krizę. Pirmiausia turime skleisti viltį ir žvelgti į krizę kaip į naują galimybę mums atsitiesti.
Tik bendruomenės pastangos gali įveikti krizę
Skelbti viltį krizės prispaustam pasauliui yra bene svarbiausias ir pagrindinis naujojo evangelizavimo tikslas, tai buvo aptarta mano jau minėtame pasauliniame Sinode Romoje. Daug garsių teologų pasisakė apie tikėjimo gaires, Evangelijos skelbimą ir t. t. Tad sustokime prie pagrindinės Tikėjimo metų minties – atsinaujinimo. Tikėjimą galime pavadinti tam tikra būsena, kuri yra neišvengiama mūsų gyvenime, juk net neįmanoma įsivaizduoti savęs netikint niekuo. Susimąstykime – juk dauguma dalykų, kuriuos mes žinome, yra pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu ir tikėjimu, tikiu, ką man sako mokykloje, tikiu, ką kalba kiti, ką rodo televizija, skelbia spauda, rašo knygos, tikiu savo mintimis, net jeigu niekas ir nesupranta manęs ir t. t. Bet esmė yra ta, kad, kalbant apie tikėjimo perteikimą ir priėmimą, susiduriame su tam tikromis problemomis. Kokios jos?
Bažnyčia, netekusi tikinčiųjų pasitikėjimo, kartu kaip ir netenka tikėjimo puoselėjimo bei perteikimo pagrindinio vaidmens, dėl to labai gaila. Taip žmogus, pasmerkdamas tikėjimą ir Bažnyčią, gręžiasi į individualų pasaulio suvokimą be Dievo. Tuo atveju pabunda abejonė, auga nepasitikėjimas, neapykanta, kartu pamirštama tikinčiųjų bendruomenė, kurią vienija tikėjimas. Žmogus labiausiai yra žmogiškas, kai turi į ką ‚atsiremti‘, juk remiamės žiniomis, mokslo pasiekimais, ilgai turimomis ir patvirtintomis nuostatomis, deja, ne tikėjimu. Tuomet žmogus, norėdamas atrasti ramybę ir tikėjimą, nusigręžia ir bando ieškoti to mene, moksle, tam tikrose vienadienio dvasingumo išraiškose, narkotikuose ar alkoholyje. Deja, to išganymo ten taip ir nėra, o tik trumpalaikis džiaugsmas, kuris laikui praėjus ima ardyti mūsų asmenybes. Kiek kitaip yra su tikėjimu, šv. Paulius Laiške romiečiams, rašo: „Tikėjime visų pirma laikomės Dievo mums duotų pažadų, ir ne taip, tarsi jie būtų tikri tik iš mūsų, bet veikiau juos priimame vidujai ir taip padarome mūsų pačių nuosavybe. Iš to išauga toks pasitikėjimas, kokį Paulius vadina taika“ (‚Apie tikėjimo būtį‘,www.prizmė.lt)
Kiti įvaizdžiai skelbia, kad Bažnyčia yra Dievo dirbama žemė, arba dirva (1 Kor 3, 9). Taip pat dažnai Bažnyčia vadinama Dievo statiniu (1 Kor 3, 9), o mes esame jos darbininkai, jos rankos. Tik, deja, kartais darbininkai pasitaiko labai jau silpni ir ligoti. Kita vertus, juk visuomenė yra ligota ir pažeista, mes vieni niekaip neįveiksime šios krizės, jeigu nesusitaikysime su savimi, tai yra atrasime savo tikrąjį aš ir nukreipsime savo žvilgsnius į atsinaujinimo slėpinį – tikėjimą.
Vatikano II pastoracinė Konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje ‚Gaudium et Spes‘ skelbia: ‚Nors mūsų dienomis žmonijai kelia nuostabą jos pačios išradimai ir galybė, dažnai ji nerimastingai klausia savęs apie šiandienio pasaulio raidą, žmogaus vietą ir uždavinį visatoje, jo asmeninių ir bendruomeninių siekių prasmę, pagaliau apie galutinį daiktų ir žmonių tikslą.‘ Tad pagalvokime – koks yra mūsų tikslas? Šį klausimą aš užduodu kiekvienam iš mūsų.
Už visų šių reikalavimų slypi daug gilesnė prasmė, žmogus nori kurti, nori džiaugtis, mylėti ir tarnauti savo bei kitų gerovei. Tad mes kaip niekada esame pasirinkimo kelyje, todėl rinkimės teisingai, nekartokime klaidų, visų pirma atleiskime ir susitaikinkime su savimi, priimkime savo artimą kaip patį save, ir tada suprasime savo gyvenimo vertę. Tiesą sakant, atėjo laikas atsinaujinti!