Dalybų partija: iškeisk balsą į dešimtinę arba stiklainį konservuotų agurkų, – skelbia internetinis portalas, kurio apipavidalinimas stulbinamai panašus į vienos iš parlamento rinkimuose kandidatuojančių partijų simboliką. Arba štai Kėdainiuose esanti blyninė pavadinimu „Nu, blyn“ ir jos naujasis meniu, kuriame be kitų įmantrybių yra ir patiekalas „mažų mokesčių iliuzija“ arba „abonento“ salotos, „skanūs vokeliai“ ir kitos politinės, ekonominės, socialinės realijos, įgavusios kulinarinę išraišką.
Jaunoji karta, gimusi iškart po nepriklausomybės atkūrimo, tikriausiai neturėjo progos susipažinti ir pajusti „Dviračio žinių“ aukso amžiuje sukurto stulbinamo personažų efekto: taikliai atkartotų politikų mizanscenų, jų kalbėjimo, elgesio, išvaizdos ypatumų, probleminių politikos, visuomenės, ekonomikos sričių vaizdavimo, vėliau virtusio kone folkloru, kultūros dalimi. Manau, kad taip buvo sukurtas ir tebekuriamas tarsi koks naujas kultūrinis žanras, išmėgintas tarpukario politinėse kovose, taip pat rezistentų, partizanų kūryboje, išeivijoje, sovietmečiu (privačiai). Akivaizdu, kad ir tada, ir dabar pajuokimas, pašiepimas, ironija, sarkazmas greta noro pajuokauti yra ir tam tikra teisėta bei labai plačiai naudojama pasipriešinimo, nesusitaikymo, protesto forma. Atspindint politinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę ar kitą padėtį, tokia išraiška, perfrazavus S. Kierkegaardą, išlaisvina kūrėją, atpalaiduoja jį nuo realybės tikrų ar įsivaizduojamų gniaužtų, leidžia jam pakilti tiek virš objektyvios tikrovės, tiek virš savo asmeninių įsivaizdavimų, įveikti psichologinius barjerus.
Manau, nesuklysiu pasakęs, kad įžeidžiančio, juodojo humoro, o gal tiksliau – ironijos, šaržo, sarkazmo vartojimas liudija, kad dabartinė padėtis – ar tai būtų ekonominė, ar politinė, ar socialinė situacija – netenkina visuomenės. Sutikite, juokingas algas gaunantys policijos pareigūnai, ugniagesiai, mokytojai tikrai turi teisę ministrus vadinti klounais.
Reikia suprasti, kad galime ironizuoti ir šaržuoti valdžią bei vieni kitus iki pamėlynavimo: iškraipyti visų valdančiųjų vardus ir pavardes, tiesiog „negyvai“ karikatūrinti esamą ekonominę, socialinę, kultūrinę politiką; neva „juoktis“ iš juokingų algų; savo straipsniams, laidoms, diskusijoms ir kitiems kūriniams duoti pačius įmantriausius, pačius ironiškiausius pavadinimus, atspindinčius autoriaus vidinį, gal net pasąmoninį kartėlį, tačiau kol tai bus vienintelis mūsų veiksmas – tol mes niekur iš tos „ironiškos“ situacijos nepajudėsime. Turi būti ir kitas žingsnis, kuris mūsų nepasitenkinimui suteiktų realią, o ne vien vizualinę, literatūrinę, šnekamąją formą.
Nuolatinis skundas, apie kurį byloja ironizavimas, ir su juo susijęs išeities nematymas, nulemtas įvairių mūsų tautą ištikusių istorinių, socialinių negandų, mus stumia į keblią padėtį. Nejučiomis imame ieškoti politinio išgelbėtojo, vienvaldžio, tvirto, viską išmanančio, nuoširdaus ir teisingo lyderio, kuris mokėtų ne tik suvienyti žmones, bet ir išmanytų, kaip tvarkyti mokesčių politiką, reformuoti šalies ūkį, pažaboti korupciją ir t. t. Lyderio ieškotojų negalima kaltinti – tiesiog nežinome, kaip kitaip elgtis, neturime savęs valdymo patirties. Turime tik savęs patenkinimo, tylėjimo, kentėjimo patirtį. Lygiai taip pat ir mūsų Rytų kaimynystėje.
Vis dėlto negalime kaltinti spontaniškai besielgiančių rinkėjų, nors būtent tai ir daro kai kurie partinio jaunimo aktyvistai, teigdami, kad „nereikia leisti bobutei balsuoti“. Žmonėms rūpi šalies ateitis, tačiau jie nesupranta, kaip galėtų ją pakeisti, kaip reiktų elgtis: nemoka, nežino, bijo. O kartais išvis nebesirūpina, nes mano, jog tai tiesiog neįmanoma.
Akivaizdu, kad turime kelti klausimą: ar besaikė vienas kito kritika, nuolatinis aktyvus ar pasyvus skundas, nuolatinis ironizavimas, šaipymasis vienas iš kito viešoje ir privačioje sferose – ar tai sveika mūsų laisvės išraiška? Ar tas trumpai veikiantis, atpalaiduojantis, kaip sako Kierkegaardas, ironijos efektas mums vis dar reikalingas siekiant tikrų, esminių permainų mūsų visuomenėje?
Po dviejų dešimtmečių nepriklausomybės metų užaugus visiškai naujai kartai, turime skleisti žinią, kad tiek asmeniniame, tiek ir valstybės gyvenime laisvė žengia koja kojon su atsakomybe. Kaip tiksliai pabrėžė Benediktas XVI, priimdamas naują Lietuvos atstovą prie Šv. Sosto, suvokiant laisvę ir ja gyvenant reikia ištvermės, tai reiškia – visų mūsų pastangų. Didžiausia atsakomybė šiuo atveju, kaip ir tada Paryžiuje, Prahoje, Budapešte, Kaune, tenka jaunajai kartai. Pastaroji, visiškai naujai matydama pasaulį, nenorėdama taikytis su esama padėtimi, būtų įgali entuziastingai ir iš esmės keisti visuomenę ir tuo uždegti kitus.
Ne teorijos, įmantrūs skaičiavimai ar karjerizmas, bet tik asmeninis liudijimas apie veikimo galimybes, atvirumą, bendravimą ir bendradarbiavimą viešai ir privačiai jaunąją kartą įgalintų tapti ledlaužiu, kuris galėtų įveikti mūsų visuomenėje per ilgus amžius atsiradusius bendravimo, elgesio, politinio ir visuomeninio veikimo ledus.