Šiųmetis, kiek šiltesnis nei įprastai spalis baigiasi vėsių orų banga. Vėlyvasis ruduo į Žuvintą ateina ne tik draskydamas medžių lapus, krėsdamas šlapdribą ir šiaušdamas ežero bangas, bet ir išvaikęs sparnuočius. Net ežero pakraščiai, retų švendrynų plotai užsitraukė plonu leduku, kas spalio mėnesį pasitaiko ne taip jau dažnai.
Šiomis dienomis Žuvinte vandens paukščių tapo gerokai mažiau. Nebematyti baltųjų garnių, kurie prieš kelias dienas dar iš tolo baltavo ežero augalijos sąžalynuose, pasitraukė didieji kormoranai, o ir ežero salos žolynuose nepamatysi kyšančių pempių kuodų.
Užtai neramios gulbės dabar skraido iš vieno ežero galo į kitą. Atrodytų, jos sunerimusios be jokio reikalo, bet suaugusių paukščių poros užsiėmusios labai svarbiu darbu: moko jauniklius skraidyti. Šie įgūdžiai neįgyjami per dieną. Pilki jaunikliai tik spalio mėnesį suaugo tiek, kad sugebėtų skristi, tad dabar jiems rūpi išmėginti kaskart tvirtėjančius sparnus. Dažnai jie patys, nelaukdami senių, plaukia į ežerą ir kyla prieš vėją. Nebeliko gulbių agresyvumo, suaugę patinai nebesipeša dėl nuo ankstyvo pavasario pasirinktų perėjimo teritorijų, o neretai prie vienos pakilusios šeimynos prisijungia antra, trečia.
Žąsys šaltų orų nesibaido
Ruduo Žuvinte visuomet turtingas praskrendančių paukščių, nors jų skaičius ir labai svyruoja. Rudenį ilgam apsistojančių gervių pulkai Žuvinte kaskart vis gausesni, o migruojančių žąsų atvirkščiai – nuolatos mažėja. Nakvojančios gervės, šįmet rekordiškai pasiekusios pustrečio tūkstančio, iš Žuvinto pasitraukė pirmomis spalio dienomis. Būriai, kuriuos dar šią savaitę stebėjome, – tai jau šiaurės migrantai, iš Suomijos, Estijos ar Vakarų Rusijos skrendančios gervės. Gal nujausdamos artėjančius šalčius, jos suskubo pasitraukti, nes štai jau trečia diena, kai gervių nei matyti, nei girdėti.
Užtat praskrendančioms žąsims pirmas sniegas nekliudo, tik Žuvinte apsistojusios baltakaktės ir želmeninės žąsys kaip niekad tylios. Daugiau nei pusantro tūkstančių žąselių prieš saulėtekį palieka Žuvintą, skrenda kažkur į laukus, į šiaurę nuo ežero, o grįžta tik vakaro prietemoje. Gal ten, laukuose, aptinka mėgstamų runkelių ar rapsų liekanų. Šiomis dienomis žąsų skaičius kiek didėja, bet jų gerokai mažiau, nei esame įpratę skaičiuoti. Dar prieš dešimtį metų jų būriai pasirodydavo rugsėjo viduryje, o iki spalio susikaupdavo nuo penkių iki dešimties tūkstančių žąsų pulkai. Žąsų klegesio buvo visur – ir aplinkiniuose laukuose, ir ežere, nes Žuvinte jos rasdavo nakvynę. Arba prieglobstį, jei kas išbaido iš žiemkenčių ar kai parskrisdavo šiaip – tik pailsėti. Žąsų mažėja ne dėl to, kad čia joms blogesnės sąlygos. Ornitologai spėja, kad ateityje rudenį didelių žąsų būrių gali ir netekti aptikti, mat šių paukščių migravimo kryptys kiek pasikeitusios. Esą dabar dauguma Sibiro, šiaurinių platumų žąselių linkusios migruoti, sukdamos didesnį lanką pro Skandinaviją. Visoje rytinėje Baltijos pakrantėje rudenį žąsų mažėja, užtat pavasarį jų būriai tampa vis gausesni.
Žuvinto biosferos rezervato direkcijos informacija
