Guoda Azguridienė. Auksinės žuvelės ilgesys: Lietuvos civilizacinės metamorfozės trečiajame tūkstantmetyje. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2010. – 230.
 |
Knygai apie „civilizacines metamorfozes“ (žr. paantraštę) pasirinkta talpi metafora – „Auksinės žuvelės ilgesys“ – ir puikiai dera su šmaikščiu, gyvu autorės rašymo stiliumi, ir koncentruoja pagrindines jos nuostatas. Pirma, auksinės žuvelės nėra. Antra, „laisvė negarantuoja turinio, ji tik išvaduoja nuo prievartos. Taip kad laisvės badauti arba laisvės būti sočiam iš principo negali būti“ (p. 84).
Knygos turinį sudaro straipsniai apie laisvės turinį ir prigimtį, kuriuos „neabejotinai galima vadinti ekonominiais, nes šis aspektas nagrinėjamas plačiausiai ir visur“ (p. 7), beveik dešimtį metų rašyti Naujojo Židinio-Aidų skilčiai „Nustebimai“. Kuo nustebinti gali ekonomistė plačiu kultūriniu akiračiu? Labiausiai – ironizuojant – pasirinkimu publikuoti knygą valstybės lėšomis, mat knygos leidybos projektas neabejotinai patenka į jos idėjiškai kritikuojamų – valstybės vykdomų ir neatsiperkančių – projektų kategoriją. Tačiau paramos (žinia, simbolinės) leidybai klausimą palikus už nugaros, verta, kartu su autore, į Lietuvos ekonominį gyvenimą – nuo neįvykusios desovietizacijos iki ekologiškų prekių paklausos formavimosi ir svajonių apie gamtą tausojančią pramonę – pažvelgti būtent ekonominiu aspektu. Nuobodu tikrai nebus.
Socializmas (taikliai įvardijamas viešųjų ryšių produktu) – tai „kreivų veidrodžių karalystė“, kurioje žmonės, siekdami išgyventi, suformavo specifines elgesio normas bei įgūdžius. Tuos „įgūdžius“ puikiai žinome. Į ką autorė baksnoja pirštu – tai pernelyg didelis procentas valstybinėse įstaigose likusių, „paveldėtų“ darbuotojų, ir toliau besivadovaujančių minėtomis „paveldėtomis“ elgesio normomis. Bet „ar sovietinių laikų veikėjai turi turėti tokias pačias teises Lietuvoje, kaip ir visi kiti? Ar tie, kurie trėmė ir skundė, sekė ir persekiojo, turi turėti tokias pačias teises (tarp jų ir ekonomines), kaip jų persekiotieji?“ (p. 29). Kodėl mokesčių didinimo kontekste visuomenė visada bauginama, jog nepakaks lėšų mokytojų algoms? Arba kodėl šiandien „valstybės tarnautojai […] tarnauja valstybei-įstatymui, o ne valstybei-žmogui“ (p. 223)? (Žinia, ir tarnautojais savęs jie nevadina…)
Neskanių klausimų šiame pavydėtinai nuosekliame tekste – daugybė. „Socializme atsakomybė, kaip ir nuosavybė, tampa visuomenine. Nebūti tiesiogiai atsakingam už savo veiksmus yra didelis psichologinis komfortas“ (p. 84). Šie komentarai apie psichologinį socializmo poveikį – šansai skaitytojui atsitokėti, pabusti iš užsitęsusio kolektyvinio ne-atsakomybės sapno. Pratęsiant pasakinę knygos pavadinimo retoriką, – siūloma nelikti prie suskilusios geldos.
Rinkoje (panašiai kaip žaidime) svarbiausia – laikytis susitarimo. Keliamas klausimas, ar yra sąlygos sąžiningam ir sėkmingam žaidimui Lietuvos rinkoje, kai pati politinė valdžia praktikuoja taisyklių pažeidinėjimą (apie Ignalinos AE: „Valstybės institucijos vis dar mano esant norma nemokėti rangovams-tiekėjams pagal sutartis“, p. 128). „Drįsčiau teigti, kad neteisybės jausmas yra labiausiai visuomenę skaldanti ir jos gyvybingumą mažinanti emocija. Neteisybės dėl neįvykusio [teisinio] teisingumo“ (p. 28). „Iki šiol nebaigta žemės reforma ir negrąžinta žemė buvusiems savininkams. Tai reiškia, kad iki šiol esti toleruojami sovietų nusikaltimai atimant (moralės terminais – vagiant) žemę iš teisėtų savininkų“ (p. 31), – ar tuomet nereikėtų „elgtis kukliau, užuot vadinusis teisine valstybe“ (p. 129)?
Sutikus su autore, jog „beveik visos šiandien egzistuojančios monopolijos yra sukurtos padedant valstybės valdžiai“ (p. 68), menkai įtikina jos svarstymai prekybos centrų tema: „Net pusę mažmeninės prekybos rinkos užima „kiti“, t. y. ne VP Market, Iki, Rimi, Aibė ir Norfa“ (p. 58). Juk kalba eina apie neskaidrios kilmės kapitalą, įsukusį akcijų, patogaus darbo laiko, žvilgančių vitrinų karusele! Ar gi tai – didžiųjų ir mažųjų prekybininkų konkurencija? Juo labiau, jog apie smulkiajam verslui sukurtus barjerus, kurių jis įveikti nesugeba dar pirmajame etape, pačios autorės teigiama: „Reguliavimų našta – kitas svarstis verslo plėtrai ir priežastis nesilaikyti nustatytų reikalavimų. Nesilaikyti, nes tai arba brangu, arba netgi neįmanoma. Teisės institutas yra suskaičiavęs, kad Lietuvoje veikia virš 150 verslą kontroliuojančių institucijų, [kurių] teisė tikrinti niekaip nereglamentuojama ir neribojama“, p. 34).
Azguridienės nuomone, žmonės, jei nebūtų verčiami dalyvauti „teisingoje“ pensijų sistemoje, „patys planuotų savo senatvę ir disponuotų šiandien socialiniam draudimui atitenkančiais pinigais“ (p. 194). Taip pat įdomus ekonomistės požiūris, jog visuomenės moksluose skaičiai „nieko neįrodo, tik iliustruoja. Tačiau iliustruodami nuolat kiša mintį, kad tai objektyvu ir pamatuojama“ (p. 8). Ekonomikos atspindėjimas statistika kritikuojamas nuosekliai, tad jau viduryje knygos pradedi skeptiškai vertinti ES šalių narių plėtros gaires, ypač formuluotę „subalansuotas ekonominis augimas“. Azguridienė ypatinga ir tuo, kad jos ekonomikoje cirkuliuoja tokios vertės kaip rami sąžinė, moralinis bankrotas, o žodžiai moralu, nemoralu, amoralu, – gal net vieni dažniausiai pasitaikančių knygoje („Nuostabu tai, kad netgi sekuliarių visuomenių pripažįstamos moralės normos, suprantamos kaip „sveikas protas“, nesikerta su religine prasme pagrįstais principais, tik neapima religinio elgesio aspektų“, p. 26.).
Smagu, jog didžiausias ekonomistės rūpestis – parodyti ryšį tarp moralaus ir ne elgesio: „Greitai ir galutinai negrąžinta nuosavybė sustabdė rinkos plėtrą žemės ūkyje ir uždelsė jo virtimą normalia ekonomine veikla. Be to, tai atėmė motyvaciją iš daugybės žmonių būti ūkininkais, investuoti į naujoves, galų gale – auginti sveiką maistą prieinamomis kainomis. Kaip tai būdinga neapčiuopiamam nemoraliam dalykui: jie atnešė labai apčiuopiamus ekonominius nuostolius“ (p. 31). Smagu, jog nestokojama perspektyvumo ir atveriamas kelias mąstysenai ekologijos link – „kol verslas keičiasi, tol vartotojas turi ypač daug progų išbandyti savo moralumą: ką perka, kur perka, kur investuoja savo pinigus. Kiek vartotojui rūpės vertybės, tiek rūpės jos ir verslui“ (p. 51). Smagu girdėti ne humanitarinių mokslų atstovą teigiant, jog „normalus žmogus negali būti patenkintas gyvenimu, turėdamas tik pinigų ir malonumų“ (p. 226).
Nors ekonominis diskursas „yra tik vienas galimų daugiamatės tikrovės pjūvių“ (p. 13), jį autorė atlieka puikiai. Negana to, – rimtą, bet ir lengvai suvokiamą (!) argumentų kalbą ji dažnai užbaigia nepiktais, komiškais apibendrinimais, kaip antai: „vidurkiai ekonomikoje yra panašiai prasmingi, kaip vidutinė ligonių palatos temperatūra“ (p. 177). Dera tik perspėti, jog tai nėra knyga ekonomistui (teorinis lygmuo jam būtų „savaime aiškus“, o cituojamų idėjų autoriai pernelyg „girdėti“). Vertinant iš visų likusiųjų perspektyvos, Azguridienė parašė jei ne bestselerį (plg. straipsnio pavadinimas „Politinio nekorektiškumo smagesys, arba kaip parašyti bestselerį“), tai bent jau puikų ekonominį-poleminį traktatą, – tikrai. Mat šiandien, kai vietoj analitikos turiniu tampa pranešimai spaudai, negali nesižavėti logišku, nuoširdžiu ir polemišku skaitiniu, pasibaigiančiu… klaustuku.