 |
Sugebėti būti pasirengusiems – tai didelis dalykas. Tai vertinga dovana, apimanti tvirtumą, įgūdį analizuoti, požiūrį, sprendimą. Kaip rašė šveicarų rašytojas Henri-Frédéricas Amielis, sugebėti būti pasirengusiems taip pat reiškia ir mokėti atsisveikinti, išvykti, užbaigti. Visuomet sunkoka atsisveikinant skubotai apsikabinti prieš įlipant į lėktuvą, atskirsiantį mus nuo tų, su kuriais dalijomės mintimis ir jausmais.
Maža to – žvelgiant giliau, tai netgi mokėti mirti.
„Būkite pasirengę“ – tai ir kvietimas, kurį Kristus paliko saviškiams.
Kristus išvyko, tačiau paliko pažadą: „Vėl sugrįšiu.“ Jis ragino: „Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (plg. Jn 14, 3; Mt 24, 44). Mirtis, paskutinis išvykimas, – tai ne atsisveikinimas, neturintis ateities, kaip dauguma – ypač prislėgtieji – mano, kaip karčiai rašė Leonardas Scascia: „Ne mirti, o mirtis yra paskutinė viltis.“
Krikščioniui išvykimas, pabaiga, mirtis nėra trokštama ar meldžiama siekiamybė tuštumos sūkuryje, tačiau atsiskyrimas, vedantis į naują, kitokią pradžią. Dėl to reikia ruoštis „būti pasirengusiems“ naujai auštančiai įpareigojančiai ir svarbiai dienai. Taip nusiteikę žvelkime į ateitį; tokių minčių lydimi stenkimės išgyventi ir paskutinę mūsų egzistencijos akimirką. Taigi dabar apsikeiskime ne „sudie“, tačiau „iki“, net jei ir nežinome, nei kada, nei kur susitiksime.
Vertė Dalia Žemaitytė
