Yra toks barzdotas anekdotas, daugiau nei prieš trisdešimt metų papasakotas žymaus rašytojo, Nobelio laureato žurnalistui iš savaitraščio „The New York Review of Books“.
Vienas žydas grįžta iš Vilniaus į gimtąjį miestelį ir namiškiai jo klausia: „Rabi, ką gi tu ten matei?“
„Mačiau žmogų, kurs ištisą dieną stypinėja dailioms ponioms iš paskui. Taip pat mačiau vyrą, kuris Katedros aikštėje nuo ryto iki vakaro mojuoja vėliava, telkdamas minias ir šūkaudamas apie lygybę ir brolybę. Mačiau ir žmogų, kurs kiaurą dieną tik trina kėdę, palinkęs ties knygomis.“
„Kas gi čia ypatinga? Anokie čia dyvai!“ – sako namiškiai.
Man jau akivaizdu, kad ir man, kaip anekdoto personažui, teko gyvenime vienu ir tuo pat metu verstis devyniais amatais. Šiomis dienomis, parvykęs iš tolimų kelionių, negaluodamas, nekaip darbui klojantis prie seniau sumąstyto romano, pergalvojau visą kūrybos kelią, nuo pat mano pirmųjų aušros nurausvintų iliuzijų. Pamąsčiau, kad visi šie karštligiški, tačiau ištęsti per gyvenimą, ir metų metais trunkantys bandymai pasidalinti su žmonėmis įžodintais jausmais įmanomai įspūdingiausiu būdu, yra ne kas kita, o mano baimė išnykti šioje Žemėje be pėdsako.
Ko vedamas šį rudenį nuskridau susitikti su publika Niujorke, pagalvojau. Honoraro? Ne čia šuva pakastas.
Šlovės! Taip! Noriu tapti kuo plačiau žinomas.
Betgi žinomas ne kaip kokie nors politikai, kurie žmonėms – kaip Kalėdų senelio įsikūnijimas; ne kaip atradėjas, kurį ateities kartos prisimena ne kaip asmenį, o kaip formulę, kokį nors „Exm2 =“ ir ne kaip valstybės valdytojas, kai žmonės po šimtmečio čiupnoja jo reljefą ant nudilusių dvidešimt penkių JAV centų.
Ne!
Trokštu išlikti visu mirtinguoju buvimu su visomis vaizduotės platybėmis, paneigiant Amžinybės ištarmę: visa, kas iš dulkių, dulkėmis virs. Dulkės, štai kam aš metu iššūkį! Trūnėsiai, štai kam meta iššūkį menai, meilė, kūryba. Niekad nesutiksiu su tuo, kad Visatos didžioji paslaptis yra ne kas kita, o neįdvasinta dulkė.
Bet ar tai kuo nors padėtų mano asmeniui ramiai pasitikti mirtį? Kuo? Kvailystė! Kuo daugiau tave supa pasaulietiško garso, tuo galingesnis tavasis ego, ir tuo žiauriau jis susiduria su būtinybe galų gale rezignuoti prieš Amžinybės dėsnį. Individualios širdies plakimas čia nieko nereiškia. Ar garsenybės nemarios? Kvailystė! (Jeigu žmonių darbai, nuo jų atitrūkę, žmonijai dar padeda įveikti jos vienišumą Visatoje, tai kas iš to jų kaulams – Šekspyro palaikams, piramidžių statytojų ir didžiųjų graikų dūlėsiams?)
Tai kaipgi man išgarsėjimas padėtų įveikti baimę, kad manęs vieną dieną nebus? Mano kūriniai, ar tai padės įveikt myrio baimę? Ar trūnėsiams, kurie kažkada buvo Markas Zingeris, bus komfortabiliau (juokingas žodis, pagalvojus apie kapines) nuo to, kad mane skaitys, cituos, jaudinsis dėl mano sukurtų personažų?
Man bus nei šilta nei šalta tose lietuviškose kapinėse.
O ar pati myrio baimė nėra klaida? Paplitusi taip, kad ją visi priima kaip akivaizdžią tiesą. Gal, kol esi gyvas, mirties apskritai nereik bijoti?
Kartą, kai gyvenau svečioje šalyje, prie Reino, kai prastai pasijutau, ir jaučiausi taip, tarsi mane tuoj ištiks priepuolis, sugebėjau išgerti tinkamų vaistų ir užsnūdau, ir susapnavau savo seniai išėjusius gimines. Jie visi man mojavo nuo kito upės kranto, tarsi norėtų man pasakyti – gal tai išėjusių būdas kalbėti, taip negirdimai, kad pagauni jų mintis iš oro: nėra ko bijoti, ateik, tai mes, ir mes tave taip pat mylime kaip ir anksčiau, kai visi buvome tavo vaikystėje – tavo vaikystės krante.
Tas kažkoks kitas krantas, mąsčiau lyg ir pro miegus, betgi, sakytum budėdamas, nei Nemuno, nei Reino.
Mes ten ir likom, šaukė jie man negirdimai, ir lauksim tavęs, mylėdami ir ilgėdamiesi.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
