Vienas kolega iš Prancūzijos džiaugiasi: 2008 – 2009-ųjų ekonominė krizė neabejotinai išėjo į naudą socialiniams mokslams ir jų dėstymui universitetuose. Dabar, sako jis, krizei slūgstant, ar kaupiantis naujai jos bangai, galima kalbėti apie dalykus, apie kuriuos dar prieš pat krizę kalbėti Prancūzijoje nebuvo priimta. Pavyzdžiui, dabar auditorijoje galima ištarti žodį kapitalizmas. Anksčiau, dar prieš kokį šešetą metelių vien tokio žodžio ištarimas reiškė, kad esi tam tikros, konkrečios ideologijos adeptas. O dabar nieko, sakai kapitalizmas ir niekas kreivai nežiūri. Vadinasi, reziumavo jis, dėl krizės pagaliau galima be emocijų analizuoti santvarką kurioje gyvename ir vadinti ją taip, kaip ją ir reikėtų vadinti atsižvelgiant į jos ekonominę sandarą, o vien į pasaulėžiūrinius aspektus. Puiku!
Sakyčiau, neblogai prancūzams. Lietuvoje, manding yra kiek kitaip ir žodžio kapitalizmas vartojimas, kaip bebūtų keista, vis dar nėra reabilituotas.
Nieku gyvu neneigiu, kad Lietuvoje yra parašytą rimtų vietinio kapitalizmo raidai skirtų studijų (pirmiausia, žinoma, omenyje turiu visomis prasmėmis sunkiasvorį Zenono Norkaus tomą „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“, nors ne vien jį), tačiau, nepaisant to, terminas vis vien neįeina į viešųjų intelektualinių debatų apyvartą ir netgi lieka šiokiu tokiu tabu.
Kodėl taip? Kodėl viešojoje erdvėje gali vykti diskusijos apie liberalizmą, toleranciją, demokratiją ir pastarųjų dalykų perteklių, apie vertybes, dorybes ir tapatybes, bet tik ne apie kapitalizmą?
Viena vertus, matyt, dėl tų pat priežasčių dėl kurių šito žodžio anksčiau vengė prancūzai – kapitalizmas jau yra įsitvirtinęs tarsi kokia natūrali pasaulio tvarka, o kalbėjimas apie jį pernelyg stipriai susijęs su pastarojo kritika ir galimomis alternatyvomis. O ta kritika ir tos alternatyvos... Žinom, gyvenom, ir netgi buvome verčiami kapitalizmo kritikų raštus cituoti dideliais kiekiais, dėl ko dar dabar bloga...
Todėl apie kapitalizmą ir jo alternatyvas gali kalbėti nebent kairieji, kurių, skirtingai nei rodo rinkimų rezultatai ir daugybės viešųjų intelektualų pasisakymai, anaiptol nėra apstu ir jų balsas, be poros išimčių, ne taip jau skardžiai ir aidi lietuviškuose tyruose.
Netikite? Štai jums pavyzdys: auditorijoje pilnoje studijas bebaiginėjančių prestižinės socialinių mokslų specialybės studentų, gimusių daugiausiai po Kovo 11-osios, taigi, neapkrautų atsiminimais apie socialistinę tikrovę, paklausiau, ką jie žino apie Karlą Marksą.
Ir kaip manote ką?
Jau bijote galimų atsakymų?
Ponai ir ponios, nuraminsiu, jokia šmėkla po pasaulį, ar, tiksliau, bent jau po šitas platumas neklaidžioja! Studentai, net į netikėčiausius mano klausimus paprastai išpyškindavę atsakymą, šįsyk įnirtingai tylėjo, it kokia Tarybų Sąjungos didvyrė Marytė Melnikaitė! Kažkas išspaudė, kad Marksui, atrodo, nepatiko kapitalizmas, kažkas pridūrė, kad Marksas ten lyg kažką apie lygybę bylojo, bet ką bylojo, labai jau sunku pasakyti...
Ir tiek žinių! Ak, jei akademijoje ir viešojoje erdvėje, išties dominuotų kairieji, kaip kartais esame gąsdinami, šitie ketvirto(!) kurso studentai būtų man progiesmiais recitavę ne tik „Komunistų partijos manifestą“, bet gal ir nemenką dalį „Kapitalo“...
Bet kairumo baimė ir jaunų dienų atmintis turbūt nėra vienintelės priežastys, verčiančios tautinius mąstytojus vengti žodžio kapitalizmas. Vienas lietuvių filosofas, dabar, beje, žymus demokratijos pertekliaus ir moralės nuosmukio specialistas, yra paleidęs į pasaulį sparnuotą frazę apie tai, kad visa lietuvių filosofija yra sukurta gero citavimo kaina.
Nežinia, kaip ten su ta filosofija, bet visuomeninio gyvenimo kritika neabejotinai turi tą ydą. Ir geometrine progresija augantis globalizmo, multikultūralizmo, tolerancijos, demokratijos, liberalizmo ir net parlamentarizmo kritikų choras užuot pabandęs perprasti ir pakalbėti apie tai, kaip išties veikia lietuviškoji kasdienybė ir politinė sistema, su kokiomis bėdomis mes realiai susiduriame, kokie dalykai mūsuose beviltiškai neveikia, o kokie, priešingai, veikia neįtikėtinai gerai, tekstų savo kritiniams kūriniams mieliau ieško didžiųjų Antikos mąstytojų Platono ar Aristotelio veikaluose, arba raštuose tų Vakarų intelektualų, kurie, pasak mano kolegos iš Prancūzijos, dar taip neseniai, kaip ugnies vengė žodžio kapitalizmas.
Ir negaliu ginčytis, cituojama išties sėkmingai ta prasme, kad bent jau grakščiai ir stilingai.
Bet tuo pat metu niekaip nepajėgiu pamatyti, kaip šitos vakarietiškos intelektualinės kovos importas gali paaiškinti tai, kas mūsuose vyksta ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis, labai skirtingomis nuo visomis prasmėmis persisotinusių Vakarų. Ar tos sąlygos tikrai neturi jokios įtakos mūsuose paplitusiems gyvenimo ir mąstymo būdams, ar išties intelektualinės idėjos kasdienybei paveikesnės nei elementarus noras pramisti ir problemos jį patenkinant?
O gal metas būtų išties liautis cituoti ir paklausti savęs, o kuo naujas ir nepakartojamas yra pasaulis, kuriame mes išties gyvename ir kaip reikėtų jį vadinti? Tuomet gal ir žodis kapitalizmas sugrįš į savo vietą...