...mylėti artimą, kaip save patį' svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas. /Mk 12, 33/
Savo gyvenime pastebėjau, kad žmonės keičiasi ir tobulėja tuomet, kai kiti jiems dėkoja, juos vertina, jiems taria drąsinančius žodžius. Tyrimai rodo, jog įmonėse apie 50 procentų darbuotojų nesijaučia vertinami ir reikalingi. Apie 80 procentų iš jų niekada negirdėjo padėkos žodžių už tai, ką jie daro. Jei dėkojate padavėjai, galite būti vienintelis žmogus, sėjantis gerumą jos gyvenime. Jei dėkojate policininkui, kuris tvarko eismą spūstyje, sėjate gerumą ir padrąsinimą jo sunkioje tarnystėje. Meilės žodžiai turi stiprią keičiančią ir gydomą galią.
Pasakysite: „Ryti, aš moku atlyginimą savo darbuotojams, kodėl dar turiu dėkoti? Aš moku mokesčius, kodėl turiu dėkoti policininkui, palaikančiam tvarką?“ Turime dėkoti, nes tikrai žmogus dirba geriau, kai jis jaučiasi įvertintas, pagerbtas, padrąsintas. Tikrai darbuotojai geriau dirba, kai žino, kad vadovas jais rūpinasi. Jei ir nematome kitų asmenų teigiamų pokyčių, kai juos padrąsiname, žinokime, kad sėjame gerumą kitų gyvenimuose. Kai skiriame dėmesio ir laiko kitam, mes parodome savo meilę žmogui. Keli žodžiai gali padaryti didelę įtaką žmogaus gyvenime.
Neseniai skaičiau apie vieną jauną vyrą, kuris turėjo Dauno sindromą. Būdamas aštuoniolikos metų, Karlas dirbo didelėje maisto prekių parduotuvėje. Jo darbas buvo padėti pirkėjams prie kasos greičiau susidėti pirkinius į maišelius. Prie kiekvienos kasos buvo tokių darbuotojų – dažniausiai gimnazijos mokinių. Karlas sugalvojo paįvairinti savo darbą. Kiekvieną vakarą jis kompiuteryje surasdavo dienos mintį – padrąsinančią citatą. Ją nukopijuodavo kelis kartus, atspausdindavo ir sukarpydavo lapus į kelias juosteles. Kasdien jis pasigamindavo apie 500 tokių juostelių ir laikydavo jas savo darbo vietoje. Kiekvienam pirkėjui jis įdėdavo tą juostelę į krepšį ir sakydavo: „Įdėjau jums dienos mintį. Tikiuosi, kad ji padės jums džiaugtis šia diena.“ Jau po savaitės eilė prie Karlo kasos buvo penkis kartus ilgesnė negu kitos. Kiekvienas norėjo gauti Karlo dienos mintį. Tai pastebėjęs parduotuvės vadybininkas skelbė per garsiakalbį, kad kitos kasos irgi dirba ir laukti ten teks trumpiau. Tačiau niekas nejudėjo iš tos eilės ir sakė: „Mes norime gauti Karlo dienos mintį.“ Negalią turintis žmogus nesėdėjo namuose ir nesiskundė savo sunkiu gyvenimu. Jis nesakė: „Aš esu invalidas. Kiti turi manimi pasirūpinti...“ Karlas ne tik dirbo po kelias valandas kasdien, bet ir sėjo gerumą kitiems. Jis nemąstė apie tai, ko jis neturėjo. Jis mąstė apie tai, ką turėjo. Jis mąstė, kaip panaudoti savo sugebėjimus tam, kad praskaidrintų kito dieną.
Kai peržengiame savo silpnybes ir trūkumus, kai panaudojame tai, ką turime geriausia, mes ne tik praskaidriname kito dieną, bet ir patys patiriame daug gerumo iš kitų. Daugelis nusivylę, nemato prasmės gyvenime, nes per daug susirūpinę savimi. Kai kreipiame mintis nuo savo problemų ir poreikių, tuomet sėjame gerumą kitiems. Meilės vaisiai tikrai visada paliečia ir mūsų gyvenimus.
Kartą viena dešimtos klasės matematikos mokytoja pastebėjo, jog jos mokiniai pavargę ir nenori mokytis naujos temos. Ji išdalino lapus ir paprašė, kad mokiniai kairėje lapo pusėje surašytų visų klasės mokinių vardus ir prie kiekvieno vardo parašytų bent po vieną gerą dalyką apie tą žmogų. Mokiniai rašė per visą pamoką, nuolat pažvelgdami vienas į kitą. Per savaitgalį mokytoja perrašė visus komentarus apie kiekvieną mokinį ant atskirų lapų. Pirmadienį, per pamoką, ji išdalino lapus. Kai mokiniai skaitė, girdėjosi nuostabos balsai: „Niekada nemaniau, kad turiu tokį talentą. Nežinojau, jog draugų akyse gražiai atrodau, kad patinku jiems...“
Po keleto metų vienas iš mokinių žuvo tarnaudamas armijoje. Per laidotuves dalyvavo mokytoja ir daugelis klasės mokinių. Po pamaldų žuvusiojo tėvas priėjo prie mokytojos ir padavė jai raštelį, sakydamas: „Noriu jums parodyti, ką mano sūnus turėjo, kai žuvo. Jį radome jo uniformos kišenėje.“ Mokytoja atpažino tą patį popieriaus lapą, kurį jis gavo iš mokytojos prieš keletą metų. Ji suprato, kad tai buvo jam vienas iš brangiausių tekstų. Kiti mokiniai priėję taip pat pasakojo mokytojai, jog jie irgi nešiojosi šiuos gerus klasės draugų atsiliepimus apie juos. Kiti laikė tuos lapus įsirėminę ant savo biuro stalo. Visiems tai buvo vertingas tekstas. Mokytoja niekada nepagalvojo, kad ta pamokos užduotis neš tokių ilgalaikių vaisių.
Siekime padrąsinti kitus savo žodžiu. Ieškokime galimybių parodyti kitiems gerumą, padėkoti ir parodyti tai, ką jie turi gero. Tai nekainuoja daug laiko ir jėgų. Tačiau tai daro didelę įtaką kito gyvenime. Galime padėkoti bendradarbiui už darbą. Galime pasakyti sutuoktiniui, kad jis pripildo mūsų gyvenimą. Galime priminti sūnui ar dukrai, kad jūs didžiuojatės jais ir kad jų laukia dideli laimėjimai ateityje. Šiandien mes dažnai sakome tai, kas mums nepatinka. Mes esame mokomi kritikuoti. Mus retai moko įžvelgti kiekvieno žmogaus vertingumą ir grožį. Mes labai greitai pasakome, kuo mums nepatinka kito charakteris, kalba, apranga. Labai lengva pastebėti tai, kas neigiama. Mokykimės mylėti ir kasdien įžvelgti tai, kuo mums patinka tas žmogus.
Šiandien kaip niekada anksčiau turime teigiamai mąstyti ir kalbėti apie tai, kas gera. Šiandien žmones pasiekia daug daugiau neigiamos informacijos negu anksčiau istorijoje. Internetas gali nešti ne tik gerumą, bet ir blogį. Interneto erdvėje vienas žmogus gali paskleisti daug žeidžiančių dalykų ir pasislėpti. Internete žmogus gali pasakyti tokių įžeidimų, kurių jis niekada nepasakytų to žmogaus akivaizdoje. Mes nepanaikinsime to neigiamos informacijos srauto. Bet mes galime ją atsverti teigiama informacija. Krikščionis šiandien turi dar uoliau darbuotis skleisdamas meilę, viltį, ramybę, drąsą, džiaugsmą.
Nebūkime pasyvūs. Jei pastebime, kad mūsų artimus žmones kas nors žeidžia, kritikuoja, siųskime jiems žinutes: „Tu nuostabus žmogus... Tu gerai atrodai, tu išmintingai elgiesi, tu stiprus... Man patiko tavo mintis...“ Nepritarkime ir stumkime iš savo rato pavydžius, piktus, žeidžiančius žmones. Nesiginčykime su žmonėmis, kurie kupini neapykantos. Jų nepakeisime. Jie turi savų problemų. Jie nepatenkinti savo gyvenimu ir bando mus užkrėsti ta pačia nuotaika. Nešvaistykime laiko ginčydamiesi su negatyviais žmonėmis. Išklausykime juos, patylėkime ir pasitraukime nuo jų. Kuo daugiau neapykantos jie sėja, tuo daugiau meilės ir gerumo mes sėkime savo santykiuose.
Parodykime savo meilę tiems, kuriuos Dievas mums siunčia. Skirkime laiko juos padrąsinti, parodyti dėmesį ir rūpestį. Parodykime ne tai, kas mums nepatinka kituose, bet tai, ką mėgstame juose. Padrąsinkime juos kasdien. Ieškokime galimybių parodyti jiems gerumą. Jei sėsime gerumo sėklas kitų širdyse, tuomet ir patys patirsime daugiau sėkmės savo veikloje. Jei pakylėsime kitus, Dievas ir mus pakylės. Tikiu, kad patirsime dar daugiau jo gerumo. Kursime tą gyvenimą, kuriam esam pašaukti, ir atskleisime tai, kas geriausia savyje. Priimsime ramų, prasmingą ir turtingą gyvenimą, kurį jis mums dovanoja.
Autorius yra Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius ir Tarptautinės lyderystės akademijos vadovų ir verslo koučeris