Sofija Melnikaitė. Pažinti per literatūrą

Turbūt retas literatūros mėgėjas drįstų suabejoti, kad tiek etnoso mentalitetas daro įtaką literatūros savitumui, tiek ir literatūra prisideda prie vėlesnių etnoso kartų mentaliteto formavimosi. Taigi, norint pažinti tautą, matyt, verta pradėti nuo jos literatūros skaitymo?

Vieną šios vasaros mėnesį tokiam iššūkiui ryžausi kartu su keliais draugais – pažinti norvegiškąjį pasaulį per literatūrą. Norvegija pasirinkta ne be reikalo – vykstant A. Breiviko teismui manęs nepaliovė stebinti nukentėjusių šeimų laikysena. Norvegai parodė stebėtiną santūrumą, gebėjimą užgniaužti sukylančias emocijas, atskirti vidų nuo išorės. Susidomėjau – kokia turi būti tautos, gebančios didžiausios amžiaus tragedijos akivaizdoje išlaikyti tokią aristokratišką laikyseną, literatūra? Kokį tautos naratyvą toji literatūra kuria?

Pradėjus rinktis autorius teko šiek tiek pasidomėti ir istorija. Rašytojais Norvegija ėmė garsėti tiktai XIX a. viduryje, kai išsivadavo iš priklausomybės Danijai. Tačiau nuo tada šalis pasauliui davė ne vieną Nobelio literatūros premijos laureatą, skaitomą ir šiandien. Stengiausi pasirinkti kuo skirtingesnių laikotarpių autorius: nuo Bjørnstjerne Bjørnsono ir jo apsakymų, parašytų 1857–1865 m., Knuto Hamsuno „Bado“ ir „Pano“ (1890 ir 1894 m.), Henriko Ibseno „Visuomenės šulų“ ir „Lėlių namų“ (1877 ir 1879 m.), iki šiuolaikinių Norvegijos rašytojų Herbjørg Wassmo „Dinos knygos“ (1989 m.) bei Pero Pettersono „Vogti arklius“ (2003 m.). Pradėjusi skaityti nė nenumaniau, kad jau po kelių perskaitytų knygų imsiu matyti bendrų bruožų gijas, besitęsiančias nuo XIX a. iki šiandienos.

Pirmasis autorius, kurį norėčiau pristatyti – Bjørnstjerne Bjørnsonas, rašęs XIX a. viduryje. Tai Norvegijos himno autorius, pirmasis norvegas, apdovanotas Nobelio literatūros premija. Manau, lietuviai skaitytojai jį drąsiai galėtų lyginti su mūsų Vaižgantu – kaip ir pastarasis, Bjørnsonas aktyviai budino tautinę norvegų savimonę, skatino likti gimtinėje. Apsakymai kupini žmogaus ir gamtos santykio, mitologinių motyvų. Visgi skaityti Bjørnsoną malonu – autorius kalba apie ir šiandien aktualias dilemas, tokias kaip emigracija, savirealizacija, tačiau, priešingai nei šiuolaikiniai autoriai, pateikia kur kas paprastesnius jų sprendimus.

Daug komplikuotesnės Knuto Hamsuno temos. Viename interviu autorius yra sakęs, jog tiki, kad žmogus yra sudarytas iš daugybės mažų žmogeliukų savo viduje. Pats Hamsunas rašydamas stengėsi perteikti kiekvieną tų žmogeliukų – galbūt dėl to visuose autoriaus romanuose yra tam tikrų panašumų, greičiausiai, pasiskolintų iš rašytojo biografijos. Romane „Badas“  – laikomu beveik autoriaus autobiografiniu – aprašomi Kristianijoje, dabartiniame Osle, badaujančio žurnalisto pojūčiai. Protagonistas vaikšto miesto gatvėmis, bando rašyti straipsnius, kurie jau nieko nebesudomina, kenčia. Visas siužetas jau nukreiptas nebe į išorinius įvykius, bet į žmogaus vidų – romanas kupinas savistabos. Iš pažiūros jau pasmerktas veikėjas visgi randa išeitį – pabėgimo į gamtą motyvas drąsiai įžengia į norvegiškosios literatūros sceną.

Romanas „Panas“ – kur kas šviesesnis. Pasakojama apie leitenantą Glaną, bėgantį nuo civilizacijos į mažą trobelę miške. Bet ir ten ramybės Glanas neranda – prasidėjus pavasariui ir atbudus gamtai vyras nelaimingai įsimyli aristokratę Edvardą. Nagrinėdamas meilės temą, Hamsunas ne tik vaizduoja žmogaus ir gamtos ryšius, nagrinėja socialinę atskirtį, bet ir sukuria dualistinį meilės įvaizdį: „Hamsuno supratimu, meilė – tai prieštaringa sąvoka, ilgesys, švelnumas, potraukis joje susijungia su priešybėmis – žiaurumu, kančia, aistra, beviltiškumu. Hamsuno herojai dažnai beprasmiškai ir kartais lyg nemotyvuotai, bet prieidami net iki sadizmo ribos, kankina vienas kitą. Jų meilė paženklinta disharmonijos, pasak autoriaus, ji yra pasaulio kūrėjo pirmasis žodis, o kartu ir pavojinga kaip žmogžudystė, jos kelyje – gėlės ir kraujas. Tai akivaizdžiai matome iš Glano ir Edvardos meilės istorijos. Meilė Hamsunui ir jo herojams – ne romantika, o greičiau liga.“1

Skaityti Hamsuną įdomu – visų pirma žavi autoriaus gebėjimas pasakoti savąją istoriją pasitelkiant tokius skirtingus personažus, atsiduriančius tokiose skirtingose situacijose; iš daugybės romanų taip pat sužinome, kad rašytojas buvo susižalojęs koją, kad vienu gyvenimo periodu jam buvo striuka su pinigais, kad kartą aistringai mylėjęs moterį vėliau sutiko jau kitam priklausiusią, tačiau jį švelniai pamilusią... Bet ne tik apie save pasakoja Hamsunas – autorius kuria universalias norvegams linijas – visų pirma tai žmogaus ir gamtos ryšys, antra – dualizmas beveik visame kame.

Su Hamsunu dažnai prisimenamas ir kitas norvegų rašytojas, dramaturgas Henrikas Ibsenas. Vienintelis iš skaitytų, kurio kūryboje – išimtinai urbanistinis peizažas, Ibsenas nagrinėja fasadiškumą, bendruomenei kaip dariniui aktualias problemas, propaguoja moterų emancipaciją. Dramoje „Visuomenės šulai“ rašytojas kalba apie valdančiųjų dviveidiškumą, žmones, pamirštančius vienas kitų žmogiškumą. Ši tema itin aktuali nagrinėjant norvegiškąjį būdą – būtent Ibsenas įvardina vidinių išgyvenimų ir išorinio fasado atskyrimą kaip ydą. Kitoje savo dramoje „Lėlių namai“ autorius jau kur kas daugiau dėmesio skiria moterims – nagrinėjama jų emancipacija; dramos pradžioje moterį pristatant kaip gležną pasiaukojančią būtybę, pabaigoje ji jau kalba apie savęs ieškojimą, išėjimą iš saugios namų aplinkos. Tokios Ibseno idėjos tuometinei visuomenei pasirodė per drąsios – Ibseno agento Vokietijoje reikalavimu dramos „Lėlių namai“ pabaiga buvo perkuriama...

Bet palikime XIX amžių! Kokį žmogų vaizduoją XX a. pabaigos – XXI a. pradžios rašytojai?

Savo postmodernios trilogijos pirmojoje dalyje „Dinos knyga“ garsi norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo liečia tas pačias temas, kaip ir Norvegų literatūros pionieriai, tačiau žmogaus santykis su jomis jau gerokai pakitęs. Ir nors romanas skaitytoją nukelia į XIX a. vidurio dvaro gyvenimą tuo pat metu ganėtinai stipriai atsiremdamas į biblinius siužetus, Wassmo pasakojama istorija jau kalba apie šiuolaikinę moterį, labiau primenančią populiariąsias šaltakraujes norvegų detektyves nei jautrias ir pažeidžiamas Ibseno žmonas. Pagrindinė veikėja Dina Grenelv vaikystėje netyčia šarmu nupliko pusę motinos kūno (štai ir vėl norvegiškasis dualizmas), taip ją pražudydama. Tėvas negali be pykčio žiūrėti į Diną, todėl atiduoda ją auginti samdiniams – taip mergaitė išauga gamtoje; vaikystėje susiformavęs įprotis ieškoti užuovėjos gaivališkame gamtos pasaulyje išlieka visą gyvenimą.

„Dinos knygoje“ ir vėl atsiranda vietos antgamtiškumui – nuo Bjørnsono laikų primiršta mistika padeda užmegzti intrigą. Dina, pati būdama it stichija, geba peržengti ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų – romano protagonistė nuolat jaučia savo motiną, vėliau ir vyrą, kurį pati nužudo. Tačiau Dina nėra bloga – vidujai ji vis dar panaši į dualistinę Ibseno žmoną, bijančią prarasti mylimuosius. Tik Dina, priešingai nei Ibseno moterys, saugančios namų židinį, baimės vedama jau drįsta žudyti, idant nuolat galėtų juos turėti sau. Tuo pačiu metu ji ieško savirealizacijos, išsilaisvinimo. Ir nors pati Dina – it gaivalas, ji vis dėlto nėra tikrosios gamtos dalis; moteris kenčia nuo nesibaigiančios frustracijos – jos, kaip modernios moters, meilė jau nebesutampa su gamtos ciklais. Mylimasis Levas pažada apsilankyti žiemop, todėl visą vasarą jos meilė ne žydi, kaip Hamsuno „Pane“, o laukia. Žiema neatveda Levo – Dina uždraudžia dvare kloti lovas žiemai, o savo kambaryje kurdama krosnelę pati bijo išgirsti jos durelių girgždesį. Tarsi jei nesielgs žiemiškai, žiema bus neatėjusi ir moteris vis dar suspės su gamta... Herbjørg Wassmo knygoje, nagrinėjančioje modernaus žmogaus pasaulėjautą, atsiranda vietos ir visiems jau aptartiems XIX a. norvegų literatūros bruožams – traukimuisi į gamtą, žmogaus dualizmui, moters emancipacijai, tačiau nuolat skubantis žmogus jau nebegeba rasti ramybės ir taikos.

Paskutinis, bet ne prasčiausias skaitytas autorius – Peras Pettersonas. 2008 metais rašytojas lankėsi Vilniaus knygų mugėje, kur pristatė savo knygą „Vogti arklius“. Mano nuomone, tai viena jautriausių ir švelniausių šiandieninių knygų, modernaus delikatumo šedevras. Pettersono protagonistas, kaip ir jo protėviai, bėgdamas nuo urbanistinio peizažo ir asmeninių tragedijų, atsiduria atokiame Norvegijos krašte, gamtoje. Ir gryno atsitiktinumo (o galbūt ne? abejoja pats autorius) sąlygomis susiduria su žmogumi, jam primenančiu vieną vaikystės vasarą, kai viskas pasikeitė. Tą tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų vasarą jam buvo penkiolika, gyvenimas atrodė paprastas ir kupinas nuotykių. Bet tada viskas pasisuko kitaip – tėvas netikėtai paliko šeimą, o penkiolikmetis Trunas gyveno Osle iki pat to momento, kai jau sulaukęs senatvės ryžosi sugrįžti į gamtą.

„Tu pats sprendi, kada skauda“2 – viename santūriame dialoge su sūnumi ištaria Truno tėvas, taip tarsi apibendrindamas norvegiškąjį mentalitetą. „Leisk į dugną, Trunai, – pasakė jis. – Tegu guli, ir tiek. Tau tai nereikalinga.“3