Prancūzų filosofas Jacques Rancière, ieškodamas atsakymo į klausimą, kas yra politiškumas, atskiria viena nuo kitos politiką (la politique) ir policiją (la police). Tai, ką mes įprastai vadiname poline realybe – institucijos, procedūros, galios pasiskirstymas, legitimacija, anot filosofo, yra policija. Tai režimas (sekant Micheliu Foucault), kuris nustato tvarką, nurodo, kas bendruomenėje yra matoma, o kas ne, ką laikome kalba ir ką suprantame kaip triukšmą. Tuo tarpu politinis veiksmas yra antagonistiškas policijai, jis kyla susidūrus nustatytai esamai tvarkai (policiniam režimui) ir lygybei. Politika padaro matoma tai, kas iki tol buvo nematoma, priverčia išgirsti tai, kas buvo laikoma triukšmu. Tai momentas, kai plebėjai prabyla ir patricijai juos išgirsta.
Greičiausiai niekas neprieštaraus, jog norime gyventi santarvėje, jog siekiamybė yra taikus, pagarbus bendras buvimas, matant ir girdint kiekvieną – ir tą, kurio pasaulėžiūrai ar gyvenimo būdui nepritari – nestumiant jo už bendruomenės ribų, leidžiant jam būti. Rancière kalba apie tai, kas ypač svarbu, gyvenant bendruomenėje , – galimybę girdėti kitą, jo neignoruoti. Visgi vienų grupių argumentai, diskursas dominuoja kitų atžvilgiu. Kurio nors plauko policija visados veikia, tam tikras grupes traktuodama kaip marginalus, mažumas. Šioje vietoje iškyla tolerancijos principo idėja ir rancièriškas klausimas. Kas toji tolerancija – trapus, efemeriškas politinis veiksmas, kai supratus egzistuojančią nelygybę patricijai pripažįsta plebėjams kalbos teisę, o plebėjai supranta, ją turį? O gal tai policinis režimas, kai patricijai nuolatos verčiami ieškoti tų, kurie dar neišgirsti?
Nors natūraliai peršasi mintis, jog tolerancijos principas turėtų būti vadinamas politika ta prasme, kad pasipriešinama nusistovėjusiems galios, vaidmenų bendruomenėje santykiams, tačiau šiame tekste bandysiu parodyti, jog tolerancijos principas yra policinė tvarka, ir tolerancijos objektus, apimtį bei intensyvumą nustato valdžia. Lietuvos viešojoje erdvėje netrūksta pasisakymų apie tolerancijos trūkumą visuomenėje ir jos priešus: ksenofobiją, homofobiją, seksizmą etc. (žr. čia - arba čia). Nuo 1995 metų UNESCO sprendimu lapkričio 16-oji yra tapusi tolerancijos diena, o ES toleranciją laiko viena kertinių savo vertybių. UNESCO deklaracijoje rašoma, jog tolerancija ne tik moralinė pareiga, bet ir politinė bei teisinė būtinybė. Tai pradedama diegti jau mokyklose, pavyzdžiui, skatinant organizuoti renginius, skirtus Tolerancijos dienai, ar dalyvauti gražiausio himno tolerancijai konkurse.
Koks vis dėlto tas išbandymas tolerancija, ko valdžia reikalauja? Banalu, bet jei pradėtume nuo žodžio etimologijos, tektų tolerancija tapatinti su pakanta (lot. tolerantia – kantrybė, ištvermė). Naujajame Testamente, ji žymi susidorojimą su sunkumais, ištvermę: „jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakelti tokius pat kentėjimus, kokius mes kenčiame.“(2 Kor 1:6) Čia tolerancija yra susijusi su asmeniniu žmogaus gyvenimu, kaip politinė koncepcija ji sutinkama kanonų teisėje bei scholastų veikaluose nuo XII a. ir reiškia save suvaržančią politinę galią piliečių, kurie nemoraliai, eretiškai ar stabmeldiškai elgiasi, atžvilgiu.
Teisinėje viduramžių literatūroje tolerancija dažniausiai taikoma nekrikščionims – žydams, musulmonams ir pagonims, gyvenantiems taikingai, bei prostitutėms (Prancūzijoje dar ir XX amžiuje iki jų uždraudimo bordeliai buvo vadinami les maisons de tolérance (liet. tolerancijos namai)). Deviantinės grupės buvo laikomos klystančiomis ar nemoralaus elgesio, tačiau nebuvo atskiriamos nuo visuomenės, joms leidžiama gyventi savo nuožiūra, jei tik pripažįsta esamą tvarką.
Pagrindinė viduramžių tolerancijos idėja yra ta, kad blogis, kuris negali būti panaikintas, nesukeliant didesnio blogio, turi būti toleruojamas. Kaip rašė Erasmus iš Roterdamo, reaguodamas į kovą su krikščionybės reformatoriais – baudžiant eretikus prievarta, sukeliamas dar didesnis blogis. Mintį jog gėris reikalauja toleruoti, t.y. pakęsti šiek tiek blogio iliustruoja palyginimas iš Naujojo Testamento. Evangelijoje pagal Matą pasakojama apie žmogų, kurio kviečiuose jo priešas pasėjo raugių, tačiau jis neleidęs tarnams jų išravėti, „kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių“ (Mt 13:29). Žmogus liepęs palikti abejus augti iki pjūties, kitaip tariant, teisti paliekama Dievui, o žemiškame gyvenime eretikų toleravimas padeda išvengti visiškos jų anarchijos ar revoliucijos.
Klasikinė tolerancijos samprata yra susieta su tiesa: yra žinoma, kas yra raugės, tačiau leidžiama joms būti kartu su kviečiais, susilaikoma nuo bet kokių prievartinių veiksmų. Tuo tarpu modernioje demokratinėje visuomenėje valdžiai laikytis tokios sampratos tampa neįmanoma: visi piliečiai traktuojami kaip lygūs prieš suvereną. Čia tolerancija tampa strategija užtikrinti piliečių lygybę – suverenas neutralus visiems piliečių skirtumams, susilaiko nuo bet kokios prievartos ir taiko tai universaliai, neišskirdamas nė vienos grupės, jei tik šios paklūsta įstatymams. Tęsiant metaforišką kalbėjimą apie augalus – kviečiais ir raugės vienodu statusu auga valstybės dirvoje.
Tačiau nei klasikinė, nei moderni tolerancijos samprata neatspindi to, kaip gyvename šiandien. Nustojome tolerancijos principą apibrėžti negatyviai – per susilaikymą nuo prievartinių veiksmų. Dabar tai pozityvi veikla, t.y. įtraukianti, suteikiant išskirtinį statusą, privilegijas. Anot liberalizmo klasiko Johno Stuarto Millo, žmonija neturi teisės nutildyti vieno skirtingą nuomonę turinčio žmogaus ne tik dėl asmeninės žalos jam, bet dėl pačios žmonijos. Netgi priešingai – tolerancija turėtų būti veikli, svarbu remti sąlygas minčių pasikeitimui visuomenėje. Šiuo aspektu Millio tolerancijos supratimą plėtojo ir Herbertas Marcuse, rašęs, jog reikia pagelbėti mažumoms išjudinti status quo visuomenėje.
Pozityvi tolerancija radikaliai atsiplėšusi nuo klasikinės tolerancijos sampratos bei to, kas užkoduota žodžio etimologijoje – pakantos. Tolerancija tapo forma, į kurią galima įdėti daug dalykų – pagarbą žmogaus teisėms, emancipaciją, pliuralizmo skatinimą – tai, kas padeda įtraukti mažumų grupes į visuomenę. „Tolerancija nėra nusileidimas, maloningumas ar atlaidumas, tai veiklus nusiteikimas, kurį skatina universalių žmogaus teisių ir fundamentalių laisvių pripažinimas“, – rašoma jau minėtoje UNESCO deklaracijoje. Valdžia remia mažumas tokiais instrumentais kaip politinis korektiškumas, pozityvi diskriminacija, lygių galimybių įstatymai pateikdama tai, kaip kovą su visuomenėje įsišaknijusiais stereotipais, prietarais. Kaip minėta anksčiau, santarvė ir solidarumas visuomenėje yra siekiamybė, tačiau kyla klausimas, ar teisinga mažumoms suteikti išskirtines teises, kartu suvaržant, cenzūruojant daugumos veiksmus ir kalbą.
Vienas iš pozityvios tolerancijos veikimo pavyzdžių – vis didesnis neutralios kalbos reikalavimas: piliečių skirtumai negali būti viešai įvardijami, juo labiau vertinami. Pavyzdžiui, praėjusiais metais perdėtu politiniu korektiškumu apkaltinta už ES užsienio politiką atsakinga baronienė Ashton, kuri, kalbėdama apie krikščionių persekiojimus Egipte ir Irake, vartojo žodžių junginį religinė mažuma, vengdama įvardyti, jog tai krikščionių mažuma. Šiais metais tokio paties pobūdžio kritikos susilaukė Prancūzijos spauda bei politikai po sušaudymų Tulūzoje, nedrįsdami tiesmukai nurodyti nei žudiko, nei aukų tautinės bei religinės tapatybės. JAV paraiškose dėl paso, siekiant tolerancijos visų tipų šeimoms, žodžiai tėvas ir motina pakeisti į gimdytojas vienas ir gimdytojas du, Europoje toks pavyzdys taip pat egzistuoja – Ispanijoje jau keletą metų vietoje tėvas ir motina gimimo liudijimuose įteisina protėvis 1 ir protėvis 2. Iš dviejų pastarųjų teisinių pavyzdžių akivaizdu, jog valdžiai visi šeimos tipai vienodi – nėra skirtumo tarp dviejų vyrų, dviejų moterų ar vyro ir moters sudarytos šeimos.
Gyvenant liberalioje demokratinėje visuomenėje, kurioje kaip aukščiausias principas deklaruojamas Johno Rawlso pageidavimas, kad asmeniniai moraliniai, religiniai, filosofiniai įsitikinimai pasitrauktų iš viešojo gyvenimo, tolerancijos principo priešingybe tampa diskriminacija, suprantama kaip tam tikras engimas, nevienodas žmonių traktavimas, išskyrimas. Šiandien šis žodis turi neigiamą prasmę, nors pati žodžio etimologija to neimplikuoja, lotyniškai discriminatio – atskyrimas, gebėjimas daryti skirtumą tarp dalykų. Ikimoderniame pasaulyje diskriminacija buvo ne prieštaraujanti tolerancijos įgyvendinimui, o jos veikimo prielaida. Dėl to, kad valdžia matė skirtumą tarp kviečių ir raugių, tolerancijos principas ir buvo reikalingas. Dabar pastarasis įgyvendinamas, raugėms suteikiant privilegijas, diskriminacija apverčiama aukštyn kojomis – ji tapusi negatyviu dalyku. Visgi didžiausią rūpestį kelia tai, jog iš piliečių reikalaujama pozityvios tolerancijos, nediskriminavimo, t.y. skirtumo nedarymo. Nekalbama apie pakantą, o apie įtraukimą, pripažinimą. Koks tokios tolerancijos ryšys su tiesa? Politikos ir tiesos santykis sudėtingas, tačiau pavienis žmogus siekia tiesos, sugeba atskirti gėrį nuo blogio: vienos idėjos, gyvenimo būdai traktuojami kaip kviečiai, kiti – kaip raugės.
Grįžtant prie Jacques Rancière teksto pradžioje padiktuoto skirtumo tarp policijos ir politikos – kad ir kaip įkvepiamai atrodytų tokie pavyzdžiai kaip lygių teisių suteikimas moterims ar juodaodžiams, kai iki tol buvusi nematoma ir negirdima grupė pripažįstama daugumos pasaulio dalimi, šiuolaikinis tolerancijos principas panašesnis į policinį režimą, o ne į dialogą inicijuojantį, trapų politinį veiksmą, kurio metu iškeliama egzistuojanti neteisybė. Prancūzų filosofui rūpėjo susikalbėjimo klausimas. Visi žmonės turi logosą, t.y. kalbą, protą, tačiau su kai kuriais nesišnekama, elgiamasi lyg jie būtų gyvūnai, leidžiantys tik malonumą ir skausmą išreiškiančius garsus, triukšmą. Visgi visuomenėje patruliuojant pozityviai, įtraukiančiai, daryti skirtumus draudžiančiai tolerancijai, apskritai neaišku, ar yra apie kalbėtis. Kokia lygybės ir dialogo prasmė, kai visos tiesos vienodos arba, kitaip tariant, tiesos apskritai nėra?