Pranešimas, perskaitytas 2014 m. gegužės pradžioje Norfolke, Virdžinħos valstħoje, vykusioje konferencħoje „Pabudimas: namų Bažnyčia“. Perspausdinta iš zenit.org.
Savo pranešimą suskirsčiau į tris dalis. Pirmoje aptarsiu pirminį Dievo planą santuokos bei šeimos atžvilgiu ir tai, kaip jis buvo įgyvendinamas Izraelio istorijoje. Antroje dalyje kalbėsiu apie Kristaus atliktą atnaujinimą ir kaip tai buvo aiškinama ir įgyvendinama Naujojo Testamento krikščionių bendruomenėje. Trečioje pamėginsiu pagvildenti, kuo biblinis Apreiškimas galėtų prisidėti prie santuokai bei šeimai šiandien iškilusių iššūkių įveikimo.
I. Santuoka ir šeima: dieviškasis planas ir žmogiškasis jo įgyvendinimas Senajame Testamente
Dieviškasis planas
Žinome, kad Pradžios knygoje apie žmonių poros sukūrimą pateikiami du skirtingi pasakojimai, kylantys iš dviejų skirtingų tradicijų – jahvistinės (X a. pr. Kr.) ir vėlesnės, „kunigiškosios“ (VI a. pr. Kr.). Pasak kunigiškosios tradicijos (Pr 1, 26–28), vyras ir moteris sukurti vienu metu, ne vienas po kito.
Buvimas vyru ir moterimi susijęs su buvimu Dievo paveikslu: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ Pirminis vyro ir moters sąjungos tikslas – būti vaisingiems ir pripildyti žemę. Pasak jahvistinės tradicijos (Pr 2, 18–25), moteris buvo paimta iš vyro; dvi lytys sukurtos tam, kad žmogus nebūtų vienas: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“
Susivienijimo aspektas pabrėžiamas labiau nei dauginimosi: vyras „glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“. Kiekvienas yra laisvas savo paties ir kito lytiškumo atžvilgiu: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.“ Nė viename pasakojime neužsimenama apie moters pavaldumą vyrui iki nuodėmės: abu yra visiškai lygūs, nors, bent jau jahvistiniame pasakojime, vyras yra tas, kuris imasi iniciatyvos. Šį dieviškąjį lyčių skirtybės „išradimą“ man įtikinamiausiai paaiškino ne koks nors Biblijos žinovas, bet poetas – Paulis Claudelis:
„Kadangi buvo išdidus, nebuvo jokio kito būdo priversti jį suvokti savo artimą, kaip tik tą artimą pristatant kūno pavidalu. Nebuvo jokio kito būdo priversti jį suvokti priklausomybę, varganumą bei stygių, kaip tik per pavaldumą kitos, skirtingos būtybės dėsniui, tiesiog per tai, kad ji egzistuoja“. Atsiverti priešingai lyčiai yra pirmasis atsivėrimo kitiems, artimui ir Kitam, kuris yra Dievas, žingsnis. Santuoka gimsta lydima nusižeminimo ženklo; tai – priklausomybės ir todėl savojo kūriniškumo pripažinimas.
Pamilstant moterį ar vyrą atbaigiamas radikaliausias nusižeminimo aktas. Tai – tapimas elgeta ir sakymas kitam asmeniui: „Man savęs neužtenka, man reikia tavęs.“ Jei, pasak Schleiermacherio, religijos esmė yra priklausomybės nuo Dievo jausmas (Abhängigkeitsgefühl), tai žmogaus lytiškumas – pirmutinė religijos mokykla.
Ligi šiol gvildenome Dievo planą. Vis dėlto likusio Biblijos teksto neįmanoma paaiškinti neatsižvelgiant, be to, ir į pasakojimą apie nuopuolį, pirmiausia į tai, kas sakoma moteriai: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“ (Pr 3, 16).
Vyro valdžia moteriai yra ne Dievo plano, bet žmogaus nuodėmės dalis; šiais žodžiais Dievas tai numato, bet tam nepritaria.
Įgyvendinimas istorijoje
Biblija – žmogiškoji ir dieviškoji knyga ne tik todėl, kad jos autoriai yra Dievas ir žmogus, bet ir dėl to, jog joje kalbama, visur įaudžiant tai į tekstą, apie Dievo ištikimybę ir žmogaus neištikimybę. Tai ypač akivaizdu, kai Dievo planą santuokos ir šeimos atžvilgiu lyginame su tai, kaip jis buvo įgyvendinamas išrinktosios tautos istorijoje.
Naudinga įsisąmoninti žmogaus trūkumus ir nukrypimus – tada mūsų per daug nestebins tai, kas aplink mus dedasi šiandien, ir tai rodo, kad santuoka ir šeima yra institucijos, kurios, bent praktikoje, laikui bėgant rutuliojasi, kaip ir bet kuris kitas socialinio ir religinio gyvenimo aspektas.
Anot Pradžios knygos, Kaino palikuonis Lamechas pažeidžia monogamijos įstatymą vesdamas dvi žmonas. Visuotiniame to meto sugedime Nojus su savo šeima atrodo tarsi išimtis. Patys protėviai Abraomas ir Jokūbas turėjo vaikų iš kelių moterų.
Mozė leidžia praktikuoti skyrybas, Dovydas ir Saliamonas laiko ištisus moterų haremus. Vis dėlto nukrypimų, kaip visada, dažniau pasitaiko aukštesniuose visuomenės sluoksniuose nei liaudyje, kur pradinė monogaminės santuokos idėja tikriausiai liko norma, o ne tapo išimtimi.
Norėdami pažinti santykius bei šeimos vertybes, kurių laikytasi ir kuriomis gyventa Izraelyje, žvilgsnį galime mesti į Išminties raštiją – Psalmyną, Patarlių ir Siracido knygas. Jos mums padeda labiau nei Istorinės knygos (kuriose kaip tik dominuoja vadovai). Jose pabrėžiama santuokinė ištikimybė, atžalų auklėjimas ir pagarba tėvams.
Pastaroji vertybė yra vienas iš Dešimties įsakymų: „Gerbk savo tėvą ir motiną.“Nukrypimu nuo pradinės idėjos galima laikyti pamatinę santuokos sampratą Izraelyje labiau nei konkrečius individualius nusižengimus. Pagrindinė atžanga susijusi su dviem svarbiausiais momentais. Pirmas yra tai, kad santuoka iš tikslo virsta priemone.
Apskritai Senajame Testamente santuoka laikoma „patriarchaline valdžios struktūra, pirmiausia skirta klanui išsaugoti. Šia prasme turėtume suprasti levirato (Įst 25, 5–10), konkubinato (Pr 16) ir laikinos poligamijos institucijas“ (2). Vyro ir moters gyvenimo bendrystės idealas, grįstas abipusiu bei asmenišku santykiu, ne užmirštamas, bet tampa mažiau svarbus už vaikų gėrį.
Antras didelis nukrypimas susijęs su moters būviu: ji nebėra lygiu kilnumu apdovanota vyro partnerė, bet tampa vis labiau pavaldi vyrui ir kaip funkcija tarnaujanti jam. Pranašai, pirmiausia Ozėjas, Izaijas ir Jeremijas, daug pasidarbavo atskleisdami pirminį Dievo planą santuokos atžvilgiu. Vyro ir moters sąjungą jie pateikė kaip Dievo ir jo tautos sandoros simbolį ir per tai vėl aikštėn iškėlė abipusės meilės, ištikimybės ir neišardomumo vertybes, būdingas Dievo meilei Izraeliui.
Šiuo atžvilgiu aprašomos ir pasitelkiamos visos sutuoktinių meilės pakopos ir kančios: meilės grožis ankstyvuoju sužadėtuvių laikotarpiu (plg. Jer 2, 2), džiaugsmo pilnatvė vestuvių dieną (plg. Iz 62, 5), persiskyrimo drama (plg. Oz 2, 4) ir galop vilties kupinas senojo ryšio atgimimas (plg. Oz 2, 16; Iz 54, 8). Malachijas parodo pranašo žinios teigiamą poveikį žmogiškajai santuokai ir pirmiausia moters būviui.
Jis rašo: „Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji yra tavo draugė ir per sandorą tavo žmona. Argi ne tas pats vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko tas pats vienas Dievas trokšta? Dievo duotų palikuonių.
Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai“ (Mal 2, 14–15). Šios pranašų tradicijos šviesoje perskaitykime Giesmių giesmę. Joje atgimsta santuokos kaip eroso, kaip vyro potraukio moteriai (šiuo atveju ir moters vyrui) vizija, būdinga seniausiam pasakojimui apie sukūrimą.
B.d.
