Kai vasara ruošiasi iškeliauti, rodos, ir tie kompiuteriniai langai langeliai nebetenka savo svarbos. Atrodo, svarbiau klausytis pro pravirą buto langą atsklindančio žiogų čirpimo. Ar tik man jis garsiau girdis, kai rugpjūtis antron pusėn?
Na, smagu, kad iš viso girdis, tartų optimistas. Tad ir laikykimės jo rekomendacijų, o tos sidabrinės melodijos fone apžvelkime ir tai, kas vyko Bernardinai.lt kultūros pievoje praėjusią savaitę.
Bene sunkiausia visad priimti žinias apie mirtį. O tokių būta. Lietuvoje mirė tetatro režisierius Henrikas Vansevičius, kurio spektakliai, ypač pagal Justino Marcinkevičiaus dramas, tokius kaip „Mindaugas“, „Katedra“, buvo svarbūs gausybei žmonių. Pasaulis praeitą savaitę atsisveikino su netikėtai išėjusiu Anapilin aktoriumi Robertu Williamsu. Jo vaidmenys irgi buvo įsimintini. Taip pat kino ir teatro pasaulis neteko aktorės Lauren Bacall.
O žiogai čirpia kaip čirpę, kad ir kokios naujienos mus pasiektų. Apie sutartinį vabzdžių gaudesį yra rašęs ir poetas Josifas Brodskis. Šį sykį Bernardinai.lt publikavo jo keletą patarimų Mičigano universiteto absolventams, pasakytų 1988 metais. Atrodo, girdėta, kaip tos vabzdžių smuikelių melodijos lyg ir kartojasi kasmet, bet vis tiek – skamba, smelkiasi vidun.
Iš tokių įsismelkiančių dalykų galėtų būti ir Leono Striogos angelų žvilgsniai, šiuo metu juos pajausti lengviausiai gali druskininkiečiai, nes ten vyksta skulptoriaus paroda. Stipriai veikia ir Vilniaus „Titanike“ eksponuojamos parodos. Ypač Igorio Piekuro. Apie jį ir jo tapybą paskelbtas geras interviu.
Nuo žiogų natų prie kitokios muzikos pereiti visad padeda nuolatiniai pastarojo meto Bernardinai.lt dienraščio melomanai vedliai – Domantas Razauskas pristato Nicką Drake‘ą, Kęstas Vasilevskis pasakoja apie džiazo atlikėją Duke‘ą Ellingtoną, o Lietuvos padangėje vykstančių aktualijų pasiilgę skaitytojai gali susipažinti su Šakiuose koncertavusiais Paolo Russo ir Ruslan Vilensky.
Turbūt niekas nepasakytų, kiek žiogų kartų pasikeitė per dvidešimt penkerius metus. Apie žmones lengviau kalbėti. Su Lietuvos nepriklausomybe gimusieji jau po truputį iš jaunystės žengia į brandą, o mūsų ir dvi kaimyninės šalys jau mini Baltijos kelio 25-metį, mini ir kitur Europoje.
Yra ir kitokių minėjimų bei diskusijų, tačiau jos blanksta prieš tą su artėjančiu rudeniu atslenkantį skaidrų ilgesį ir liūdesį. Tai tarsi praeinamumo ženklas, rodantis amžinybėn. Tokie dažniausiai būdavo Gendručio Morkūno tekstai. Ir apie Žolinę parašytas taip pat.
O kas paskui? Paskui praeis savaitė, dar truputėlis, ir vasara baigsis. Ir žiogo vėl kiti klaus, ką jis veikė...
Tiesą pasakius, nežinau, ką atsakyti. Niekada nežinau. Nei už jį, nei už save...