 |
| Šventojo Kryžiaus relikvijorius, XII- XIII a. , Prancūzija, Paryžius, d' Orsay muziejus. Nuotrauka Jono Variakojo (JAV, Čikaga) |
Šventoji Elena - ir jos vardas yra neatsiejamas nuo krikščionybės paveldo, palikusio pėdsakus daugelio tautų istorijoje. Šv. Elena - tikra istorinė, ne mistinė ar išgalvota asmenybė, gyvenusi 250- 330 metais Romos imperijoje. Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, Romos imperijoje sulaukusi didžiausios pagarbos ir šlovės, pelniusi Augustos titulą. 313 m. gavusi krikštą ir tapusi krikščione, ji krikščionybės pusėn patraukė ir savo sūnų Romos imperatorių Konstantiną, kuiris vėliau galutinai įteisino krikčionių tikėjimą Romos imperijoje.
Šv. Elena krikščionių ypač gerbiama už dosnumą ir bažnyčių statymą. Būdama jau senyvo amžiaus - apie 80 metų , nuvyko į Palestiną, aplankė Jeruzalę ir teigiama, jog atrado ir atkasė kryžių ant kuriuo buvo nukryžiuotas Kristus. Todėl imperatorienė Elena laikoma pirmąja archeologe pasaulyje. Ji yra katalikų ir stačiatikių bažnyčių garbinama šventoji, kai kurių Europos miestų: Madrido, Paryžiaus, Frankfurto prie Maino, Bazelio ir kitų miestų globėja. Ji taip pat yra naujakrikštų, imperatorienių, dažytojų, vinių gamintojų, išsiskyrusiųjų ir sunkiai santuokoje besutariančių asmenų globėja. Šv. Elenos diena tradiciškai minima pagal Katalikų bažnyčios kalendorių rugpiūčio 18-ją, jos mirties dieną, stačiatikių – kovo 19 d. (Šv. Kryžiaus atradimo dieną) ir birželio 3 d.
Imperatorienė Elena ir Tikrasis kryžius
Būdama giliai tikinti, nuolanki krikščionė, dariusi gerus žemiškus darbus, Elena dar mėgo keliauti šventųjų pramintais keliais, lankyti šventąsias vietas. Savo gyvenimo saulėlydyje, jau visai senatvėje, būdama jau beveik 80-ties metų, apie 326-28 metus nuvyko į Palestiną ir , čia Jeruzalėje, vietinių gyventojų padedama, surado Kristaus nukankinimo vietą ir atkasė kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Jį atpažinusi iš kitų trijų kartu rastų kryžių, Elena kartu su jai talkinusiais žmonėmis, atrastąją šventą relikviją padalino į tris dalis. Vieną kryžiaus dalį ji paliko ten, kur jis ir buvo rastas. Netrukus Elenos rūpesčiu toje vietoje iškilo graži Bazilika, o į ją ir buvo perkelta pirmoji padalintojo kryžiaus dalis. Dar ir šiandien Jeruzalėje toje vietoje stovi Kristaus Kapo bažnyčia, sauganti imperatorienės Elenos atrastojo kryžiaus liekanas. Tiesa, jau ne vieną kartą ji buvo sugriauta ir atstatyta.
Antrają atskirtą rastojo kryžiaus dalį , Elena nusiutė į Konstantinopolį, kur pagaminus gražų relikvijorių jis buvo čia saugotas iki XIII a. , kol prancūzų riteriai jį pergabeno į Paryžių ir patalpino Sainte Chapelle bažnyčioje, naujai pagamintame įspūdingame auksiniame relikvijoriuje.
Trečią Tikrojo kryžiaus dalį Elena nusiuntė savo sūnui imperatoriui
 |
| Vytauto laikų katedra su Tikrojo kryziaus simboliais. |
Taip po Europą pradėjo plisti Šventojo/ Tikrojo Kryžiaus relikvijoriai su šventojo kryžiaus gabalėliais. Dar ir šiandien jie saugomi bažnyčiose, dalis jų jau yra patekusi į žymiausius pasaulio ir Europos muziejus.Konstantinui, kuris jį nugabeno į Romą ir ten pasirūpino Šventojo Kryžiaus (Santa Crose) bažnyčios statyba, kurioje vėliau ir buvo saugoma iš Jeruzalės atiųstoji Šventojo/Tikrojo kryžiaus dalis. Vėliau šiais Šventojo kryžiaus likučiais imta dalintis.
Atrastojo Kryžiaus kultas
Garsas apie šventųjų relikvijų atradimą stimuliavo krikščionybės raidą, todėl Europoje ypač viduramžiais išpopuliarėjo Kristaus kapo ir Tikrojo/Šventojo Kryžiaus bažnyčių bei altorių statyba bei paties Kryžiaus kultas. Lietuvoje Vytauto Didžiojo laikais, atstačius Vilniaus katedrą po gaisro joje taip pat buvo įrengtas Tikrojo Kryžiaus altoriaus, vėliau išgarsėjęs Vytautinio altoriaus vardu. Čia jis stovėjęs nuo XV iki pat XVII a. karų. Kaip tik čia po šiuo altoriumi ir turėję būti palaidoti Vytauto ir jo žmonos Onos palaikai. Kaip istorijos tyrinėtojai mini, šis altorius turėjo relikvijorių su Šventojo Kryžiaus dalelėmis. Vienoje 1427 m. popiežiaus Martyno V indulgencijoje sakoma, kad tam tikromis sąlygomis aplankius Vilniuje esantį Šv. Kryžiaus altorių, suteikiami vienerių metų atlaidai. O, kad maldininkai ir piligrimai iš tolo orentuotusi, kur keliauti, Vilniaus katedros bokštai buvo papuošti Tikrojo kryžiaus atvaizdais - dvigubais (dviejų skersinukų) kryžiais.
Reiktų priminti, kad istorijoje imperatorienės Elenos atrastasis kryžius viduramžiais paparastai buvo vaizduojamas kaip dvigubas nelygių galų kryžius ir istorijai žinomas labai įvairiais pavadinimais. Vadinamas jis ne tik Šventuoju ar Tikruoju, bet dažnai Kristaus Kančios, Jeruzalės, Šventųjų Kryžiumi bei dar kitais kryžiaus pavadinimais. Todėl ant dabartinės Vilniaus katedros iškilusi Šv. Elenos skulpūra nėra paminklas Rusijos imperijai, kaip teikia atskri tyrinėtojai, o tik priminimas, ženklas, rodantis, kad šioje katedroje yra saugomas gabalėlis to Tikrojo Kryžiaus, kurį Jeruzalėje atrado Šv. Elena.
Elenos atrastojo Tikrojo kryžiaus kultas Europoje ypač sustiprėjo Kryžiaus karų eigoje. Prancūzijoje Anjou provincijos grafai ir kunigaikščiai jau XII a. iš Bizantijos pagrobę parsigabeno brangią relikviją su Tikrojo kryžiaus dalelėmis ją saugojo savo pilyje. XIV – XV a. Anjou provincijos grafų ir kunigaikščių dėka išsivystė Šventojo kryžiaus kultas. Garbinti Tikrąjį Kryžių didžiųjų švenčių metu susirinkdavo minios žmonių iš visos Anjou provincijos. Ši tradicija įsigalėjo ne tik Anjou provincijoje, bet ir visoje Prancūzijoje bei kitose Europos šalyse. Tikrojo Kryžiaus garbinimas vyko Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, o taip pat ir Lietuvoje. Taip plačiai išgarsintas Elenos atrastasis kryžius imtas vaizduoti Kryžiaus žygių dalyvių heraldikoje, monetose, antspauduose, meno kūriniuose, freskose, audžiamuose kilimuose. 1365/75 -1384 m. Liudvikas I Kapetas de Valois- Anjou buvo įkūręs Tikrojo Kryžiaus ordiną. Viduramžiais gyvavusieji kiti gausūs religiniai- kariniai, o taip pat ir atskiri civiliniai ordinai Tikrojo Kryžiaus ženklą naudojo kaip aukščiausią riterystės relikviją.
Šventųjų relikvijų atradimas išgarsino ir pačios Elenos vardą istorijoje. Elena laikoma archeologijos pradininke, o paskelbus šventąja, ji tapo archeologų ir naujų istorinių atradimų ieškotojų dangiškąja globėja. Už nuopelnus bažnyčiai Eleną paskelbtus šventąja, jos vardas ir atvaizdas išliko iki mūsų dienų istoriniuose pasakojimuose, ikonografinio ir bažnytinio meno kūriniuose. Paprastai, ji , kaip ir jos sūnus Romos imperatorius Konstantinas Didysis, istoriniuose kūriniuose ir senojoje ikonografijoje vaizduojama su atrastuoju Kristaus Kančios-Tikruoju/ Šventuoju Kryžiumi, vilkinti puošniais rūbais, su imperatoriška karūna, šalia savęs prie šono pastaytu skydu su dvigubuoju -Tikruoju kryžiumi. Vėlesnių, o jau ir mūsų laikų vaizdavimuose ji stovi apglėbusi didelį lotynišką kryžių, kartais, rankoje laikanti tik mažą kryželį. Jeruzalėje atrastas kryžius tapo Elenos atpažinimo simboliu, o įdėtas į skydą ir jos herbu.
Elena mirė Nikomedijoje. Jos kūnas buvo nugabentas į Romą ir palaidotas šalia Šv. Petro ir Marcelijaus bazilikos specialiai pastatytame mauzoliejuje, purpuro sarkofage (dabar jis yra Vatikano muziejuje).
Tad, minėdami rugpjūčio 18-ją - jos mirimo dieną, prismindami Šventojo Kryžiaus radėją, pasidžiaukime, kad archeologus ir visus senovės ieškotojus iš Dievo aukštybių stebi ir globoja jų dangiškoji globėja - Šventoji Elena.
Parengė Violeta Rutkauskienė