Šią vasarą jau trečius metus vyko Filosofinio teksto vasaros vertimo seminaras. Jo organizatoriai kasmet nutaria, kokius tekstus pasirinkti versti, kokius uždavinius kelti sau ir studentams, o seminaro metu ir po jo – sprendžia iškilusias terminologines, tekstologines ir gausybę praktinių vertimo problemų. Tačiau klausimai apie tai, kokia šiandienė vertimo – ne tik filosofinių, bet ir humanitarinių tekstų apskritai – situacija Lietuvoje, kokie veikalai ir kodėl verčiami ar jau išversti, kokių dar trūksta, kodėl filosofams taip rūpi terminologijos problemos, pernelyg dažnai išsprūsdavo iš jų darbotvarkės. Todėl filosofai Vilius Dranseika, Kęstas Kirtiklis, Ieva Vasilionytė ir filologas Paulius Garbačiauskas susėdo apie tai pasišnekėti.
Kęstas Kirtiklis. Pradėkime nuo asmeninių dalykų: koks filosofinio teksto vertimas į lietuvių kalbą jums yra įstrigęs atmintin? Kokį, sakytumėte, skaitėte su malonumu?
Vilius Dranseika. Man labai gerą įspūdį paliko Mykolo Drungos versti George’o Berkeley’o „Trys dialogai“. Buvo malonu skaityti ne tik dėl gražios ir tikslios kalbos, bet ir dėl, mano galva, labai vykusių terminologinių sprendimų. Kai kurie jų man pasirodė naudingi ir, manau, juos reikėtų įvesti į lietuviškosios filosofijos apyvartą.
Paulius Garbačiauskas. Terminai, žinoma, svarbus dalykas, bet man vis dėlto keista, kad filosofai nuolat akcentuoja terminologijos problemą ar būtent dėl jos renkasi rašyti savo tekstus, pavyzdžiui, angliškai. Aš nematau jos tokios aštrios kaip jūs – gal nebuvau susidūręs su tokia filosofija, kur terminai būtų sukėlę neišsprendžiamų problemų, bet iš esmės nemanau, kad terminų negalima pasidaryti. O tai, kad jų dėl vienų ar kitų priežasčių dar nėra, tai kitas reikalas.
V. D. Tačiau tas padarymas nėra vien asmeninis, bet ir socialinis dalykas. Bendruomenė turi tavo pasiūlytą variantą pripažinti, suprasti, apie ką kalbi, sutikti terminą vartoti, o kartais ji tam priešinasi.
P. G. Betgi kurdamas terminus elgiesi atsakingai, versdamas kažką konsultuojiesi su kolegomis, jei reikia, ir su kalbininkais – tam yra netgi oficialių institucijų, antai Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Juk paprastai terminai labai priklauso nuo pirmojo pavartojimo.
K. K. Nebūtinai! Štai vis dar nesibaigianti kova dėl Heideggerio dasein – „čia-būtis“ ar „štai-būtis“ – arba Nietzsche’s Wille zur Macht – „valia galiai“, „galios valia“ ar „valia valdyti“. Ginčai vyksta iki šiol, nors beveik visi svarbiausi Nietzsche’s veikalai yra išversti ir pirmas pavartojimas jau senai buvo ir buvo nesyk sukritikuotas. Tai dabar kone kiekvienas, kalbantis apie Nietzschę, kalba skirtingai.
V. D. Maža to, dažnai ginčas dėl termino pasirinkimo labiau yra ginčas dėl pažiūrų – termino pasirinkimas reiškia, jog tam tikru klausimu atstovauji tam tikrai pozicijai. Ir tuomet kova dėl terminų virsta interpretacijų kova.
Ieva Vasilionytė. Ne sykį, versdami tekstus ar stokodami lietuviško termino akademinėms reikmėms, konsultavomės su kolegomis filosofais. Kartą filosofijai skirtoje interneto svetainėje net mėginome sukurti rubriką, kur naujų terminų vertimo variantus pateiktų ir pagrįstų specialistai. Nepasiteisino. Dalyvavimas diskusijose, kai nesi konkretaus teksto vertėjas, man rodos, tau nuima dalį atsakomybės: kiekvienas gali pasiūlyti savaip netobulą variantą, galbūt net iškelti jo ydingumą ir palikti jį forume. Tačiau tu, kaip vertėjas, privalai priimti sprendimą, kaip tas terminas atrodys tavo verstame tekste, turi rasti geriausią sprendimą. Kartais – net ir suvokdamas, kad tobulo termino nėra, ir prisiimti atsakomybę už netobulo lietuviško atitikmens paleidimą į apyvartą, žinodamas, kad vis tiek ko nors neįtikinsi savo pasirinkimu, jog būsi kritikuojamas.
K. K. Nusisukome į terminus, betgi verčiama ne tik dėl terminų. Kam apskritai reikalingi vertimai, juk daugybė žmonių geba skaityti kitomis kalbomis ir kuo toliau, tuo dažniau imasi originalų?
P. G. Na, aš nebūčiau linkęs apsisunkinti ir mieliau skaityčiau vertimą, nebent būtų arba neišvengiama būtinybė imtis originalo – pavyzdžiui, dėl profesinių sumetimų, bet tokiu atveju dažniausiai tenka skaityti ir originalą, ir visus prieinamus vertimus, – arba egzistuojantis vertimas yra beviltiškai prastas. Bet rimtai abejoju tuo, kad dauguma skaitytojų taip gerai moka užsienio kalbas, kad kiekvienu atveju sąmoningai rinktųsi originalą.
V. D. Būna įvairių motyvų, kartais tiesiog reikia greitai tekstą „perbėgti“, kartais nemoki originalo kalbos. O grįžtant prie priežasčių, dėl kurių verta versti, tai tekstų vertimas yra labai svarbus filosofinės kalbos formavimo procesams.
P. G. Na taip, bet iš tiesų juk verčiame tam, kad šviestume žmones. Ir šitos, kaip man regisi, pirminės misijos perspektyvoje filosofinis tekstas nėra niekuo geresnis ar blogesnis už bet kokį kitą grožinį arba kultūrinį-humanitarinį tekstą.
I. V. Priklauso nuo filosofinio teksto: kai kurie yra skirti tik specialistams.
K. K. Bet ar yra išverstų filosofinių tekstų, kurie būtų skirti tik specialistams? Juk, pavyzdžiui, praktiškai visi Atviros Lietuvos fondo finansuoti vertimai buvo skirti visų pirma bendrajam kultūriniam-humanitariniam išsilavinimui.
V. D. Kiek seniau leistos estetikos („Grožio kontūrai“, 1980) ar metaetikos („Gėrio kontūrai“, 1989) rinktinės turbūt nebuvo skirtos labai plačiai auditorijai. Tačiau reikia atminti, kad buvo kiti laikai ir kitoks literatūros prieinamumas. Tose antologijose pateikiamų tekstų negalėjai rasti nei bibliotekoje, nei surinkęs trumpą užklausą Google. Išeitis buvo nusipirkti tą antologiją ir perskaityti. O dabar tuos klasikinius tekstus gali gauti keliais pelės paspaudimais. Ir tai labai keičia vertimo situaciją. Specialistams skirtus tekstus kažkada buvo prasminga versti dėl jų nepakankamo prieinamumo, o dabar šios problemos beveik nebėra, nes tekstai daug lengviau pasiekiami, o tie, kuriems jie bus svarbūs, kalbės bent jau angliškai – pagrindine šiandienos akademine kalba.
P. G. Galbūt esu naivus, bet vis dėlto manau, kad egzistuoja tam tikras kanoninis sąrašas tekstų, kurie privalo būti verčiami į kitas kalbas. Ir tai ne tik Homeras ir Dantė, bet ir daugybė filosofinių ar humanitarinių tekstų. Maža to, tam tikri kultūriškai itin svarbūs tekstai, man regis, turi būti nuolatos verčiami iš naujo. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, šie vertimai yra indėlis į Lietuvos kultūrą. Šį kanoną įsivaizduočiau labai plačiai, jis iš principo net nėra baigtinis. Tai kultūriškai svarbių tekstų rinkinys, kurių išsivertimas į nacionalines kalbas darytų garbę tam tikrai kultūrai ir pasitarnautų jos žmonėms.
K. K. Bet štai, tarkime, Thomo Hobbeso „Leviatanas“ stipriai paveikė vakarietišką mąstymą apie labai daug ką – nuo žmogaus prigimties iki politikos. Tačiau jei pasižiūrėtume, kas jo lietuvišką vertimą yra skaitęs, turbūt rastume, kad vis dėlto tai gana mažas žmonių skaičius, tiesiogiai susijęs su socialiniais ir humanitariniais mokslais. Ar neapsigauname? Ar tos masės, kurias norime šviesti, nėra išties labai nedidelė žmonių grupelė?
P. G. Rizikuoju vėl pasakyti banaliai, tačiau verčiame ne tik šiuolaikiniam besidominčiųjų ratui, bet ir ateities kartoms. Vis tiek juk reikia tikėtis, kad tie tekstai formuos Lietuvos ateities humanitarinę kultūrą!
K. K. O ar reikėtų versti kokį nors dabar populiarų filosofinį kūrinį, tikrą hitą, pavyzdžiui, amerikiečių filosofės Marthos C. Nussbaum knygą Not For Profit: Why Democracy Needs the Humanities („Ne pelnui: kam demokratijai reikalingi humanitariniai mokslai“)? Knygai vos dveji metai, ji atliepia šiandienę akademijos situaciją, tačiau ar tai bebus aktualu po 50 metų? Antra vertus, jei manome, kad verčiame ne vienai kartai, tai reikia išsikelti ir dar vieną, manding, svarbų klausimą. Štai išsiverčiame kokį itin svarbų veikalą, įdedame daug lėšų ir dar daugiau pastangų – ar praėjus pusšimčiui metų jo nereikės taisyti, ar kalba nebus pakitusi? Juk štai tarpukario tekstuose rašė ne „forma“, o „lytis“, o dabar studentams tai juokinga.
I. V. Kai kuriuos tekstus verta išsiversti, net jei jie aktualūs tik šiandien. O kalbant apie „klasiką“, banalu, bet kad suprastum veikalo svarbą, reikia atstumo. Šiuolaikinėje filosofijoje labai sunku nuspręsti, kas turėtų išliekamąją vertę. Man rodos, dažnu atveju sprendimą versti arba neversti ką nors šiuolaikinio veikiau diktuotų asmeninės simpatijos, susidariusios nebūtinai jausmo pagrindu – kad ir artimesnė teorinė pozicija, žinojimas, jog kažkam tai tikrai svarbu. Nors su kai kuriais tekstais aiškiau – tokius tikrai atrinktum į chrestomatiją, bet ar jie taps klasika ir ar juos versti?
P. G. Na taip, neišvengiamai kyla klausimas, ką daryti su išties fundamentaliais ir įtakingais šiuolaikiniais moksliniais veikalais, kurių autoriai turi didžiulės įtakos dabar. Manau, kad būtų gerai juos versti, bet nuolatos sudvejoju, nes, viena vertus, išversta toli gražu ne visa klasika ir prioritetiškai svarbesni tekstai, išlaikę minėtojo atstumo išbandymą, ir, antra vertus, Lietuvoje pernelyg akivaizdus rinkos menkumas bei išteklių trūkumas. Kai tenka mąstyti ne apie tai, kas įdomu man ar mano kolegai, bet apie ilgalaikes švietimo politikos gaires, gal vis dėlto geriau pirma imtis tų laiko patikrintų tekstų…
V. D. O aš noriu pažiūrėti iš kitos pusės. Klausimas ne tas, ką dar reikia išversti, bet kas jau yra išversta į lietuvių kalbą. Jei žiūrėsime į pastarojo dvidešimtmečio vertimo pastangas, iš XX a. filosofijos ten rasime nemažą lentyną veikalų iš kontinentinės tradicijos, nuo egzistencializmo klasikos iki naujausių S. Žižeko veikalų ir tik kelias knygas iš analitinės tradicijos: porą įvadinių tekstų, keletą moralės, politikos ir socialinių mokslų filosofijos veikalų. Ir taip yra nepaisant to, kad pasaulyje šiuo metu analitinė filosofija veikiausiai jau dominuoja. Ir ne tik anglosaksų kraštuose – ji sparčiai populiarėja Skandinavijoje, Vokietijoje, Italijoje. Ką reiškia tai, kad Lietuvoje šitas filosofinių tradicijų balansas yra nusvertas į kitą pusę? Nesakau, kad dabar reikėtų visoms leidykloms persigalvoti ir pradėti leisti analitinę filosofiją. Tačiau tai, kad šitas disbalansas atsirado, nėra vien asmeninių simpatijų ar antipatijų reikalas, tai – institucionalizuotos simpatijos.
K. K. Tačiau tai ne tik faktas apie Lietuvos institucijas, kurioms vadovauja tam tikros filosofijos tradicijos šalininkai. Jei pažiūrėtume į Lietuvos filosofijos studentus, kurių skoniai nesutampa su vyraujančiaisiais, nesunkai pastebėsime, jog beveik visi jie skaito angliškai, todėl be didesnių problemų gali skaityti originalus, todėl ir versti nereikia. Net jei ūmai pasikeistų institucijų simpatijos vienai ar kitai tradicijai, kažin ar tai labai atsilieptų vertimams.
V. D. Bet ta pati disproporcija galioja ir vertimams iš anglų kalbos! Koks nors Fredericas Jamesonas ar Zygmuntas Baumanas yra verčiami mieliau.
I. V. Man irgi atrodo, jog ne tai, kad žmonės moka angliškai, pagrindžia pasirinkimą neversti analitinės filosofijos tekstų. Viena vertus, tokia mažos šalies vertimų finansavimo politika: verti tam, kad praturtintum lietuvių kultūrą, tad verti arba plačiajai publikai, arba klasikus, kurie bus įdomūs tiek plačiajai publikai, tiek specialistams. Kita vertus, daug ką lemia ir analitinės bei kontinentinės filosofijų prigimtis, apsibrėžimas. Analitikai juk tvirtina, jog jie užsiima mokslu ir rašo specialistams. Kokiam skaičiui specialistų ji reikalinga Lietuvoje? O kontinentinė taip neapsibrėžia, nors žinoma, ji irgi turi savo „žargoną“…
V. D. Bet kažin ar Emmanuelis Levinas yra lengviau suprantamas nei analitinės filosofijos tekstai?
I. V. Turiu omeny ne supratimo lengvumą. Jei kontinentinės filosofijos veikalus skaitai ne kaip specialistas, jie tau vis tiek kažką sako. Ar realiai sako, ar tik įsivaizduoji, kad sako, – kitas klausimas, tačiau ji paliečia vadinamuosius bendražmogiškus klausimus, o ne tik specialistams įdomius metodologinius dalykus, teikia bene kiekvienam žmogui svarbių atsakymų. Eilinis skaitytojas turbūt daugiau filosofijos įžvelgs skaitydamas Proustą nei analitinį tekstą. O kur dar analitinės polinkis formalizuoti, t. y. išeiti už natūraliosios kalbos ribų?
P. G. Galbūt apibendrinant reiktų atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma, filosofiniai ir kultūriniai-humanitariniai vertimai Lietuvoje turėtų būti remiami, jei valstybei bent kiek rūpi jos žmonių išsilavinimas, antra, akivaizdu, kad tokių vertimų finansavimas yra visiškai nepakankamas. O trečias dalykas – neretu atveju, reikia pripažinti, tiesiog neturime, kas galėtų versti. Tam tikro specifinio teksto Lietuvoje gali imtis du–trys žmonės, vienas iš jų nebūtinai norės, antras – nebūtinai galės, vadinasi, lieka vienas, kuriam galbūt ką tik gimė vaikas. O vertimo specialistai Lietuvoje, deja, ruošiami tik darbui Europos institucijose ir vertėjų biurams, ką ir kalbėti apie tai, kad ima katastrofiškai trūkti redaktorių. Tad gal mūsiškis vertimo seminaras teikia vilties?..
Parengė Kęstas Kirtiklis
Filosofinio teksto vasaros vertimo seminarą pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programą finansavo Lietuvos mokslo taryba