 |
|
Zenekos nuotrauka |
Žvelgdamas į šios savaitės kultūrines publikacijas, atkreipiau dėmesį, kad jos neblogai dėliojasi greta. Maždaug po dvi. Nebūtai sąsajos labai glaudžios. Bet vis dėlto – šioks toks ryšys yra. Taip ir sudėliojau. Porom. O kas neatitiko, irgi rado savo vietą savaitlaiškio pabaigoje. Ko gero, svarbiau turinys nei forma. Taigi – kas matyti pro Bernardinai.lt „Kultūros“ langus?
Ministrai: kultūra ir švietimas
Buvęs kultūros ministras jau susikrovęs daiktus, gravituoja kažkur „UNESCO“ linkui, jį laikinai pavaduos švietimo ministras, taip tarsi simboliškai sujungdamas į kultūros ir švietimo sritis, kurias gal ir be reikalo kažkada atskyrė instituciškai.
Autoritetai: Maironis ir Marcinkevičius
Na, bet politikos istoriją tegu perrašinėja šios srities dailyraščio mėgėjai, o man norisi atkreipti dėmesį į publikacijas, skirtas prisiminti iškilesnes kultūros asmenybes. Apie Maironį šiemet kalbama daug – ir teisingai, metai tokie, šio kūrėjo. Tačiau visame šiame maironiškame derliuje labiausiai brandūs atrodo literatūros tyrinėtojos, profesorės Viktorijos Daujotytės pasisakymai, tekstai, pranešimai. Vienas tokių – literatūrologės kalba, pasakyta Šiauliuose. Kiek kitokie želmenys kalasi, kai apie kitų laikų, bet irgi didį autoritetą – poetą Justiną Marcinkevičių – kalba jaunesnieji, ieškodami asmeninio santykio. Pavyzdžiui, Ieva Krivickaitė. Gražu, kad yra tokių tekstų, tokio kalbėjimo.
Dovanos: eilėraščiai ir statulėlė
Persikelkim arčiau Bernardinų. Savaip tikėjimo ir meno tiesas derina ir suderina broliai pranciškonai. Bernardas Saulius Belickas OFM, neseniai išleidęs poezijos rinkinį „Taip priėjo gyvenimas“, pokalbyje su Monika Midveryte sako, kad „tikėjimo ir kultūros gyvenimai nesusipriešina, bet kaip tik padeda atrasti Dievą žmoguje ir jį pamilti.“
Brolis Julius Sasnauskas prieš savaitę lankėsi Panevėžyje. Iš tenykščio kraštotyros muziejaus redakcija gavo laišką, kuriame papasakota, kad pranciškonų vienuolis šiai įstaigai padovanojo angelo statulėlę, kuri labai tinka į porą su ten jau buvusiu eksponatu. Smagiai tie angelai atrodo dviese.
Filmai: nauji ir seni
Jei pažvelgtume į publikacijas apie kino ekranų platybėse siūlomus filmus, pamatytume, kad naujai kuriami filmai ne tokie ir nauji. Tarkim, Rasa Baškienė įdomiai gretina pernykštę „Melancholiją“ ir jau klasika tapusį „Soliarį“, primindama, jog Larso von Triero kūryba susijusi su Andrejaus Tarkovskio darbais ir kad abu naudoja tą patį P. Bregelio vyresniojo paveikslą „Medžiotojai sniege“. Ir labai skirtingai.
O Aistė Račaitytė, pristatydama eilinę kino festivalio „Scanorama“ dozę, pasakoja apie brolius Paolo ir Vittorio Taviani. Jiems autorė palinki ilgaamžio kūrybiškumo: „norėtųsi, kad tokie režisieriai niekada nenustotų kūrę, net ir sulaukę šimto ketverių, kaip dideliu kino pasaulio stebuklu laikomas Manoelis de Oliveira, neseniai pabaigęs savo 60-ąjį filmą.“
Rašytojai: užsienio ir lietuvių
Šios savaitės tekstų jūroje galima išvysti įsidėmėtinų skiaučių, kuriose perskaitysite interviu su dviem geromis, nors ir skirtingos patirties ir, jei taip galima sakyti, kalibro rašytojomis. Pirmasis pokalbis, kurį atsiuntė Lina Žukauskaitė, yra pagal užsienio spaudą parengtas interviu su rašytoja Zadie Smith, kurios romanas „Balti dantys“ neseniai išleistas lietuviškai.
Tarp naujų lietuvių rašytojų vardų – romano „Sudie, rytojau“ autorė Unė Kaunaitė. Šis kūrinys dalyvauja „Metų knygos“ rinkimuose tarp leidinių, skirtų paaugliams. Unę pakalbino kolegė Rosita Garškaitė. Studijuojanti Škotijoje rašytoja sako: „Išvažiuodama bijojau nutolti, bet viskas apsisuko priešingai – kultūra yra kertinis dalykas, kuriuo gali išsiskirti išvažiavęs, tai tampa tavo pamatu. Apibūdindamas save Lietuvoje niekada neišskiri savo tautybės, tuo tarpu užsienyje tai – pirmasis teiginys.“
Dešimtmečiai: aštuntasis ir dešimtasis
Dvi Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijuojančių autorių publikacijos taip pat atrodo vertos ypatingesnio dėmesio.
Kolegė Vita Vinickytė pateikia rašinį apie Romo Kalantos susideginimo atgarsius Kauno kultūriniame gyvenime sovietmečio ir nepriklausomoje Lietuvoje. Primiršę ar nežinantieji tų 8-ojo dešimtmečio realijų, atras tikrai vertingos informacijos – pacituota daug tuometinės oficialiosios komunistinės spaudos. Tai galėtų būti veiksmingas vaistas tiems, kas serga nostalgija aniems laikams.
Apie 1990-1991 metais gyvavusį, Laikinojoje sostinėje leistą literatūrinį žurnalą „Keturi vėjai“ parašė Milda Leišytė. Norisi tikėti, kad bus ir daugiau publikacijų, skirtų pervartų metais neilgai gyvavusiai, bet gana aukšto lygio literatūrinei spaudai.
Šventovės: vartai ir portretai
Apie konkrečius sakralinius pastatus kalba dar viena rašinių pora. Tiesa, vienas labiau skirtas apmąstyti pačią vietą: apie tranzitą, Aušros Vartus ir jų sąsają su dangiškaisiais įdomiai pasakoja istorikas Liudas Jovaiša.
O kitame tekste, kurį parašė Viktorija Samarinaitė, apie vietą – Palendriuose įsikūrusį Šv. Benedikto vienuolyną – kalbama tik pradžioje. Paskui sklandžiai pereinama prie vienuolių benediktinų portretų, kurie byloja daugiau negu bet koks pasakojimas apie juos. Nuotraukų autorius ir pasakotojas – fotografas Eugenijus Barzdžius.
Neporiniai
Baigdamas porinti apie šios savaitės kultūros skiautinių savaitlaiškį, norėčiau pasiūlyti dar keletą rašinių, kurie verti bent minimalaus susipažinimo. Pirmasis – Liucijos Sudikaitės parengtas straipsnis apie folko muzikantą Woody Guthrie; antrasis – chorvedžio Vytauto Miškinio pasakojimas apie „Ąžuoliuko“ choro įkūrėją Hermaną Perelšteiną; trečiasis rašinys – Dalios Rauktytės parengtas pokalbis su aktorium Ainiu Storpirščiu; ketvirtas dalykas – liūdna žinia apie rašytojo fantasto Boriso Strugackio mirtį; ir paskutinė publikacija, skirta šiemet įsteigimo jubiliejų mininčiam Pedagoginiam muziejui.
Štai ir visos šios savaitės „Bernardinai.lt“ „Kultūros“ skilties publikacijos. Gero skaitymo, iki kitų paporinimų!