 |
Antra Rugilės Kazlauskaitės atvirlaiškių iš kelio į švento Jokūbo miestą dalis. Pirmąją - apie Camino de Santiago istoriją, keliautojų buitį, bendrakeleivius bei kelio pramę galima perskaityti čia.
Turizmas, sportas ir piligrimystė
Kokie žmonės eina į Santjagą? Visokiausi. Įvairiausio amžiaus, tautybių, religijų, fizinio pajėgumo žmonės. Šiurkštesni kelio veteranai mėgdavo skirstyti keliautojus į tris tipus: sportininkus, turistus ir piligrimus. Sportininkai – tai jauni žmonės, kurie lekia po 40 km per dieną ar didžiuliu greičiu prašvilpia dviračiu tau palei ausį. Jie žiūri į kelią kaip į sportinį iššūkį savo raumenims ir psichologinei ištvermei. Niekam jie netrukdo, bet niekam jie ir neįdomūs. Kartu su jais neapžiūrėsi senovinio vienuolyno griuvėsių, nepavyks pasišnekučiuoti prie kavos puodelio apie religiją ar gyvenimo tikslą. Tu jam pasakosi, kokios gražios buvo pakelės avys ir kaip kvepėjo eukaliptai, o jis pasigirs nubėgtais 40 kilometrų per šešias valandas. Ką gi...
 |
| Piligrimiška vakarienė albergo kieme |
Žodis „turistas“ kelyje prilygsta keiksmažodžiui. Iš vieno albergo savininko kelio pradžioje išklausėme visą vakarinę paskaitą, kaip keliauti išvengiant turizmo. Atrodė, kad pats savininkas save laiko šiuolaikiniu riteriu, kurio misija – ginti tikrus keliautojus nuo to, ką pavadintume popsu. Anot bauginamų legendų, turistai tetrokšta vartoti kelią: valgyti baruose, kurių pilna ant kiekvieno kampo, užkariauti visas vietas nakvynės namuose arba miegoti viešbučiuose (kurių pilna kely) ir pirkti klaikiai neskoningus suvenyrus su Homerio Simpsono – piligrimo atvaizdu (nepatikėsite, kiek panašių kvailysčių daug). Baisieji grasinimai išsipildė – kai iki Santjago lieka 100 km, daugybė žmonių prisijungia prie kelio. Vieną rytą atsibundi ir pamatai keliu žygiuojant minią. Kitą rytą alberge pamatai žmonių, kurie pakuojasi savo lagaminus (!) ir sėda į taksi, kad nuvažiuotų į kitą albergą, arba, sukrovę daiktus į specialiai tam skirtų firmų automobilius, eina į kitą miestą su mažomis rankinėmis.
Prasidėjus šiam vajui, senųjų piligrimų, nuėjusių kelis šimtus ar net tūkstančius kilometrų, veidai pasidaro pikti ir rūškani, o pro dantis pradedi švokšti piktąjį keiksmažodį: „turistai“. Bet mūsų siaubas dėl šio „Mordoro“ ir tetruko vos dvi dienas. Trečiąją dieną išmokome įveikti minią – atsikeldavome valanda vėliau už juos visus, visi jau būdavo išbėgę ir eidavome tuščiu keliu vienos, o nakvynę vis tiek rasdavome jei ne didesniuose miestuose, tai mažuose, jokiam turizmui nepatraukliuose kaimuose ar bent jau šiltose, rūkų pritvinkusiose pievose.
Trečiasis keliautojų tipas – piligrimai. Šis žodis, priešingai nei „turistas“, tariamas su pagarba ir išdidumu. Tiesa yra ta, kad kely nerasi nė vieno, kuris savęs nepavadintų piligrimu. Tik kur yra riba tarp patogaus turizmo ir piligrimystės, – taip ir nesužinojau. Kai kurie hipiai manė, kad piligrimai yra tik tie, kurie miega laukuose, po dangumi, ir neturi pinigų. Kiti buvo įsitikinę, kad piligrimais negalima vadinti tų, kurie nakvynei renkasi ne albergus, o viešbučius. Daugeliui atrodė, kad piligrimas privalo turėti dvasinį tikslą – gana įprasta kely prieiti prie žvyrkeliu tipenančio žmogaus ir paklausti: „Kodėl eini šiuo keliu?“ Beveik visi paklaustieji prisipažįsta kažko ieškantys – pašaukimo ir vidinių atsakymų, laiko savo apmąstymams, pokalbių su įdomiais žmonėmis.
Ko gero, visus mus veda kažkoks paslaptingas ilgesys – keistas, žodžiais neapsakomas troškulys, kuris apmalšta atsidūrus arčiau gamtos, arčiau šventų vietų, arčiau gerų žmonių globos, arčiau nežinomybės, kas tavęs laukia rytoj.
Geriausias iš atsakymų buvo vieno seno olando, kuris su žmonele pradėjo kelią savo namuose, Amsterdame, ir keliavo keturis mėnesius. Paklaustas, dėl ko eina, jis atsakė: „Nes laukiau to visą savo gyvenimą.“ Ilgainiui atpratau klausti šio populiariojo klausimo. Supratau, kad ir pati nemoku į jį deramai atsakyti. Ko gero, visus mus veda kažkoks paslaptingas ilgesys – keistas, žodžiais neapsakomas troškulys, kuris apmalšta atsidūrus arčiau gamtos, arčiau šventų vietų, arčiau gerų žmonių globos, arčiau nežinomybės, kas tavęs laukia rytoj. Ir visai nebesvarbu, kiek kilometrų nueini, kur apsinakvoji ir kiek suvenyrų nusiperki. Už visų mūsų stovi tas pats ilgesys.
Kodėl aprašiau šiuos tris keliaujančiųjų tipus? Ne todėl, kad tikėčiau, jog žmones galima į juos skirstyti. Greičiau jau todėl, kad kiekvieną rytą savyje ir kiekviename iš mūsų atrasdavau po kruopelę turistiškumo, sportinio azarto ir piligrimystės. Visai nesvarbu, ką žmogus sakytų apie savo kelio tikslus.
Religija ir religijos
Piligrimų, keliaujančių dėl religinių priežasčių, beveik nesutikome. Tik saujelė būdavo tų, kuriuos sutikdavome šventose Mišiose, net tada, kai priglaudžiantys vienuoliai primygtinai prašydavo jose apsilankyti. Vis dėlto religijai priešiškų žmonių irgi beveik nematėme. Daugelis, ko gero, pavadintų save tiesiog dvasiniais ieškotojais, katalikais, bet ne praktikuojančiaisiais. Atrodo, kad kelias kaip lakmuso popierėlis atspindi Europos religinę situaciją. Vieno albergo darbuotojas pasakojo: „Aš nebegaliu kalbėti su piligrimais apie Dievą, koks jis svarbus mano gyvenime. Turiu sakyti „visata“ „gerosios energijos vibracijos“ ar dar ką panašaus. Išgirdę žodį „Dievas“ žmonės išsigąsta ir pažiūri taip lyg sakytų: „Tu pažįsti tą pabaisą?!“ Tai pasikeitė per kelerius pastaruosius metus. Atsimenu, prieš šešerius metus visi kely tik ir tekalbėdavo apie Dievą, ryšio su juo paiešką.“
 |
| Piligrimiški suvenyrai |
Vis dėlto negalima sakyti, kad religija nustumta į užkulisius. Vis dar gausu vietų, kuriose piligrimus priima ir globoja tikra krikščioniška dvasia spindintys žmonės. Pirmoji tokia vieta buvo be galo įdomią viduramžių istoriją menantis Šv. Antano vienuolynas. Iš jo telikę griuvėsiai, tačiau senieji skliautai vis dar gaubia du mažus kambarėlius, kuriuose prisiglaudžia piligrimai. Vienuolyne nuolatos kas nors savanoriauja. Mūsų sutikta šeima viešėjo ten dvi savaites, per tėčio teisininko atostogas. Kasdien aplink tą stalą susėda ši šeima bei piligrimai, kurie apsistoja nakvoti. Visas šias malones – nakvynę, maistą ir draugiją gauni už auką – netoli durų tiesiog būna padėta skrynutė, į kurią įmeti tiek, kiek nori. Tokių vietų kely visai nemažai. Gražu girdėti apie šeimas, kurios renkasi savo atostogas leisti būtent taip. Kartais panašios globos sulauki ir nepriėjęs nakvynės vietos. Labai dažnai tiesiog kaimo žmonės išneša prie gatvės tai, kas auga jų soduose – dubenį slyvų, kriaušių, obuolių – ir ranka prirašo: „Dovana piligrimams“.
Kitame kaime radome Augustijonų vienuolyną, kuriame savanoriavo kunigas ir grupelė jaunimo. Vos spėjome pasidėti kuprines ir nusiprausti, kai reikėjo skubėti į triukšmingą procesiją miesto gatvėmis – savanoriai kartu su tikinčiais piligrimais garsiai dainuodami žygiavo miesto gatvėmis į Mišias. Po šv. Mišių visi drauge vakarieniavome, o paskui ant kalvos, kur leidžiasi saulė, sukalbėjome vakaro maldą. Tokios vietos kaip šis vienuolynas traukia tik tam tikrą dalį piligrimų. Ypač, aišku, jaunus ir neturtingus, kurie džiaugiasi dyka vakariene ir pusryčiais. Į tokias vakarienes susirenka visi, kas tik yra alberge. Tuo tarpu vienuoliams skambinant varpais ir kviečiant į maldas, apytikriai pusė tokių vietų svečių apsimeta, kad negirdi, nors antroji pusė ateina ir tokiu būdu susipažįsta su krikščionybe.
 |
| Ant seno kryžiaus užrašytas artimiausio prekybos centro adresas |
Apie įvairias krikščioniško gailestingumo formas, kurias radome kely, galėčiau rašyti ir rašyti – jų buvo labai daug ir įvairių. Pavyzdžiui, priėjus paskutinį šimtą kilometrų, vienoje bažnyčioje sutikome būrį baltų vienuolių. Jos leido savo vasaros atostogas tiesiog važinėdamos per kelio bažnytėles ir ten melsdamosi už piligrimus ir kartu su jais. Kartais po šv. Mišių kunigai kviesdavo piligrimus pasilikti, suteikdavo mums palaiminimą. Tokios šilumos ir dvasinės globos kelyje tikrai nesitikėjau.
Nesitikėjau ir kitos medalio pusės – šitokios ideologinės mišrainės katalikiškame piligriminiame kelyje. Kaip jau minėjau, kelias yra tarsi lakmuso popierėlis – kokios religijos populiarios dabartinėje Europos civilizacijoje, tokios ir kelyje. Didelė pagarba atiduodama rytietiškam paveldui (tiksliau tariant, tma, ką vakariečiams patinka parsinešti iš Rytų). Mieste, kur piligrimus priima senas vienuolynas, kitoje prieglaudoje juos priima moteriškė smilkalais kvepiančiame, Budos statulėlėmis ir spalvotais karoliais apkaišytame name.
Vieną dieną vidur plyno lauko priėjome seną apleistą pastatą, spalvotai aprašinėtą: „taika“, „meilė“. Prie namo du jauni vyrai buvo pasistatę stalelį, ant kurio pilna įvairiausio maisto ir gėrimų, ir visa tai – už auką. Kol piligrimai guli hamakuose ir valgo vaisius bei sausainius, vyrai kalbasi su jais apie meditaciją, tuštumą.
Ne ką mažiau įdomi buvo ir tamplierių trobelė. Tamplierių ordinas veikė nuo 12 iki 14 amžiaus. Iš pradžių jie saugojo kelią į Jeruzalę, gana greitai ėmėsi ir Santjago kelio apsaugos. Šis legendomis apipintas, be galo turtingas ir galingas ordinas paliko milžinišką žymę kelio istorijoje. Tačiau kur kas labiau nei lankyti senas akmenines tvirtoves aš norėjau užeiti į Manjarino kaimelyje esančią dabartinių tamplierių trobelę, jie ten gyvena kaip viduramžiais – be elektros, vandens, tačiau su didele meile rūpinasi piligrimais.
Per kiemą, pilną šunų ir įvairiaspalvių vėliavų, įėjau į mažą medinę trobelę. Joje buvo keli piligrimai ir keli pagyvenę vyrai, mano akiai labai nemalonių veidų. Visa trobelė buvo pilna suvenyrų – kryželių, pakabukų, statulėlių – priminė netvarkingą krautuvę. Pradėjau kalbinti vyrus tol, kol vienas jų pagaliau skyrė man laiko ir sutiko papasakoti apie savo ordiną. Šie pagyvenę vyrai – tai vienuoliai, davę amžinuosius įžadus, – tamplieriai, bent jie save tokiais laiko. Paklausiau, kaip čia yra, juk tamplierių ordiną popiežius uždraudė 14 amžiuje. Vyras pradėjo plūstis ant popiežiaus ir aiškinti, kad jie nėra katalikai. Jie meldžiasi, bet jų maldos kitokios, jos visiems: ir musulmonams, ir žydams, ir induistams. Dabartinių tamplierių judėjimas veikia kaip specifinė sekta, ko gero, turinti labai mažai bendro su prieš 600 metų gyvenusiais savo pirmtakais. Jie, žinoma, pakvietė likti trobelėje nakvoti, išvysti ir maldas bei gyvenimą, bet kilniadvasiška riterystės šviesa šiek kiek išgėrę seni „riteriai“ nespindėjo, tad sulaukusi Giedrės keliavau toliau.
Šiukštu nenoriu pasakyti, jog tokioje ir daugybėje panašių vietų vyksta religinis verbavimas, nemanau, kad tai būtų tikslu. Iš dalies žmonės nori parodyti save, pasidalinti savo gyvenimo būdu, dvasiniais ieškotojais, kurių pilna kely. Kita vertus, daugelis religijų ir mokymų skatina artimo meilę ir vargdienio globą – gal dėl to čia tiek daug įvairaus plauko globėjų.
Santjagas
 |
| Pagaliau - Santiago katedra |
Visi pabaigia kelią Santjago katedroje – piligrimams skirtose šventose Mišiose. Bent ši tradicija dar pakankamai gyva. Daug kas nusileidžia ir į mažą kriptą po altoriumi, kur ilsisi švento Jokūbo palaikai. Kai kas užeina į baltą koplytėlę, kur vyksta adoracija. O paskui vėl grįžta į šurmulio ir suvenyrų verslo pilną akmeninį miestą.
Kai kas pasako sau, kad įvykdė svajonę ir ramiai grįžta namo. Kiti (šiai grupei priskirčiau ir save) lieka skausmingai priklausomi nuo šių klajonių. Dėl to, vos praėjus metams nuo pirmosios kelionės, išlėkiau į antrąją. Ir dabar žinau, kad tai ne pabaiga – dar norisi pakeliauti palei vandenyną ir kalnus Šiaurės keliu. Yra ir tokių nelaimėlių (o gal laimėlių), kurie pasilieka gyventi kely – vaikšto pirmyn ir atgal metų metus, kažkaip susirinkdami aukų ar paramos, gal iš kitų piligrimų ar vienuolynų ir kažkaip išgyvendami. Kiek žinau, daugelyje šventų vietų pasitaiko tokių veikėjų. Bet, kaip pasakė kely sutiktas šventųjų vietų bastūnas latvis, – niekada nežinai, kur yra tikrovė. Gal tikra yra buitis, darbai, materialus pasaulis, tada dvasinis susitikimas su šventomis vietomis yra tik jo papildymas, sustiprinimas, kažkas miglotesnio nei mano buitis. Bet gal priešingai, šitas šventumas, susitikimas su juo yra tai, kas tikriau už kūną, maistą, žemiškus darbus. Tada kūnas ir protas tėra įrankiai, skirti tam, kad priartėtume prie Dievo ir dvasingumo, niekas daugiau nėra taip realu, kaip šis priėjimas. Kai kas artėja būtent tokiu – klajonių būdu.
Tačiau daugelis grįžta namo ir nešasi šv. Jokūbo palaiminimus į savo kasdienius darbus, santykius, gyvenimus. Grįžta šiek tiek kitokie, turėdami truputį daugiau erdvės žvilgsnyje, truputį daugiau ramybės. Ir tipena per šį pasaulį penkių kilometrų per valandą greičiu tol, kol užnugary stovintieji pradeda garsiai pypsinti.
Nuotraukos autorės