Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: 'Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių'. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai.
O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.
Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai atsiliepė: „Mokytojau, tu gerai išaiškinai!“ Ir daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.
Kiti skaitiniai: Apr 11, 4–12; Ps 144
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Juta Edita Kunickaitė SSC
„Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ Lk 20, 38
„Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą“ (Lk 20, 27).
Sadukiejai – garbingų šeimų palikuonys, eidavo aukščiausias kunigų pareigas ir sudarė vadovaujančią klasę. Jie laikėsi konservatyvių nuostatų, pažiūrų. Įkvėptomis laikė tik pirmąsias penkias Biblijos knygas – Penkiaknygę, priskiriamą Mozei. Visas kitas Šventojo Rašto knygas atmetė. Pagal Penkiaknygę, tikėjimas kūno iš numirusių prisikėlimu nėra suformuluotas. Biblijoje prisikėlimo viltis išryškėja palaipsniui. Miglotų užuominų apie prisikėlimą galima rasti psalmėse (Ps 16, 9–14; 73, 23–28) Jobo knygoje 19, 25–27. Vėlyvesnėse knygose, kaip Dan12, 2; Mak 7, 14 mintis apie kūno prisikėlimą išreiškiama aiškiai. Išm 1–5 skyriuose kalbama apie sielos nemirtingumą, kurio nereikia painioti su kūnų prisikėlimu, reiškiančiu, kad perkeistas kūnas dalyvaus Dievo vaikų garbėje.
Sadukiejai panašūs į daugelį dabarties tikinčiųjų. Tiki Dievą, bet ne Jo pažadu. Apimti materializmo praktiškai ir/ar teoriškai netiki tikslu, kurį Dievas mums skyrė. Tai tragiškiausias žmogaus praradimas, nes jis netenka to, dėl ko yra sukurtas.
„Mozė mums yra parašęs...“ Lk 20, 28, kalbama apie levirato įstatymą (Įst 25, 5): jei vyras miršta neturėdamas vaikų, brolis turi vesti jo žmoną ir pažadinti palikuonių. Mirti bevaikiui – prakeikimas (plg. Ts 11, 37; 1 Sam 1, 6). Gimdymas – protestas prieš mirtį, rūšies išgyvenimas – iliuzinė pergalė. Žmogus guodžiasi bent tuo, kad savo vardą įamžina vaikuose, vildamasis, kad juose išsipildys Dievo pažadas. Levirato įstatymas buvo labai svarbus žemės paveldėjimui reguliuoti. Šito negalėjo pražiopsoti turtingi ir kilmingi sadukiejai.
Sadukiejai, ieškodami priežasties, kaip galėtų apkaltinti Jėzų ir Jo mokymą, užduodą klastingą klausimą apie kūno prisikėlimą. Jei Jėzus atsakytų taip, kad prisikėlimas atrodytų kvailystė, imtų protestuoti fariziejai. Priešingas atsakymas – įžeistų sadukiejus, kurie atmeta prisikėlimą. Kiekvienu atsakymu Jėzus gali užsitraukti nemalonę vienos iš dviejų, galingų politinių ir religinių Jeruzalės grupių. Užuot atsikirtęs, Kristus atsako maloniai, viltingai kalbėdamas apie naują gyvenimą, kurio dovanoti Jis atėjęs. Pabrėždamas, kad „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. Šis Dievo apibūdinimas pats gražiausias ir atitinka biblinės patirties esmę. Prisikėlimo tikrovę Jėzus nušviečia pasiremdamas Moze, kurio autoritetą pripažįsta sadukiejai. Daroma užuomina į degančio krūmo epizodą, kai Dievas save pavadina Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu (Iš 3, 1...). Jis yra Dievas, kuris priklauso jiems, ir kuriam jie priklauso. Ar galėtų gyvasis Dievas priklausyti mirusiems protėviams, jei jie neturėtų gyvenimo po mirties? Arba priklausau Gyvybės Kūrėjui, o mirtis egzistuoja, esu tik trąša žemei, tuomet kokia prasmė Gyvybės Kūrėjui kurti gyvybę?
Pati Dievo Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, taigi Jo gyvenimo paveldėtojai (Rom 8, 16). Prisikėlimas viršija bet kokią pretenziją ir pranoksta lūkestį to, kuris mirties akivaizdoje pasijunta bejėgis ir nieko daugiau nebesitiki. Kūno iš numirusių Pri(si)kėlimo negalima paaiškinti ar pagrįsti jokiomis prielaidomis. Tai Dievo pažadas. Gryna Jo meilės dovana.
Prisikėlimas – tikėjimo šerdis. Be jo „tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“, – sako Paulius korintiečiams (1 Kor 15, 14).
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
