Sandra Petraškaitė-Pabst yra lietuvė, sukūrusi šeimą Vokietijoje. Baigusi germanistikos studijas, šiuo metu dirba Štutgarto universitete, aktyviai dalyvauja kuriant lituanistinę mokyklą. Su dienraščio skaitytojais ji dalijasi mintimis apie gyvenimo svetur patirtį bei naujai atrandamo lietuviškumo vertę.
Pradžiai trumpai apie save: kiek metų gyveni ne Lietuvoje? Kaip nutiko, kad apsistojai Vokietijoje?
Visų pirma norėčiau labai padėkoti už jūsų dienraščio pastangas ieškant dialogo su išvykusiais lietuviais, tuo parodydami savo dėmesį ir suteikdami jausmą, jog kiekvienas lietuvis, kad ir kur jis būtų, yra svarbus ir įdomus. Labai džiaugiuosi tokiu būdu galėdama prisidėti prie „globalios Lietuvos“ kūrimo.
Taigi net pačiai nesitiki, kad jau praėjo 13 metų, kai negyvenu Lietuvoje. Studijavau Vilniaus universitete vokiečių ir anglų kalbas, Vilniaus jėzuitų gimnazijoje dirbau vokiečių kalbos mokytoja, siekdama kelti kvalifikaciją, išvykau į Vokietiją, į Manheimo universitetą rašyti daktaro disertaciją, iš KAAD (Katholischer Akademischer Ausländerdienst) gavau stipendiją. Tuo metu turėjau labai aiškų tikslą, įgijus daktaro laipsnį sugrįžti kaip kvalifikuota dėstytoja. Deja, gyvenimas tuomet pakoregavo mano planus – Vokietijoje sutikau savo būsimą vyrą, vokietį, kuris taip pat buvo doktorantas. Mes labai sąmoningai padarėme tam tikrus apsisprendimus, pavyzdžiui, kad Štefanas išmoks lietuvių kalbą. Jis ją išmoko, vakarais 6 metus iš eilės lankė lietuvių kalbos kursus. Vaikus apsisprendėme krikštyti katalikais, nors mano vyras yra evangelikas. Kol baigsime studijas, apsisprendėme gyventi Vokietijoje, palikdami galimybę persikelti į Lietuvą, jeigu pasitaikytų proga gauti darbą.
Ar galima palyginti pirmuosius metus ir dabartinį laikotarpį? Kokius didžiausius skirtumus pajutai? Kas padėjo adaptuotis?
Pirmaisiais metais tęsiau tą veiklą, kuriai daug laiko buvau skyrusi Lietuvoje: studijavau, aktyviai įsitraukiau į katalikų studentų bendruomenę, į fokoliarų judėjimą, nes gyvendama Lietuvoje apie 10 metų buvau viena iš iniciatorių organizuojant fokoliarų judėjimo jaunimo susitikimus. Universitete viskas buvo nauja ir įdomu, bet ir nelengva, nes ne iš karto suprantamos priežastys, kodėl taip, o ne kitaip žiūrima į kurį nors kasdieninį reiškinį arba mokslo problemą. Taigi, pradžioje reikėjo tiesiog labai daug kantrybės ir tolerancijos. Tik labai pamažu pradėjo megztis pažintys ir draugystės. Pavyzdžiui, kad ir pažintis su mane kuravusia profesore, per metus iš pažinties išaugo net asmeninė draugystė.
Su užsidegimu gilinausi į pačios pasirinktą disertacijos temą, palyginti tuo metu aktualią politikos temą, diskursą apie Europos Sąjungos plėtrą vokiškuose ir lietuviškuose publicistiniuose tekstuose. 2006 metais Tiubingene Stauffenburg leidykla išleido disertacijos pagrindu parengtą monografiją: Metapherngebrauch im politischen Diskurs. Zur EU-Osterweiterung im Deutschen und im Litauischen. Pati turbūt niekad nebūčiau siekusi publikuoti savo disertaciją, bet Vokietijoje tai yra būtinybė ir sąlyga gauti daktaro laipsnį. Dabar tiesiog smagu, kai iš pokalbio sužinai, jog kuris nors studentas mano knygą jau yra skaitęs.
Kai žiūriu iš tolo, tai man adaptuotis padėjo tai, kad galėjau tęsti ir tobulinti tai, ką iki tol dariau Lietuvoje: studijavau ir dalyvavau katalikiškoje veikloje. Sąmoningai ieškodavau progos pristatyti savo šalį: ne kartą teko skaityti pranešimą apie Lietuvą, organizuoti lietuviškų patiekalų vakarą ar tiesiog mokyti lietuvių kalbos.
Tuo metu nerimą kėlė tam tikra nežinia dėl mano profesinio tikslo būti dėstytoja. Nors ir buvau studijavusi vokiečių kalbą, greitai pastebėjau, kad kasdienėje komunikacijoje trūko gilesnio kultūrinio suvokimo ir tam tikro jų valdymo. Mane kuravusi profesorė pasiūlė vesti seminarą Manheimo universitete germanistikos studentams. Tai buvo labai atsakingas gyvenimo momentas: reikėjo iš karto imtis kelių vaidmenų – kaip jaunai 2 vaikų mamai ir kaip pradedančiai dėstytojai. Tuomet galvojau taip: turiu eiti į priekį, perprasti, išmokti vokiečių universitetinei publikai priimtino dėstytojavimo stiliaus. Todėl lankiau Aukštojo mokslo didaktikos centro kursus, kurie man padėjo suvokti Vokietijos universitete mokymo proceso savitumą.
Vienas iš didžiausių skirtumų tarp Lietuvoje ir Vokietijoje universitetinio mokslo skirtumų buvo pasirinkimo laisvė. Dar ir dabar iš Lietuvos atvažiavusiems Erasmus studentams būtent ta pasirinkimo laisvė Vokietijos universitete labiausiai žavi, bet ir tampa didžiausiu iššūkiu.
Auginate vaikus su vyru vokiečiu, pati dirbi Štutgarto universitete. Po ilgos ir turtingos patirties ar galėtum teigti, kad tavoji tautinė tapatybė pakito? Kaip suvoki save dabar?
Apie tautinę tapatybę galiu pasakyti, jog aš ją dar labiau įsisąmoninau, norisi ją giliau pažinti ir kitus su ja supažindinti, pasitaikius progai. O štai graži proga atsirado šiemet: Štutgarto universitete lingvistikos germanistikos studentams vedu lietuvių kalbos struktūros kursą, į kurį susirinko apie 20 žmonių. Jie iki šiol nei su mūsų šalimi, nei su kalba nebuvo susidūrę. Taigi, save kuo toliau, tuo labiau suvokiu kaip tarpininkę tarp lietuvių ir vokiečių kultūrų. Labai džiaugiausi, kai manęs paprašė vesti seminarą „Tarpkultūrinė komunikacija“. Taigi ir mokslo srityje tenka reflektuoti savo asmeninę patirtį, gyvenimą su keliomis kultūromis. Prieš kelerius metus buvau tarptautinėje konferencijoje Norvegijoje, buvo pačiai įdomu atrasti, kad kolegos mane įsidėmėjo kaip lietuvę mokslininkę iš Vokietijos, ir tas lietuviškumo momentas buvo čionai labai vertinimas.
Pati aktyviai prisidedi prie lietuvių bendruomenės kūrimo Štutgarte. Ar ji gausi? Kas pastūmėja žmones įsitraukti, atrasti laiko dar vienai veiklai? Kaip sekasi plėtoti lituanistinę mokyklėlę?
Taip, mes Štutgarte buriamės į lietuvių bendruomenę, kuri įsikūrusi po karo ir šiuo metu smarkiai atsinaujina, įsitraukia naujų žmonių į jos veiklą. Štai kaip tik ant nosies jau Kalėdų renginys, pats didžiausias metų renginys, į jį ateis daug vaikų. Jie Kalėdų Seneliui dainuos ir deklamuos lietuviškai. Mums, kurių vaikai čionai gimę ir auga mišriose šeimose, yra didžiulė laimė girdėti bei skatinti juos kalbėti lietuviškai. Dvikalbis auklėjimas yra labai sunkus darbas, reikia tam tikro sąmoningumo. Kiekviena lietuvė mama stengiasi išmokyti savo vaiką kalbėti lietuviškai. Gaila tiktai, kad šis simbolinis kapitalas, atveriantis dar vieną langelį į pasaulį, Vokietijos mokyklose nėra vertinamas ir pastebimas. Štai kad ir mūsų asmeninė patirtis: pradinių klasių mokytoja domisi, kokia užklasine veikla užsiima mūsų sūnus, ar groja muzikos instrumentu, ar lanko kokią sporto šaką, o štai kad jis dar vieną kalbą moka, lieka ir nepastebėta. Iš patirties galiu sakyti, jog čia labiausiai padeda asmeninis pokalbis su klasės auklėtoja, tuomet tai būna atradimas ir patiems pedagogams. Mano atveju buvo pasiūlytos nemokamos patalpos pradinėje vietos mokykloje lietuvių kalbos pamokoms.
Lituanistinės mokyklėlės Vokietijoje atgijo per pastaruosius dešimt metų. Jų poreikis ir prasmingumas yra savaime suprantamas noras perduoti vaikams savo kalbą ir kultūrą. Vokietijoje tokius savaitgalio neformaliojo švietimo užsiėmimus paprastai lanko vaikai, kilę iš mišrių šeimų. Lietuvės mamos, perduodančios savo kalbą vaikams, susiduria su sunkumais, tipiškais dvikalbių vaikų auklėjime, be to, susiduria su lietuvių kalbos kaip neprestižinės vokiečių kalbos dominavimo atžvilgiu, motyvacijos problemomis. Be „idealizmo“, kuriuo spontaniškai vadovaujasi beveik kiekviena lietuvė mama, mokanti savo vaikus lietuvių kalbos užsienyje, egzistuoja nemažai labai konkrečių moksline argumentacija pagrįstų privalumų. Tai dvikalbio auklėjimo svarbos supratimui suteikia solidumo, pripažinimo ir skatina kiek įmanoma intensyvesniais būdais išlaikyti lietuviškumą ir jį puoselėti. Lituanistinės mokyklėlės būtent tuo ir užsiima.
Mūsų lituanistinės mokyklėlės yra ta simbolinė terpė, kur vaikai gali parodyti, kiek jie moka, gali susipažinti su kitais vaikais, mokančiais lietuviškai. Jos yra puikiausias sąmoningo apsisprendimo puoselėti lietuviškumą pavyzdys. Aš pati Štutgarte esu viena iš tokios mokyklėlės iniciatorių ir pradinukų grupelės mokytojų. Mūsų mokyklėlė gyvuoja dar tik metus, ją lanko apie 30 vaikų nuo 1 iki 10 metų.
Kas vis dar sieja tave ir tavo šeimą su Lietuva? Kaip manai, kaip bus ateityje?
Sakyčiau, kad mane labai daug kas sieja su Lietuva, turiu bendradarbiavimo planų profesinėje srityje, VU kvietė atvykti paskaityti paskaitą, savo vaikus stengiuosi supažindinti su Lietuva ir lietuvių kultūra. Pavyzdžiui, pernai dalyvavau su vaikais ateitininkų stovykloje Berčiūnuose, ten vaikai galėjo ne tik išbandyti savo kalbos mokėjimą, bet ir susirasti draugų. Kitais metais planuojame pasisvečiuoti ir lietuviškoje mokykloje. Vilniuje „Lietuvių namų“ mokykloje esame laukiami svečiai.
Taigi, lietuvių kalbą ir kultūrą pati kaip germanistė atrandu naujai sau, o savo vaikams ją stengiuosi perteikti kaip svarbią jų identitetui dalį, drįstu sakyti, europietiško identiteto dalį. Literatūros Nobelio laureatas Andre Gide yra pasakęs: „Didelė klaida manyti, kad mes visi kuriame europietišką kultūrą, atsisakę savo tautinės, priešingai. Kuo ypatingesnis instrumentas, tuo naudingesnis orkestrui.“
Kalba ir kultūra kaip prigimtinės duotybės yra labai svarbios ir mano kartos lietuviams, gyvenantiems svetur. Mūsų kartai, gyvenančiai globalizacijos amžiuje, neribotų galimybių amžiuje, kai atsiveria galimybės būti bet kurioje pasaulio dalyje bet kuo, pastebimas ir natūralus noras puoselėti savo regionines šaknis. Tarsi atsipeikėjęs nuo tos laisvės svaigulio, individas aptinka jį atkakliai atakuojantį klausimą: Kas aš esu? To klausimo išvengti, apeiti nepavyksta nė vienam žmogui, o užsienyje gyvenantį lietuvį jis gali suvirpinti iki egzistencijos gelmių.
Tuomet labai aiškiai išsilieja lietuviškumo pilnatvė, prasmė, didumas ir trapumas, jo nepaneigiamumas bei tikėjimas, jog jis turi ateitį, išlikimo, gajumo, atsparumo neišsemiamą gelmę.
Gal dar ko svarbaus nepaklausiau?
Pabaigai norėčiau padovanoti vieną savo nedidelę miniatiūrą, kurią parašiau užpernai vasarą, viešėdama pas tėvus Marijampolės apskrityje. Šis mano kūrinėlis apie tai, kaip atstumas ir laikas pakeičia, perkeičia mūsų santykį su įprasta, nusistovėjusia tikrove, tarsi susakralina ją.
Tėvų namai – atradimas
(Viešint pas tėvus Marijampolėje, 2011 08 15)
Esu pas mamą, esu pati mama, užliūliuoja didžiulė palaima. Be galo nuostabu tokį ankstyvą ankstyvą vasaros rytą išgyventi egzistencinį dvasinį pakylėjimą. Kokie nuostabūs mamos sūriai, kokia nuostabi mėtų arbata, kaip gražiai gieda gaidys ir mūkia melžimui prabudusios karvės.
Mano vaikai dar miega – tai palaima, mažytis langelis, erdvė pažvelgti kitaip, kitokiomis akimis, dar nejaučiant smulkių kasdienybės rūpestėlių. Atveri tą dvasinį dangtelį ir duodi valios nuostabai – stebiesi, kaip visa atrodo tyra, skaistu, švelnu, išdidu, kol nepalytėta šurmulingo bėgimo kasdienių darbų.
Esu prie pat, prie pat savo ištakų, savo pačios pradžių pradžios, kur jau daugelį metų semiuosi iš to čionai paslėpto, niekam kitam taip kaip man reikalingo, niekam kitam nežinomo lobyno. Ir stebiuosi jo neišsenkamumo galiomis, jo gyvybingumu, tos vietos begalybės trauka ir išlydėjimo į pasaulį galia.
Ta vieta – tai tėvų namai. Kuo toliau nuo jų, tuo labiau man juos norisi pavadinti Dievo namais.
Būnant metų metus taip toli nuo namų, nuo Lietuvos, gyvenu jų ilgesiu, nešiojuosi jų džiaugsmingą atminimą, kartais mintimis užklystu į juos ir leidžiu dvasiai pasivaikščioti juose, pabūti, pažvelgti iš ten į nuostabiai lygumose išsidriekusį dangų, įmantriausių peizažų veidrodį. Jau vien žiūrėjimas į dangų ko vertas šiame atokiame Europos pakraščiu vadinamame Suvalkijos širdies kampelyje.
Todėl jau tiek metų kas kartą sugrįžtu ne tiek karvių mūkimo, ne gaidžių giedorėlių, ne pempių pasveikinimo, o savo širdies džiaugsmingo, pagreitėjusio, vaikystę primenančio širdies plakimo pasiklausyti.
Susirašinėjo S. Žiugždaitė